Labas, mielas skiautinėtojau,

jau kažkada skiautinius peržiūrėdami esame kalbėję apie spalvas, jaučiu, vėl ateina metas prisiminti ką nors iš to – kitokio pasaulio. Juk taip kartais pabosta ta gruodžio–lapkričio juoda, pilka, juosva spalvos, o visi kaip susitarę gaubiasi tokiais drabužiais, kukliai taikosi prie aplinkos. Bent sniego mestelėtų – būtų jau šis tas... Kol baltos spalvos nėra, tegu bus ryškesnė, šiltesnė ar net karštesnė raudona ir šalia jos esančios...

Pradėkim nuo karštos, šildančios žinios. Jauna scenografė Didžiojoje Britanijoje puikiai pasirodė konkurse, pateko tarp dvylikos geriausiųjų.

Lietuviškos realijos: fotografas Romualdas Augūnas išleido albumą „Sapnuoju Lietuvą“, kuriame labai daug gražių nespalvotų nuotraukų. Kai kurios primena laikus iš Raudonojo Spalio, ir gerai, nes jau baigiam pamiršti, kokių absurdų būta. Tarkim, tos pačios šventinės demonstracijos ir kariniai paradai, kur varu suvaromi visi.

Kai kurie tipeliai, žaidžiantys lobių salą ir knaisiojantys Lietuvos piliakalnius, vis dėlto turėtų rausti iš gėdos. Tokie darbai, kokie nuveikti Apuolėje, niekada neatsipirks.

Raudonio yra ir ant Ievos Astromskaitės poezijos knygelės viršelio. Pirmasis šios jaunosios kūrėjos poezijos rinkinys buvo pristatytas Valstybiniame jaunimo teatre.

Ar muzikų diskusijose kaista kraujas, buvo galima įsitikinti nuėjus į renginį Kompozitorių namuose. Gal ne tiek svarbu jų tonas, svarbiau, kad sudaroma galimybė kalbėtis.

Tęsiant praėjusios savaitės muzikinius akcentus, galima priminti, kad Kėdainiuose šiemet klausytojus kvietė jau dešimtasis krikščioniškos muzikos festivalis „Sielos 2011“, o Klaipėdoje buvo galima išgirsti gerų chorų giedojimo. Tą, kuris domisi roku, ir „Bernardinai.lt“ neskaitė Akvilės Adomaitytės parinktų muzikos albumų apžvalgos, taip pat turėtų išpilti raudonis...

Dailės srityje irgi būta raudono atspalvio. Bent nekelia abejonių, kad šios gyvos spalvos daug ten, kur kalbama apie pomidorus.

Nors įvairiausių nominacijų ir apdovanojimų gausėja, dar ne visi geri lietuvių rašytojai yra pagerbti deramai. Rožinių potėpių atsiranda, kai steigiami nauji atminimo ženklai. Tarkim, Joniškio savivaldybė ketina kas kelerius metus teikti J. Avyžiaus premiją.

Jei kas pamiršo, kokios spalvos Kalėdų Senio kepurė, gali nuvykti į Palangą. Tai, žinoma, ne buveinė už poliarinio rato, bet šiokį tokį suvokimą apie tą šventę turbūt suteikia.

Savaitės pradžioje Kultūros ministerijoje paskelbti Nacionalinių kultūros ir meno premijų laureatai. Aišku, visi nominantai nusipelnę, bet kaip skaitytoją mane labiausiai džiugina poeto Henriko Algio Čigriejaus įvertinimas.

Į skiautinius būtinai reikia į traukti du darbštuolės bendradarbės Dalios Rauktytės surašytus tekstus. Pirmasis tekstas skirtas Aleksejaus Grynyuko rečitaliui ir jo asmeninei tapsmo istorijai atskleisti – atlikėjas grįžo į sceną po labai sunkios traumos. Antroji parengta medžiaga – interviu su „Atviro rato“ įkūrėju Aidu Giniočiu. Abu šiuos tekstus galima priskirti toms žemuogėms, suvertoms ant savaitės smilgos.

Jei kam atrodo, kad gruodžio pradžioje žemuogių nebūna, kviečiu bent pasižiūrėti filmų ciklą apie Šaltojo karo laikotarpį.

Beveik kraujo puta iš informacijos jūros atplaukia Tautvydo Kontrimavičiaus rašinys apie Lietuvos kraštotyros draugijos padėtį. Tik teksto pabaiga nuteikia optimistiškai – gal vis dėlto pajudės reikalai iš vietos.

Apie judėjimą bando kalbėti ir kultūros politikos formavimo prižiūrėtojai Seime. Nors aiškumo vis tiek nelabai daug...

Geriau jau Romualdo Rakausko fotovi(t)ražai iš „Nemuno“. Jei kokio žodžio ir nesupranti, visada gali pasižiūrėti nuotraukų.

Skaitau dar sykį Vaido Jauniškio komentarą nuo kompiuterio paraudusiom akim ir pritariu ten dėstomoms mintims: „Iš tiesų, ko gero, taip: per mažai knygų. (...) Būtent klasika ir leidžia žvelgti kiek blaiviau, nes išryškina amžinas schemas ir teikia raminamųjų: ne tu pirmas nuskriaustas šioje pasaulio istorijoje. Vadinasi, po kelių puslapių gali aptikti ir kelią iš kasdienybės isterijos.“

Savo kūrybinį kelią, savo sėkmių ir nesėkmių istoriją turi ir rašytojas Ričardas Gavelis, kurio 61-ąsias metines minėjome lapkritį. Vaizdus iš jo kūrybinės virtuvės – archyvo, taip pat Jūratės Čerškutės, Jūratės Sprindytės ir Vytauto Rubavičiaus mintis galima pamatyti vaizdo medžiagoje iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto.

Taip pat į skiautinius įterpiu ir brolio pranciškono Arūno Peškaičio liudijimą apie projekto „Pax et Bonum“ lankomus Legailių globos namus Biržų rajone. Kaip kartais netikėtai gali viskas pasisukti – kol žmogiškas protas svarstys, dėlios variantus, ieškodamas išeities iš padėties, – ims ir aplankys kažkas netikėtai gero.

Pabaigai – raudonas taškelis pasaulinės literatūros madų kontūriniame žemėlapyje. Jame, pasirodo, yra ir lietuviškų akcentų – Rūtos Šepetys knyga apdovanota prancūzų literatūrine premija.

Tiek paraudonintų tekstų, tiek skaitinių ir skiautinių! Susisieksime kitą savaitę!