2014 m. lapkričio 1 d., šeštadienis

Kornelijus Ilgava. Apie kairųjį jaunimą

2011-12-01
Rubrikose: Visuomenė » Komentarai ir pokalbiai  LUX/jauniems » Spygliai  LUX/jauniems » Esu 
Nuotrauka: planetill.com

Prasilenkdami gatvėje į jį neatkreipsite dėmesio. Jis nebus apžėlęs Karlo barzda ir nekvepės kaip ką tik pargrįžęs iš komunos. Vargu ar jį sutiksite beplatinantį atsišaukimus ar rengiantį Molotovo kokteilį. Galbūt jis avės kerzus, dėvės rėksmingus marškinėlius (nors mažai tikėtina), bet argi tuo skirsis nuo kitų? Taip ir nepastebėję prasilenksite, jūs – į darbą, o jis – ne, ne į mitingą – į universitetą.

(Prieš pratęsdamas iškart pasakysiu, kad kalbama apie kairiųjų pažiūrų jaunuolį: pradedant senobiniu anarchistu (tokių dar yra!), pereinant į Frankfurto tipo neomarksistą ir baigiant poststruktūralistu ar pozityvistu. Ir visai nesvarbu, ar jis vyksta į filosofijos, sociologijos, psichologijos, filologijos ar ekonomikos paskaitas – jį rasite bet kur.)

Jis nepastebimas, nes yra eklektiškas, – toks eklektiškas, kaip ir kiti jo amžiaus žmonės. Jam nereikia kaip kokiam Foucault tik prieš mirtį išpažinti Heideggerį buvus jo svarbiausiu filosofu. Visai ne. Jis skaito Nietzsche ir Augustiną, Baudrillardą ir Platoną, Debordą ir Arendt. Ir vieni, ir kiti jam patinka; ir vienus, ir kitus jis cituoja. Kaip ir daugeliui intelektualaus jaunimo, jam patinka europietiškas kinas. Ne, tikrai ne transgresyvusis Naujasis prancūzų ekstremizmas (nebent aštresniam skoniui, kuris, kaip tyčia, eklektiškumui nėra toks jau būdingas). Vis dėlto jis labiau linksta į Goddardą ar von Trierą. Netgi muzikos skonis pernelyg nesiskirs. Alternatyvus ar progresyvus rokas, sunkusis metalas, bet rasite ir besiklausančių Chopino ar Schumanno. Atrodo, Žižeką jis laikys klounu, o kairuolišką Holivudą ir transgresyvią Lady Gagą – pernelyg vartotojiškais. Jis – visai kaip ir visi kiti, taigi kyla klausimas, kaip jį apskritai atskirti?

Teks ieškoti ten, kur jis ir panašūs renkasi. Ten Jūs tikrai nesilankote – LUNI (dar galima mėginti per naktines, neva spontaniškas, eisenas prieš smurtą, ar per apostazės akcijas). Ko gero, iš pradžių tai nepaliks Jums didžiulio įspūdžio ir nelabai atskirsite senąją kairę, Eglės Wittig-Marcinkevičiūtės aptartą „Naujoje seno sukirpimo kairėje“ šių metų „Kultūros barų“ Nr. 1, nuo jaunosios. Mat didžioji dalis pritariamai klausysis, kartkartėmis ištardami kokią tuščią madingą frazę, ir tik atidus klausytojas išgirs tokių, kurie lėtai suformuluos svaresnį argumentą, kritiškiau žvelgs į kartojamus ideologinius užkeikimus ir jų monotonijos transą. Tai visai nestebina, mat kairiojo jaunimo esama įvairaus: kurie labiau veikia ir kurie labiau stebi, kurie daugiau klauso ir kurie daugiau kalba, kurie yra intelektualiai silpnesni ir kurie – pajėgesni. Šiais svarstymais ieškome vidutinio jaunakairio, statistinio, įkūnijančio pagrindinius bruožus, bet išties neegzistuojančio. Įsivaizduokime, kad norėdami patikimiau ištirti klausimą, kas tai per žmogus, nusprendžiate po paskaitos jaunuolį užkalbinti.

