Skelbiame kardinolo Angelo Bagnasco, Genujos arkivyskupo ir Italijos vyskupų konferencijos prezidento, kalbos, sakytos lapkričio 18 d. Romoje vykusioje konferencijoje „Mokslas ir sveikatos priežiūra: demokratijos ugdymas", pirmąją dalį.

„Visi žinome, kad ir kokia trapi žmogaus gyvybės tema būtų – kadangi kalbant apie ją dažnai susikerta įvairūs skirtingi požiūriai – jai reikia skirti daug dėmesio. Tai vienas „nesantaikos" objektų, apie kurį „geriau nekalbėti". Tarsi socialinė tvarka, pagrįsta teisingumu, galėtų remtis  neteisybe, kuri atsiranda, kai vengiama kelti esminius klausimus, nors ir suvokiant, kad „jei per mažai nuveikėme pasaulyje, tai ne todėl, kad esame krikščionys, bet todėl, kad jais esame nepakankamai" (Italijos vyskupų konferencija, „Italijos Bažnyčia ir šalies ateitis").

Suprantame, jog esame tarptautinės krizės liudininkai, kuri neapeina nė vieno, ir kad niekas pasaulyje negali dėtis kitų mokytoju. Didžiulės ekonominės ir finansinės, darbo ir solidarumo, taikos ir gamtos apsaugos problemos slegia asmenis, šeimas ir bendruomenę, ypač jaunimą. Šiais atvejais, kai atmetama vadinamoji „socialinė etika", visų akys visuomet atsigręžia į Bažnyčios elgesį ir jautrumą. Neatsiejama krikščioniškos žinios dalis yra šie žodžiai: „Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato" (1 Jn 4, 20).

Ji dalijasi apvaizdos ir dovanotos meilės šaltiniais, kurių joks įstatymas negali užtikrinti, nes meilė ateina iš širdies ir iš Aukštybių. Tačiau šiandien turime sutelkti savo dėmesį grynai ties žmogaus gyvybe: akivaizdu, kad minėti krizės padariniai tampa kiekvieno asmens gyvenimo dalimi, tačiau jie neturi jo temdyti trapiausiais ir pažeidžiamiausiais momentais. Todėl manau, kad reikėtų kiek praplėsti horizontą, idant galėtume geriau atskleisti žmogaus gyvybės, kaip neliečiamos ir šventos, temą. Prieš pradėdami apie tai kalbėti, visų pirma paklauskime savęs, ar egzistuoja kas nors aukštesnis už mus.

Ir, jei egzistuoja, ar galime jį pažinti? O galbūt priklausome tikrovei, sukurtai mąstančio subjekto, paisome tik savo asmeninės nuomonės, neturime jokios tiesioginės sąsajos su objektyvia tikrove? Tai senas klausimas, bet iki šiol neatsakytas. Kaip jį išspręsti? Pasitikint pasauliu ir žmogumi! Pažinimas kyla iš teigiamo veiksmo, pasitikėjimo: atsižvelgdamas į bendrą nuomonę, visuotinę patirtį. Ar yra natūraliau, logiškiau, instinktyviau žengti šį pasitikėjimo žingsnį ar visgi nepasitikėti visata? Tačiau tai derinimosi, vienijimosi veiksmas, kurio išeities taškas – atsiverti santykiui su pasauliu, o ne užsidaryti įtarimuose ar pasiduoti abejonėms, kurios – galbūt įkvėptos aštraus proto – kaltina fanatizmu. Tai patvirtina, kad tiesa egzistuoja ir ją galima pažinti.

Žmonijos išminties istorija – nepaisant pasitaikiusių painiavų – tęsia šią giją ir liudija, kad  tais atvejais, kai buvo primestas skepticizmas, asmeniniai ir socialiniai pasiekimai nebuvo geresni. Skepticizmas neišvengiamai skatina beprasmybę ir bevertiškumą, gyvenimo ir pasaulio tuštumą, apie kurią kalbėjo jau Nietzsche. Tą jis tvirtino deklaruodamas „Dievas mirė“, tačiau, kai nebesiremiama protu, susilpnėja ir tikėjimas: „Ieškau Dievo! Ieškau Dievo! Kur jis dingo? – šaukė jis. - Noriu jums pasakyti – mes jį nužudėme: jūs ir aš. Mes visi esame jo žudikai. Tačiau kaip tai nutiko? Kaip galėjome ištuštinti jūrą, išgerdami ją iki paskutinio lašo? Ką padarėme, kad išlaisvintume šią žemę iš jo saulės pančių? Ir kur ji dabar juda? Kurlink judame mes? Tolyn nuo visų saulių? Negi dabar mes amžinai krentame? Ar tebeegzistuoja aukštybės ir žemumos? Ar tik klaidžiojame nesibaigiančioje tuštumoje?“ (Nietzsche, „Linksmasis mokslas“).

