Czesławo Miłoszo romano „Isos slėnis“ motyvais

Pasaulį žavi taisyklingi, simetriški prancūzų sodai, Didžiosios Britanijos gyventojai didžiuojasi idiliškais angliškaisiais sodeliais su tvenkinėliais bei vienu kitu griuvėsiu, vokiečiai prižiūri sodo nykštukus, o lietuviai galėtų puoselėti Czesławo Miłoszo aprašytus Isos slėnius savo kiemuose bei kaimuose. Tik atsargiai – puoselėti Isos slėnį yra gana pavojingas užsiėmimas. Nors pavojingas, bet kiekvienam drąsuoliui bus atlyginta.

Taip, slėnyje bijoti tikrai yra ko. Kipšiukai su frakais ir batais aukšta pakulne (jie mat gėdisi kanopų) tik ir tyko sugundyti, o kur dar demonų pilni Isos pakrantės krūmynai ir dvasios, tykančios mirusiųjų paskutiniam patale – prie gyvenimo ir mirties ribos. Blogis ypač mėgsta ribas, tai, matyt, jam palanki terpė veisti piktumus ir nesutarimus. Isos krantas, riba tarp ir fiziškai, ir dvasiškai valančio vandens ir žemiškų naštų. Pamiškė, kur susikerta kaimas ir mistiška miško erdvė. Ribos atskiria tai, kas buvo, yra ir bus. Riba tarp to, kas esu, ir to, kas galėčiau, kas turėčiau būti. Tarp lenkų ir lietuvių, gyvenančių visai greta ir neišvengiančių kivirčų. O kur dar fronto linijos, valstybių sienos, įvairūs teisiniai modernios visuomenės įstatymai bei apribojimai, juodomis raidėmis storose knygose viliojantys būti sulaužomi. O kur dar centrai ir periferijos. Paribys yra labai rimta vieta, sako Gintaras Beresnevičiaus, periferija – tai riba, atvira fiziniam demoniškų būtybių – laumių, vilktakių, slogučių ir t. t. – pasirodymui. Tačiau kartu tai mistiška vieta pasirodyti ir dieviškoms jėgoms. Ribos pulsuoja milžiniškomis energetinėmis iškrovomis. Taigi,  ties kiekviena riba tyko kipšiuko gundymai ir nežinia: kuriuo keliu – gėrio ar blogio – keliautojas pasuks Y formos kryžkelėje, kur būtina pasirinkti vieną iš dviejų kelių, nes kelias atgal užtvertas.

Poetas Česlovas Milošas

Iš Isos slėnio puslapių iškrenta suolelis ir ant jo susėda visi herojai ir keliautojai, jau priėję ar dar tik prieisiantys savąją ribą, jau pasirinkę ar dar tik pasirinksiantys savąjį kelią kryžkelėje: Tomas, Baltazaras, močiutė Dilbinova ir kiti „slėniečiai“. Rymo trobos priesieny rankomis galvas parėmę, kiek sakralia (meditacine reikšme prilygstančia lotoso sėdėsenai) rūpintojėlio poza, klauso vandens bėgsmo ir klykaujančių ančių – nebėr kam jas šaudyt. Tyli nedrįsdami trikdyti bebalsės slėnio harmonijos, tik močiutė Dilbinova retkarčiais atsidūsta: „Oje, oje...“ Kiekvienas su sava sielos liga.

Baltazaro neišgydys nei burtininkai, nei rabinai, nei sėkmė ar turtas, net kibiras degtinės neužgesina tokios ligos. Darbas kiek apmalšina, leidžia pasimiršti, bet ilgainiui vėl randa save su byrančiu tabaku tarp pirštu ir alkiu – kažkur, kažko, gyvenimo! Gyvybės! Dainuoti! Veržiasi Baltazaro akys lyg stirnos išvysti didelius miestus, gyventi! Gyventi!

Sėdi ir močiutė Dilbinova, apverkia savo Rygos salonuose nužudytą jaunystės meilę, nemylimą vyrą, aprauda savo gėdą ir skęsta graužatyje – kam apskritai gyveno ir gimdė vaikus? Kodėl būtent šis kelias jai skirtas? Ak, kaip jai sunku buvo susitaikyti su tuo siaubingai sutvarkytu pasauliu, kuriame gyveno velionis jos vyras Artūras, taip ir likęs nepažintas, svetimas!

Kiek atšlijęs nuo močiutės žemę kojos nykščiu rausia ir pagrindinis veikėjas Tomas, praradęs savo išrinktųjų valstybę ir ką tik atradęs klausimą: „Kas aš?“ Tik atradęs, o jau prislėgtas kaltės (tai vis ta voveraitė, nemokėjusi mirti). Prie jų prisideda ir Romualdas, žiūri į savo žiedą su herbu ir sunkiai atsidūsta vis galvodamas ne tiek apie Eleną Juknevičienę, kiek apie savo nevisavertiškumą, nematomą ribą tarp jo ir tų ponų. O kur dar Magdalena, neišgyvenusi nudžiūvusios meilės, gėdos ir baimės prarasti jaunumą; sėdi ir Domcius, pritvinkęs pykčio, pavargęs nuo nuolatinio žeminimo, įtikėjęs, „jog visas šitas pasaulis laikosi ant kažkokių melagysčių“.  Sėdi visi ir dūsauja, nukreipę akis į upę.