Pradžia. Kalbate apie kažką visai bendro, tarkime, apie paskaitoje aptartą temą. Suabejojate tema, sukritikuojate kalbėtojus, apsikeičiate požiūriais. Vėliau. Pereinate prie vienas kito požiūrio aptarimo. Pajuntate, kad ne tik dabar, bet ir prieš tai, pašnekovo kalbą lydi kažkur matytas šešėlis. Pokalbį kreipiate link jo ir išdygsta pirmieji atviri neadekvatumo daigai. Prasideda ideologinė kritika, remiama kokia nors Vakarų Europos 7–8 dešimtmečio teorija (sugavote šešėlį). Galbūt teorija skamba stipriai, bet jums kiek komiškai atrodo, jog kažkoks vienas principas – sakykime, galios ar lyčių santykiai – paaiškina žmogaus gyvenimo visybę. Toliau bekalbant aiškės, kad tarp jūsų nesama jokio bendro vardiklio, leidžiančio sutarti dėl pamatinių prielaidų. Galbūt tiek pakaks, nenorėsite susipykti, ir pokalbis tuo pasibaigs.

Po to tikriausiai kils mintis – kaip ir kodėl jis tokiu tapo? Politiniai orientyrai, pažiūros yra tam tikra brandos pakopa, pasiekiama paskutiniųjų mokyklos klasių, ar pirmųjų universiteto kursų metu. Žinoma, mokyklos ir universiteto įtaka skiriasi. Jei moksleivis ir esti intelektualiai pajėgus jau mokykloje formuoti savo politinius principus, tai mokykla jam tikrai nepadės. Ji yra tiek griežtai depolitizuota, jog net istorijos pamokos tėra faktografinis, į egzaminus orientuotas ir jokių dorybių neugdantis mokymasis. Problema anaiptol nėra politinis mokyklos neutralumas, problema yra jos vertybinių orientyrų stoka. Ši stoka yra gana specifinė: pažvelgę į vidinį mokyklos gyvenimą pamatytume, jog programos yra gana aiškiai angažuotos, ypač paskutiniojo šimtmečio istorija. Gana aiškiai pasakoma, kas blogai, o kas gerai. Tačiau tai ir telieka ištaromis, nuosekliai nepagrįstomis ir nepaaiškinančiomis, kodėl vieni ar kiti veiksmai buvo geri arba blogi. Būtent todėl abiturientas palieka mokyklą be aiškių orientyrų. Kadangi nėra formuojamas vertybinis pagrindas, kuris leistų mokiniui vėliau savarankiškai pagrįsti politinius orientyrus, mokykla tampa bejėgė padėti pasiekti mokiniui pilietinę brandą. Tikėtina, jog šis vakuumas gali atsitiktinai užsipildyti, jeigu pašnekovas, sakykime, turėjo pilietiškai ar intelektualiai aktyvių draugų, pakvietusių į kokią nors diskusiją ir vėliau padėjusių įsitraukti aktyviau. Vis dėlto tai reti atvejai, mat aktyvesnė pilietinė veikla tevyksta didžiuosiuose miestuose, o intelektualinė, griežtai tariant, tik Vilniuje.

Situacija pasikeičia pradėjus studijuoti. Kadangi kalbame ne apie paskirus atvejus, o apie statistinį individą, tai šis turėtų įstoti į vieną iš studijų programų, kurias jau minėjome pradžioje. Anaiptol nėra taip, kad studijos yra angažuotos, veikiau paskiri dėstytojai. Kai kurie jų gali dėstyti tradicinius dalykus, kuriuos nė neįtartumėte galint tokiu būdu paveikti, o kai kurių dėstomi dalykai jau savo pačiu pavadinimu nusako kryptį: „Feministinė literatūros kritika ir moterų literatūra“, „Feministinė kino teorija“, „Klasikinis Holivudo kinas: lyčių stereotipų konstravimas ir griovimas“ ir pan. (Šį įtakos lauką papildo kairioji literatūra, kurios leidyba Lietuvoje „Kitų knygų“ dėka yra itin dinamiška.) Virsmas įvyksta kaip pasakoje, kai vertybinio pagrindo neturintis studentas staiga išgirsta žodį „psichoanalizė“. Arba „etnocentrizmas“, arba „galios diskursas“, arba „socialinis konstruktas“. Šie žodžiai tarytum leidžia atverti būties slėpinį, glūdintį po kasdieniška namų ruoša, mamos pareigomis šeimai ar tėvo komentarais apie naujienas, ir įžvelgti ten neva veikiančius prievartos mechanizmus, galios žaidimus ir siautulingą gyvenimo chaosą. „Tiesos“ atskleidimas nebūtų pakankamai įtikinamas, jei iš paskos nesektų problemos sprendimas.

