Ellen Rogers

Fotomenininkė Ellen Rogers gimė Norfolke, pietinėje Anglijos pakrantėje. Londone studijavo grafiką, vėliau įgijo fotografijos magistro laipsnį. Paradoksalu, tačiau lietuviškas šaknis turinčios mados fotografės darbų sukeliamus potyrius būtų galima susieti su Ellen pasakojimu apie jos pirmąjį katiną Wilfredą: „Kai buvau maža, mėgdavau šalia jo padėti galvą ir leisti letenėlėmis giliai įsirausti į mano plaukus. Man patiko jaukumas ir skausmas kartu“, – prisimena ji.

Kai kurie Tavo darbai primena religines ikonas, kitus įkvėpė pasakų siužetai… Kokie Tavo įsitikinimai gyvenime? Ar kultūra ir istorija Tau svarbios kaip žmogui ir kaip kūrėjai?

Suprantu, kodėl daugelis mano darbuose pastebi religinį simbolizmą, ikonografijos užuominų, tačiau esu ateistė, logiką vertinu daug labiau nei aklą tikėjimą. Mano tikslas – suprasti visatą ir išnagrinėti faktus. Apmaudu, bet dažniausiai nepavyksta... Nepaisydama to, beviltiškai siekiu žinių ir ieškau atsakymų.

Religiją vertinu kaip stulbinamą fenomeną, neneigiu, kad ji svarbi dvasiškai. Vis dar apčiuopomis tyrinėju savo dvasingumą, esu linkusi fanatizmą pakeisti kūrybine praktika. Savo požiūrį ir atradimus siekiu perteikti fotografijomis arba bergždžiai mėginu aprašyti. Taigi, nors pasitelkiu simbolizmą, ikonografiją, susietus su religija, į tai reikėtų žiūrėti kaip į interpretaciją.

Pradedu manyti, kad mano racionalus protas galėtų būti religingas, ir kad praeityje buvau linkusi tikėti dalykais, netyrinėdama visų faktų. Jau seniai stengiuosi tai ištaisyti. Kartais, nors tai kiek apgailėtina, ilgalaikis apsėdimas beieškant atsakymų gali užpildyti tuštumą, paliekamą mano ateizmo.

Ellen Rogers fotografija

Ar egzistuoja aiški riba tarp sapnų, suvokimo ir tikrovės?

O taip, labai aiškiai skiriu tą ribą. Gyventi svajonėje man ir mano darbams būtų sunkus išbandymas. Būtent šių skirtumų suvokimas ir leidžia užsiimti kūryba. Fotokamera yra įrankis įgyvendinti idėjai, o svajonės ir sapnai – įrankis jai atrasti. Tai mano prieglobstis, kaip kad rašančiojo prieglobstis yra jo kalba.

Dažnai susipažinus su naujais žmonėmis jie tikisi, kad būsiu ypatinga, įsivaizduoja mane kaip nežemišką būtybę, kuri trykšta poezija ar sėlina šešėliuose. Dalis mano esybės ten slepiasi, bet iš tiesų esu išradingesnė, linkusi varžytis, nutrūktgalviška. Šios savybės būtinos tam, ką darau. Mano fotografijos neatsiranda tarytum sapnai, jos yra apmąstymai, atsargus planavimas, detalių derinimas ir pasišventimas. Esu net labai nubudusi.

Galbūt klystu, tačiau atrodai fantazuotoja. Tavyje tebegyvena maža mergaitė, svajojanti tapti princese, o gal šis pasaulis priklauso tik Tavo nuotraukoms?

Fantazija – būdas ištrūkti, o kartais, žinoma, ir aš vengiu tikrovės. Mėgstu svajoti, išgalvoti nebūtų istorijų, užmigti, kad galėčiau jas sukurti ar net patikėti jomis. Tačiau jos mįslingos ir keistos, todėl tai tik fantazijos. O man fantazija – kažkas nepasiekiamo, nenorėčiau, kad ji taptų mano realybe. Dar galėčiau tai įvardyti kaip kažką, kas yra iškreipta manosios realybės versija, kuri niekada nepritiktų tikrame gyvenime. Kitais žodžiais tariant, perversija. Ne tik nesvajoju tapti princese, bet ir netikiu pasauliu, kur princesės egzistuotų. Karališkumas turėtų būti fantazija, tačiau tai iškrypimas, tapęs tikrove.