Prasmės ir vertybių neigimas gimsta iš materialistinio požiūrio į žmogų ir pasaulį. Jį kursto besijuokiantis vartotojiškumo vaiduoklis, kuris skatina suvokti būtį kaip kankinamą spaudimą ieškoti pasitenkinimo ir mėgavimosi iki kraštutinumų. Tačiau istorija rodo, kad tokiu būdu gana greitai  pradedama siaubingai nuvertinti gyvenimą. Jo daugiau nebesaugo šventumo antspaudas, ir kai jis tampa nebemielas ar ateina išbandymų, jo norima atsikratyti.

Etikos srityje šiandien laikomasi nuostatos, kad kiekvienas kuria tai, kas jam asmeniškai yra svarbu ir reikšminga; kad mūsų užduotis yra suderinti skirtingas, kartais tarpusavy prieštaraujančias vertybes; ir kad kai gerai sekasi, svarbu kuo mažiau trukdyti kitus žmones.

Tačiau ar nėra nieko, į ką žmogus galėtų atsiremti ir įsiklausyti, taip pasiekdamas tiesą? Be abejo, nemažai reikšmių charakteristikų, kurias vadiname vertybėmis, priklauso asmeninio ir socialinio subjektyvumo sferai. Tačiau negi viskas tik taip? Negi neegzistuoja objektyvus kriterijus, pagal kurį būtų galima pasverti moralinę tiesą, galintį reguliuoti, įvertinti mano elgesį? Paprastai visi iki tam tikros ribos pritaria tokiam požiūriui, tačiau, kai imama kalbėti apie tai, kas „galioja visiems", įsijungia pavojaus signalas ir mums ima kilti apsauginiai mūrai, lyg jaustume grėsmę savo asmeninei laisvei, jautriam šiuolaikinės sielos nervui.

Jei žmogus save realizuoja plėtodamas asmeninę laisvę, turime savęs paklausti, ar žmogui išsiskleisti padeda bet kokia tokio praktikavimo forma, ar ne. Įsižiūrėję matome, kad kiekvienas veiksmas nėra vertinamas atskirai, tačiau yra pasveriamas pagal tai, kur link veda – pvz., „eiti pasivaikštioti" nėra tas pat, kas „eiti apiplėšti" – taigi laisvė vienam yra vertinga pati savaime kaip atsakomybės sąlyga, tačiau kitam ji nėra moralinio gėrio šaltinis. Faktas, kad aš pasirenku veiksmą, dar nereiškia, kad veiksmas bus geras, tikras, teisingas.

Kitaip tariant, nereikia pamiršti, kad moralinis gėris ir blogis nėra tolimos abstraktybės, kurioms aukojami žmonės su savo asmeniniais troškimais; gėris man padeda augti kaip asmenybei, tuo tarpu blogis naikina mano žmoniškumą. Šiandien asmeninei laisvei suteikiama absoliuti vertė, ji ne tik išlaisvinta  iš įpareigojimų ir normų, tačiau ir nepaisanti tiesos apie tai, kas pasirenkama: tokiu būdu ji atsigręžia prieš žmogų ir pati save praranda, tampa savo pačios įkaite kaip ir kiekviena narcizinė prigimtis.

Štai kodėl Viešpats Jėzus primena, kad tiesa išlaisvina laisvę ir išlaisvina žmogų. Šiandien viskas, kas pristatoma kaip absoliutus, objektyvus, universalus ir aiškiai apibrėžtas, sutinkamas su tam tikra alergija: jaučiamasi tarsi pakliuvus į nepakenčiamą narvą. Tačiau turėtume paklausti savęs: kas yra tikras kalėjimas – individualios laisvės absoliutizmas ar tiesos absoliutumas?

Parengė D. Žemaitytė