Kairės privatizuotos vertybės – teisingumas ir laisvė – yra ant balto žirgo atjojanti princesė, kuri išgelbėja princą nuo „disciplinarinės visuomenės“. Šias sąvokas reikia suprasti labai konkrečiame kontekste. Teisingumas šiuo atveju reikštų tam tikrą atjautą ir empatiją kitam (kai kas leviniškai sakytų „Kitam“). Tai įsitikinimas, kad kairė visuomet rūpinosi „nuskriaustaisiais“ – ar tai būtų kenčiantieji nepriteklių, ar socialiai marginalizuota mažuma. Šis „teisingumas“, kartu jausmas ir vertybė, įgalina veiksmą ir jį pateisina. Teisingumas, žinoma, būtų bejėgis, jei neturėtų įrankio, leidžiančio jį įgyvendinti. Ir taip į sceną įžengia kalba. Ji tuo pat metu yra ir sąvokos (kad ir aukščiau minėtos), pripildytos kairiojo vertybinio turinio, ir metodas (feministinė kritika ir pan.), leidžiantis „demaskuoti“ oponentus. Kalba yra minėta laisvė, bet be galo paradoksali: regis, turėjusi išlaisvinti žmogaus mąstymą iš klasikinių minties horizontų, ji įspraudžia jį į naują mąstymo sistemą, griežtai draudžiančią iš jos ištrūkti. Grėsmė yra paprasta: pamėginus jungti klasikinę mintį su postmodernia, neišvengiamai prapuolama prieštaravimuose.

Šių virsmų paradoksas yra tai, kad politika pradedama pažinti ne politinėje erdvėje, retai – socialinėje, o dažniausiai – privačioje. Galbūt todėl didžioji dalis jaunimo taip buitiškai tesuvokia politiką, tuo tarpu tie, pažinę socialinėje erdvėje – pernelyg teoriškai, ir beveik nesama pažįstančiųjų bent kiek praktiškai. Kadangi kairysis jaunimas užgimsta socialinėje erdvėje, jų veikla iš esmės čia yra stipriausia. Dalis jų prisideda prie jau seniau įkurtų susivienijimų ar projektų, kad ir to paties LUNI (laisvojo universiteto tinklas jau kurį laiką plečiasi po mažesnius miestus), dalis bando kurti savus. Ypač virtualios ar tikros spaudos srityje. Paminėtinas žurnalas Homo (redaguojamas Vytauto Tinterio ir Kazimiero Celiešiaus), orientuotas į lyčių švietimo klausimus. Tačiau žurnalas nesugebėjo įsitvirtinti, nuo praėjusios vasaros teišėjo du numeriai (panašiai kaip ir intelektualiai rimtesnis kairiųjų projektas Juodraštis, redaguotas Kasparo Pociaus). Sėkmingiau sekasi internetinėje erdvėje. Marksistai.lt, įsikūrę prieš metus, yra bene rimčiausias jaunimo projektas. Nors jie ir skelbiasi kaip „antibolševikinis, antisovietinis, šiuolaikinio marksizmo portalas“, jų nagrinėjami ir verčiami autoriai visai nedvelkia „šiuolaikiškumu“: Pankhurstas, Marxas, Leninas, Adorno, Frommas ir kt. Greta marksistai.lt yra kapitalizmoistorija.org, anarchija.lt, bet pirmasis yra miręs, kaip ir daugelis kitų kairiųjų internetinių iniciatyvų, o antrasis – iš esmės senųjų kairiųjų projektas. (Įdomu, jog marksistai.lt, greta šių dviejų, taip pat rekomenduoja skaityti technologijos.lt.)

Tuo tarpu politinėje erdvėje jaunoji kairė vis dar negeba veikti. Prieš metus susikūręs Feministinis frontas protarpiais mėgina rengti įvairias akcijas – apostazės (keliolikos bandymas oficialiai atsiversti į ateizmą), dovanų Šliogeriui (mezgimo vadovėlis, „įvilktas“ į Plutarchą), minėta naktinė eisena prieš smurtą, – bet jos yra nesistemiškos, politiškai nepaveikios ir, reikia pripažinti, vargiai originalios (ir kokybiškai, ir kiekybiškai blausiai teprimenančios praėjusio šimtmečio antros pusės studentų akcijas Vakarų Europoje). Šalia veikia ir kita struktūra, Tolerantiško jaunimo asociacija (TJA). Tačiau jos veikla tepastebima per retkarčiais pasirodančius TJA vadovo Artūro Rudomanskio straipsnius. Iš visų politinių akcijų bene labiausiai pavykusi, atkreipusi daugiausiai dėmesio buvo pernykštė LGTB eisena „Už lygybę“. Vis dėlto jo rengėjai nesugebėjo perduoti politinės žinutės ir, galų gale, pati akcija teatrodė kaip dekoracijos Gražulio ir Uokos ekscesų spektakliui.

