Taip jau yra, kad mūsų pasaulio suvokimas remiasi „tiesomis“, pagrįstomis atsidavusių tyrinėtojų kruopščiai sudėliotais faktais ar spėlionėmis. Ne paslaptis ir tai, jog „tiesos“, buvusios neginčijamomis ištisus amžius, turi savybę keistis. Jei ne revoliucingos Koperniko (lenk. Mikołaj Kopernik) mintys, galbūt iki šiol manytume, jog gyvename visatos centre. Jei ne verslusis Edisonas (angl. Thomas Alva Edison), komercializavęs Goebelio (angl. Heinrich Goebel) išrastą elektros lemputę, yra tikimybė, jog šį straipsnį skaitytume popieriniame formate, pasišviesdami žibaline spingsule. Galiausiai jei ne meno tyrinėtojų Steveno Naifeho ir Gregory White Smitho įžvalgos, meno genijų van Gogh’ą (angl. Vincent van Gogh, 1853 –1890 m.) iki šiol nedvejodami vadintume ausį nusipjovusia tragiška suicido auka.

Daugiau nei visą amžių buvo tikima, jog itin emocionalus, visą gyvenimą vienišas jautęsis, religiniam fanatizmui atsidavęs dalinininkas nusižudė, nebeištvėręs nesėkmių tiek asmeniniame, tiek profesiniame gyvenime. Iš 800 kūrinių teparduotas vienintelis paveikslas (ir tas jo broliui Theo), savęs žalojimas rimbu, pasivaikščiojimai speigiomis žiemomis vienais marškiniais, išdalinimas viso savo menko turto už save dar vargingesniems ar naktys, praleistos ant akmeninio grindinio, siekiant religinio nušvitimo – faktai, ilgą laiką tik patvirtinę suicido teoriją.

O kur dar nelaimingos save aktyviu melancholiku vadinusio menininko meilės istorijos! Meilė našle tapusiai pusseserei Kee baigėsi virš žibalinės lempos laikant ranką tol, kol ji apdegė – tokia buvo Vincento protesto prieš Kee tėvo draudimą įsimylėjėliams bendrauti išraiška. Praėjus daugiau nei metams puolus į pamiltos prostitutės glėbį, Vincento meilė kitai moteriai – Margot – baigėsi dar dramatiškiau: neišlaikiusi emocinės santykių krizės, Margot mėgino nusinuodyti. Nors ir buvo grąžinta į gyvenimą, tai skaudžiai palietė van Gogh'ą. Taigi priežasčių nutraukti gyvenimą sava valia galėjo pasirodyti daugiau nei gana...

Tačiau visai neseniai van Gogh‘o biografijos tyrinėtojų pateikti revoliucingi atradimai supurtė visa, ką iki tol žinojome apie Vincentą: garsusis menininkas buvo nušautas dviejų pažįstamų paauglių. Mums, intelektualiems kritikams, pateikiami verčiantys susimąstyti faktai:

1. Iš kviečių lauko, kuriame van Gogh‘as buvo susiruošęs tapyti, pašautas daugiau nei mylią pats grįžo į užeigą, kurioje buvo apsistojęs.

2. Savo laiškuose van Gogh'as apie savižudybę yra kartą parašęs: „Tai – bailių poelgis.“

3. Kodėl Vincentas, jei buvo nusprendęs nusižudyti, šovė sau ne į galvą, o į krūtinę? Ir kodėl šūviui nepavykus jo nepakartojo?

Su suicidu sunkiai siejasi ir Vincento moto tapusi šv.Pauliaus frazė: „liūdintis, bet amžinai lamingas“. Šią frazę instinktyviai ir nepaliaujamai tikintis Dievu Vincentas įkūnijo ne viename jo paveiksle vaizduojamoje juodoje figūroje. Pasak jo, tai – antgamtiška figūra, suteikianti keliautojams stiprybės. Viename savo laiške broliui Theo van Gogh’as yra rašęs: „Dabar aš tikiu, kad viskas, kas iš tiesų gera ir gražu žmoguje ir žmogaus darbuose, viskas – moralė, vidus, dvasia, didingas grožis – viskas atkeliavo iš Dievo... Didieji menininkai, tikri meistrai savo puikiausiuose darbuose ultimatyviai pareiškia – Dievas yra juose. Vieni tai išreiškia knygomis, kiti – paveikslais. Taigi menas yra Dievo garbinimas, arba dieviška tarnystė, tiek, kiek jis įkūnija Grožį žmogaus širdyje." Toks besąlygiškas ir fanatiškas tikėjimas Dievu iš esmės kertasi su pasiryžimu nusižudyti.

Taigi dabar jau manoma, kad meno genijų nušovė netoliese gyvenęs šešiolikmetis Rene Secretanas. Jis mėgo nešiotis, kaip klaidingai manyta, sugedusį ginklą. Van Gogh'as, norėdamas apsaugoti berniukus (kartu buvo Rene brolis), prisipažino pats paleidęs sau į krūtinę šūvį.

Tai – naujausias, tačiau ne vienintelis van Gogh’o biografijos „kabliukas“. Ne paslaptis, jog psichikos liga sirgęs menininkas kaltinamas nusipjovęs sau ausį, kas vokiečių akademikų Hanso Kaufmanno ir Ritos Wildegans dėka tapo ginčytinu faktu. Manoma, jog tai galėjo padaryti jo bičiulis Paulas Gauguinas (angl. Paul Gauguin) kivirčo metu per devynis mėnesius trukusią viešnagę pas van Gogh’ą. Vincentas, bijojęs prarasti artimiausią ir, neskaitant jo brolio, vienintelį draugą (yra net manančių, jog van Gogh'as buvo įsimylėjęs Gauguiną), sudarė su juo „tylėjimo paktą“ (apie jį užsiminta viename van Gogh'o laiške broliui) ir prisiėmė šį beprotišką poelgį sau. Laiške Theo jis rašė: „Niekas manęs nematė tai darant ir niekas negali užkirsti kelio sugalvoti tokią istoriją, kuri nuslėps tiesą."

Apie „tikrąją tiesą“ vis dėlto paliekama spręsti mums, intelektualiesiems kritikams. Kad ir kaip būtų, viena po kitos naujai atsiveriančios „liūdinčio, bet amžinai laimingo“ meno genijaus biografijos detalės leidžia kurti visai kitokį vaizdą, nei buvome įpratę matyti.

Parengė Raimonda Masonienė, mr-art. tapybos dirbtuvės