Gal ne kiekvienas iš mūsų yra Hamletas, bet bene kiekviename glūdi bent dalelė Baltazaro, tipiško bei tragiško Isos slėnio gyventojo: veik visi turi savus ratus, kuriuose sukasi ir sukasi vis negalėdami eiti tiesiai, nematomas sienas, kurias vis daužome kumščiu, negalėdami pramušti, ir kiekvienam ateina akimirka, kada norisi užsilipti ant kelmo ir rėkti: „Per maža! Gyventi – per maža!“ Tai vis ta paslaptinga liga, „kuri kamuoja daugelį iš mūsų, gimusių Isos pakrantėse“. Ir visa tai dėl to, kad, kaip kartą netyčiom prasitarė Masiulis, „žmogus – tai tarsi avis, virš kurios Viešpats Dievas sutvėrė antrąją avį, iš oro, ir tikroji avis nieku gyvu nebenori būti pačia savimi, o tiktai ta antrąja“.

Bet yra vienas esminis dalykas, kuris varo Isos slėnio vandenis ir kurio neturėjo Baltazaras, nesiliovęs protestuoti „prieš dėsnį, taisyklę, jog niekas negali likti vienas pats, jog esame prirakinti grandinėmis“, vienas dalykas, kurio neturėjo ir Magdalena, todėl sielos ligos juos ir pražudė, vienas dalykas, dėl ko visi Isos slėnio dūsautojai anksčiau ar vėliau pasuka teisingu keliu, nuveja demonus ir užvertę galvas į dangų juokiasi. Tai Spes, viltis, paskutinė deivė; Elpis, vienintelis susigūžęs daimonas, likęs Pandoros skrynios dugne. „Jėzau! – šaukia senelė Dilbinova, – pa-gel-bėk!“ Pagelbėk pasirinkti teisingai, pagelbėk įveikti ribą, baimę, savigraužą, nostalgiją, kaltę. Kiekvienas herojus sėdi ant suoliuko, tuo pat metu stovėdami kiekvienas ant savos ribos. Bet ant lyno ilgai neišstovėsi ir anksčiau ar vėliau turėsi krist į kurią nors pusę. Visi krenta ir visi viliasi – ne į bedugnę, viliasi kada nors pasiekti tvirtą žemę. Toks ir dėsnis – net krisdami, net priimdami sunkiausią sprendimą, svirdami nuo lyno, mes nesam vieni – viltis mus suriša su ta avim iš oro, kuria taip stengiamės būti, viltis mus priartina prie jaunystės mylimųjų (įtikim vėl sutiksiantys juos Anapus), viltis kritinę akimirką pažadina drąsą, garbę bei gyvenimo troškimą.

Kieme kvaksinčios antys gal ir nesupranta, kad  rojus – ežeras – yra visai šalia. „Vargšai žmonės. Visai kaip tos antys“, – kyla raidės iš knygos lapų, bet šiuos žodžius reikia išardyti, nes žmogus, kitaip nei antis, žino, kad jokio ežero – jokio rojaus – šioje žemėje nėra, bet visada yra viltis, kuri stumia: rojus yra pažadėtas, vadinasi, jis bus. Blogio jėga yra svetima žmogui, juk ir Baltazarą svetima jėga vis gindavo atgal („Būtent: svetima.“). Tuo tarpu viltis kyla iš pat žmogaus pašaknų, ji yra vidujė, prigimtinė ir neatskiriama. Isos slėnis – tai kažkur toli likęs pasaulis, kur gėris ir blogis tebėra ryškiai atsieti, kur Dievas ir pelkių kipšai aktyviai kovoja dėl žmogaus, tai kiek drovus ir magiškas pasaulis, kurį karo baisumų nuogirdos pasiekia tik tolimais aidais. Visi kipšai jau pabėgo iš to pasaulio ir laisvai klajoja, viliodami sielas. Viskas, kas mums iš jo liko, – viltis.

Cz. Miloszas Vilniuje

Rašydami apie Isos slėnį, daugelis akcentuoja autobiografinius Czesławo Miłoszo elementus, vaikystės šviesą ir lietuvišką kraštovaizdį. Pasak paties autoriaus, ši knyga – tai teologinis traktatas. Būtent – kūrinys apie tikėjimą, tiksliau – apie viltį, ypač aktualią po Antrojo pasaulinio karo nežmoniškumų; rašymas, pasak paties autoriaus, buvęs savotiška autoterapijos procedūra, atliko ir vilties reabilitavimo vaidmenį; viltis, kad voveraitei daugiau niekada nereikės letenėlėmis graibstyti kailiuko apie krauju srūvančią krūtinę, viltis, kad medžioklis turi gailestingumo palikti gyvą po lapu iš baimės tirtančią antį. Tokia viltis meškerykočiu sužvejos ir išgriebs visus kankinamus sielograužos, dvasios žaizdų bei baimių. Tokį Isos slėnį, nuplaunantį purvinus, žaizdotus delnus, išlaisvinančius nuo sopulių, reikia puoselėti lietuviškuose darželiuose šalia rūtų, tokį Isos slėnį – nors pilną gundymų, bet įkvepiantį viltį, amžiną sielažolę, vaistą nuo visų ligų.

Marija Antanavičiūtė yra Švento Andriaus universiteto Škotijoje filosofijos ir tarptautinių santykių antro kurso studentė