Toks tad sutiktas jaunuolis ir tokia jo veikla. Iš aptartų dalykų ryškėja, jog sunku nustatyti kairiojo kairuoliškumą. Viena vertus, eklektika (skonio ar socialinio gyvenimo), kita vertus, politinio veikimo stoka (kuri leistų patikrinti pažiūrų tikroviškumą ir nuoseklumą) gimdo, sakytume, idėjines chimeras. (Galimas daiktas, tai būdinga jauniesiems istorikams ar filologams, kurie gali būti tuo pat metu ir kairieji, ir nacionalistai.) Matyt, artimiausiu metu daugiau apie jį neišgirsite, nebent specialiai domėtumėtės jo straipsniais internete ar netyčia facebooke užtiktumėte jo nuotrauką naujausioje akcijoje. Jis po truputį bręs, rašys vis akademiškesnius straipsnius, užsiims vis labiau specializuotomis studijomis. Jį domins tai, kas Lietuvoje atrodo be galo nauja, – lyčių, feminizmo, tautinių mažumų studijos, antropologija ar kritinė teorija, – o kartu sena Vakarų akademiniame gyvenime. Tikėtina, kad įnikęs į kairiąją teoriją galiausiai paskirs savo gyvenimą akademinei veiklai ir atsisakys profaniškų akcijų, supratęs (ar veikiau nesupratęs) politinio veikimo subtilybes Lietuvoje (sudie lietuviškiems socialdemokratams, laiku nesugebėjusiems intelektualiai atsinaujinti ir įtraukti intelektualųjį jaunimą; pragmatikų partijoms, beje, intelektualaus jaunimo visiškai nereikia). Nepaisant to, jis skatins savo jaunesnių kolegų politinį „idealizmą“ universiteto paskaitų metu, kartodamas jau begrimztančias Vakaruose į užmarštį Deleuze’o ar Gramscio idėjas. Tuomet jūs vėl jį išvysite, tik jau nebe studentą, o viešąjį intelektualą. Jis priklausys didžiuliam kairiųjų intelektualų būriui, dominuojančiam Lietuvos viešojoje erdvėje. Kadangi dešinė laiku nesusirūpino jaunimo ugdymu, tai jis, kartu su panašiai brendusiomis kolegomis, tęs veiklą auklėdami sau pamainą. Tuo pat metu jų įtaka plėsis interneto portaluose ir spaudoje, galiausiai įtvirtindama postmodernizmą kaip paradigmą kuriant kultūrą ir ją vertinant.

Pabaigai galima tarti, kad jaunakairiai anaiptol nelaikytini grėsme, bent jau politine prasme. Jie tikrai neimportuos profesionalių revoliucionierių iš Pietų Amerikos ar Pietryčių Azijos. Jie nesukels seksualinės revoliucijos ir neįves komunų sistemos. Atsitiks visai kaip sovietiniame anekdote apie režisierių, pakviestą į laidą. Vedėja pasiūlė jam pakalbėti apie bet ką ir šis pasisiūlė papasakoti vieną nutikimą pas būrėją. Taigi atėjęs vyriškis paprašo išburti ateitį ir būrėja pakraupsta ją pamačiusi. Vyriškis klausia, ar jis praras darbą. Ši atsako, kad nutiksią kai kas blogiau. Jis klausia apie savo vaikų, žmonos, net savo sveikatą ir būrėja atsako: „Ne, nutiks kai kas blogiau“. „Kas gi?“ – „Neįvyks nieko“. Būtent – su šiais kairiaisiais nieko nenutiks. Jie tik užkonservuos kultūrą tokią, kokią Europa jau turėjo prieš keturiasdešimt metų.

