Aną savaitę į internetinio portalo, kuris išties galėtų pasisavinti šūkį visos jūsų mintys!, vedamųjų straipsnių tarpą pateko tekstas apie vieną Lietuvoje itin mažai žinomą Jungtinėse Valstijose gyvuojančią religinę bendruomenę – amišus. Tai, kad informacija pasirodė įvyniota į menkai ką nuvokiančiam Lietuvos skaitytojui parinktą seksualų pavadinimą, nenustebino (nors pranešimo autore nurodoma agentūra BNS, panašu, kad pavadinimą sugalvojo ne jie, nes kitur ta informacija pasirodė kiek kitokiu pavadinimu). Nustebino tai, kad ši niekam nežinoma religinė bendruomenė apskritai pakliuvo į vedamuosius, į kuriuos ne visuomet pakliūva, pavyzdžiui, gal net patrauklesnių skandalų vis krestelima Rusijos Ortodoksų bažnyčia. O ir šiaip iki šiol šventai tikėjau, kad tik Romos katalikus ištinkantys skandalai Lietuvoje kažkam (na gerai, gerai, daug kam) įdomūs.

O še tau – amišai! Ir tąkart ir ta proga jie daug dėmesio susilaukė ne tik Lietuvoje. Štai BBC portale viena iš žiūrimiausių videonaujienų buvo lyg tam tyčia pasirodęs reportažas apie gyvenimą amišų bendruomenėje (į kurią žioplinėjančiam prašalaičiui nėra labai lengva patekti).

Apskritai amišai – labai keista bendruomenė, kurios išorinės keistenybės užgožė jos doktriną. Daug kas žino, jog amišai nesinaudoja elektra (laidais pasiekiančia namus, nors, kad ir kaip būtų keista, baterijomis naudotis jie gali), nevažinėja automobiliais, neskraido lėktuvais, jų rūbuose nėra sagų, tačiau kodėl taip, svarbu nedaug kam. Dažniausiai amišai yra pašaipos verti keistuoliai, tiesiog vaikščiojantis pokštas.

Nors gerai pagalvojus, jie paprasčiausiai rimtai pažiūrėjo į savo santykius su tuo, ką jie vadina pasauliu. Ne nūdiene prasme, ne ta, dėl kurios, pavyzdžiui, mes veržėmės iš TSRS į pasaulį, dėl kurios norėjome būti pasaulio išgirsti, pastebėti, suprasti. Amišams pasaulis ne pripažinimo ir savirealizacijos, įspūdžių ir patirčių, bet nuopuolio vieta. Vieta, nuo kurios reikia kuo mažiau būti priklausomam. Nutraukti visus įmanomus saitus. Nesipilti jo benzino, nesinaudoti jo elektra, nemokėti jam mokesčių ir nieko, visiškai nieko iš jo nesitikėti.

Ne, amišai nesikauna su kapitalizmu, vartojimu ar kitomis moderniojo gyvenimo ydomis, sykiu jie negudrauja mesdami pasauliui iššūkį jo paties priemonėmis, nesvaido pasauliui prakeiksmų, pasitelkę televiziją ar internetą. Jie kovoja dvasinę kovą savo gyvenamose vietose. Užtat jų išties autonominės zonos nekelia tokios šypsenos, kaip autonominės tūlų anarchistų vizijos, pateikiamos kokiame interneto puslapyje pramaišiui su oficialiosios žiniasklaidos redakcijų atmestais rašiniais.

Žiūrėjau visas tas naujienas bei reportažus ir galvojau, kad Europoje amišai jau senų senovėje būtų normalizuoti ir modernizuoti: turėtų kokį vieną kitą butaforinį savo tapatybės ženklą, ir pakaktų. Mes Europoje taip įpratę, nesvarbu, kokiais tolerancijos virtuozais dėtumės, vis vien išeina nei šis, nei tas. O štai Amerikoje kažkaip sugebama leisti visokiems keistuoliams gyventi, nebūtinai jais rūpinantis ir trimituojant apie pagarbą kitybei. Dažniau turbūt elementariai nekreipiant dėmesio.

Kuo labiau mąsčiau apie amišus, tuo labiau pagaudavau save mąstant beveik tobulomis euroskeptinėmis kategorijomis. Gerai pagalvojus amišo būsena – ne vien anarchisto, bet ir euroskeptiko rožinė svajonė: atsitraukti nuo pasaulio (įsikūnijusio Europos Sąjungos blogyje), nuo jo modernizacijos ir globalizacijos, nuo grėsmių tautai ir valstybei, prie savęs, prie šaknų, prie žemės(!)...

Nepriklausomybės aušroje buvo ne tiek jau mažai žmonių tuo tikinčių: Lietuva – žemės ūkio kraštas, štai augintume sau karves ir kiaules, eksportuotume sviestą bei lašinius ir vargo nematytume. Tarpukariu gi taip darėme! Būtų ir ekologinių privalumų, Lietuva būtų gražesnė, žalesnė. Nagi, kuo ne amišų bendruomenė?

Bet gal dar svarbiau tai, kad nejaustume žlugdančio globalizacijos ir europeizacijos poveikio asmenybei. Galėtume pabėgti nuo pilko, niveliuojančio biurokratinio monstro, kur laisvės nėra, kaip nebuvo jos ir Tarybų Sąjungoje, kur Briuselis komanduoja kaip Maskva, kur tyri žmonių santykiai yra atiduoti nuasmeninimo mašinerijai – kodams, numeriams, efektyvumui. Kur nieko kilnaus, tyro ir švento.

Na taip, amišai neturi pasų ir asmens kodų. Tik ne velnias ir ne Europos Sąjunga juos sukūrė. Nei modernizacija, nei normalizacija neatsirado Briuselyje. kad ir kaip būtų keista, ir ne GULAGe. Ji užkoduota pačioje modernios valstybės sandaroje. Kaip joje užkoduota ir kalbinės, ar veikiau tarminės, įvairovės niveliacija valstybinės kalbos, aukštesnės kultūros kalbos ar taisyklingos rašybos pavidalu (didžiuma amišų, beje, kalba vienu iš vokiečių kalbos dialektų, kaip suprantate, neblogai užkonservuotu, nekintančiu ir saugomu). Daugybė dalykų, kuriuos kai kas linkęs priskirti europasauliui, aiman, niekur neišnyktų. Neįsakinėtų Briuselis – įsakinėtų Vilnius. Liktų asmens kodai, sąskaitų bankuose numeriai ir mokesčių už komunalines paslaugas skaičių eilutės. Galbūt pakistų tik mastelis, o tai – labai apgaulinga alternatyva. Bet tiems, kas užtikrintai neskiria modernizacijos nuo europeizacijos, tai nė motais. Ir amišai čia darsyk geras pavyzdys. Jie jas skiria. Ir su Jungtinėmis Valstijomis jie nekovoja. Jiems jos beveik nerūpi...

Žinoma, nuo modernizacijos galima atsiriboti. Kaip daro amišai. Galima raudoti dėl jos baisybių ir nedaryti nieko. Kaip daro intelektualieji (ir nelabai) euroskeptikai ar norintys tokie būti.

Arba galima galvoti, kaip priimti jos iššūkius ir gyventi jos sąlygomis.