Naujasis židinys

KOMENTARAI

Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)

Martynas P. 2011-12-04 12:37

Įklijuoju čion vieną įdomu komentarą iš feisbuko apie šį tekstą:

„Man pasirodė įdomi mintis apie “tokios kultūros, kokią Vakarai turėjo prieš keturiasdešimt metų” užkonservavimą ir pats portretas, turbūt, gana taiklus, tad iš esmės pritariu esminėms straipsnio mintims, bet ar man vienam tekstas pasirodė silpnokas ir nepakankamai įtaigus? Man atrodo, kad šis tekstas savo lygiu gerokai nusileidžia geriausioms “NŽ-A” publikacijoms. Tą jau minėjo Ruslanas ir Daiva: autorius lengva ranka varto viską, ką laiko kairumo apraiška. Tačiau kai pačiam tenka ką nors teigti ar argumentuoti... Pvz.: “kartodamas jau begrimztančias Vakaruose į užmarštį Deleuze’o ar Gramscio idėjas” (Argi? Tai gan smarkus teiginys, negi niekam nesinori platesnio komentaro? Nes bent jau mano universitetinė-akademinė patirtis nerodo jokio jų idėjų “grimzdimo užmarštin”, o čia tai pateikiama kaip neginčytinas argumentas.) “istorijos pamokos tėra faktografinis, į egzaminus orientuotas ir jokių dorybių neugdantis mokymasis” ir tai esą įrodo “politinį mokyklos neutralumą” (Argi? Ir argi vien tai lemia neutralumą? O dėstomos temos? Argi Lietuvos bajorijos istorijai skiriamas dėmesys nesuponuoja to, kad tai vertybė? Apskritai istorijos temų ir įvykių selektyvumas – argi tai neutralus reikalas? Aš, žinoma, gal ne taip suprantu tą politinio neutralumo sąvoką, bet man atrodo, kad šioje situacijoje neutralumas taip pat neįmanomas, kaip objektyvumas. Aišku, autorius čia pat pats rašo apie kai kurių programų angažuotumą. Ir aš sutinku su pagrindiniu tos teksto dalies teiginiu, kad mokykla neitin prisideda prie asmens politinių pažiūrių formavimo, tačiau keistai atrodo vardijamos detalės ir iš jų daromos staigios išvados.) O dar rašybos klaidos: “Goddardą” vietoj “Godard‘ą”, arba ši nuostabi žodžių seka: “tai jis, kartu su panašiai brendusiomis kolegomis, tęs veiklą auklėdami sau pamainą.” Tad sutinku su pagrindinėmis straipsnio mintimis, bet jų pateikimo būdas man rodos perdėm skystas. Sakyčiau, kad jeigu jau atsirado poreikis tokią kritiką užrašyti ir išspausdinti, tai reikia pasistengti ir kirsti iš peties.“

slapyvardis 2011-12-03 13:30

Keistoka, kad nė nepaminėtas šiame kontekste liko vadinamasis Naujosios kairės judėjimas ir kai kurie kiti sambūriai, kuriuose šito nūnai madingo kairumo šaknų ir reikėtų ieškoti. O ir TJA "veiklą" išsamiau panagrinėti derėtų.

Martynas P. 2011-12-03 03:48

įdomus straipsnis, ačiū.

Provincialas 2011-12-02 17:54

Kaip pirštu į akį.... Ačiū, kad bent vienas žmogus netingėjo apie tai parašyti.

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • skaityti komentarus (4)
  • komentarų RSS
  • spausdinti

RENGINIAI

REKOMENDUOJAME

Sveikas, gyvenime knyga

Bernardinai.lt vyr. redaktoriaus Andriaus Navicko ir kunigo Kęstučio Dvarecko knyga „Sveikas, gyvenime“ – tai dar 2012 m. išleistos knygos „Sutemos tirščiausios prieš aušrą“ tęsinys.

vaikų Vilnius

Kad ir šaltoka, kad ir visai rudens pabaigoj, bet pasižvalgykim – ką nuveikti tikrai yra.

dsiciplina

Bausmės pagrindas – įsitikinimas, kad vaikai privalo patirti skausmą, jog išaugtų atsakingi, kad jiems reikia padaryti tam tikros žalos, jei norime nors kažko išmokyti. Tačiau tiesa ta, kad bausmė visada suveikia priešingai, nei kad siekėme.

Filmo „Stiprusis angelas“ kadras

Vilniuje vyko XIV Lenkų kino savaitė. Jos metu buvo rodomas ir režisieriaus Wojcecho Smarzowskio filmas „Stiprusis angelas“ pagal rašytojo Jerzy Pilcho romaną. Savaitraštyje „Literatūra ir menas“ publikuotas Barbaros Hollender pokalbis su režisieiumi. 

Tora

„Mūsų muziejus nėra dar viena įstaiga, skirta kalbėti apie Holokaustą. Esame daugiau nei aukos. Mūsų muziejus kalba apie gyvenimą“, – „The New York Times“ teigė koncentracijos stovyklą išgyvenęs Sigmundas A. Rolatas. 

Laisvės kovos rubrikos baneris sidebar