Ellen Rogers fotografija

Kai kurie Tavo darbai šviesūs ir svajingi, kiti – pilni tam tikros tamsos. Ar tai dvi moters prigimties dalys, ir ar tai dalys Tavęs pačios?

Be abejo, moters prigimtis yra nuolat kintanti ir beribė savo beveidiškumu, lygiai kaip ir vyro. Fotografuoju, ką pažįstu, todėl suprantama, kad mano nuotraukos – takeliai į mano asmenybę. Esu kiekviena moteris, kurią fotografuoju, maža to, kiekviena moteris ar vyras, panoręs gyventi čia, mano kuriamame pasaulyje, būti mano vizijos dalimi, padedamas savo asociacijų gali tai įgyvendinti.

Kai kurie fotografai teigia, kad nespalvota fotografija – vienintelis būdas kurti menines nuotraukas, tačiau tavosiose spalvos atrodo labai svarbios. Kaip gimsta idėja, kaip fotografija turėtų atrodyti? Žinai iš anksto, o gal improvizuoji?

Labai norėčiau sužinoti, kas tie žmonės, sakantys, kad bet kokia spalva ar šešėlis gali įteisinti ar sukompromituoti fotografiją? Toks įsitikinimas man panašus į prietarą, juk kaip kitaip pavadinti teiginį, esą darbo koloritas lemia jo patikimumą ar rimtumą, nebent toks ir būtų autoriaus tikslas.

Pati niekados nežinau, kokias spalvas pasirinksiu savo fotografijai. Tiesiog žiūriu į nuotrauką ir stengiuosi, kad ji atrodytų kuo natūraliau. Taigi, iš dalies tai būtų galima pavadinti improvizacija.

Ellen Rogers fotografija

Kartais atrodo, kad mados industrija – tuštybių mugė, bet Tavo darbai priverčia permąstyti šią nuostatą. Kas mada yra Tau ir kaip tapai mados fotografe?

Mados industrija YRA tuštybių mugė, kurią aš pamilstu ir vėl metu kiekvieną dieną. Dalis manęs be jos negali, myli, kaip koneveikiama žmona myli savo žiaurų vyrą. Į mados fotografiją „įkritau“ visai netyčia, viliuosi vieną dieną rasti būdą, kaip ją palikti.

Kodėl Tavo darbuose beveik nėra vyrų?

Keletą jų esu fotografavusi. Drauge su Matthew’su Josephsu (jis puikus stilistas) fotografuodavau vyrus „i-D“ žurnalui, taip pat keletą kartų esu fotografavusi vieną draugą, dainininką. Kaip jau sakiau, stengiuosi fotografuoti, ką žinau. Gerai pažįstu moteris, nes jos panašios į mane, taigi esu linkusi pasirinkti jas.

Kas Tau yra grožis? Kokį gražiausią dalyką ar akimirką matei savo gyvenime?

Tikrą dvasinį žmogaus grožį atradau savo mūzoje Hanoje, taip pat regiu savo mylimojo grožį, tačiau tuomet esu šališka – juk aš įsimylėjusi. Mano Motina buvo tyras gyvenimo grožis, ieškau tokio dvasingumo užuominų. Tikriausiai grožis yra pernelyg įvairus, kad jį būtų galima kaip vabzdį prismeigti adatėle prie vienos akimirkos ar žmogaus.

Ellen Rogers fotografija

Jei iš visų savo darbų turėtumei pasirinkti vieną fotografiją, kuri tai būtų ir kodėl?

Hana su gėlėmis. Nes tai vienintelė nuotrauka, kurioje yra gėlės iš mano Mamos laidotuvių.

Fotografuodama iš dalies tampi režisiere. Kas svarbiausia dirbant?

Viena sunkiausių užduočių – padaryti, kad modelis persikūnytų į personažą. Čia svarbus ir makiažas, ir šukuosena, žodžiu, stilisto darbas. Visam tam reikia visos komandos atsidavimo ir ilgo pasiruošimo. Turime dirbti išvien ir sykiu kiekvienas už save. Kartais nutinka ir taip, kad pamačiusi jau baigtą makiažą ir šukuoseną sakau: „O ne, visai ne taip“ arba: „O, tai puiku!“ Nuo to viskas ir prasideda, stiliaus kūrimas nėra mano sritis, taigi palieku tai profesionalams, tačiau tai labai svarbi fotografijos dalis. Vietovę pasirenku aš pati, tad renkuosi vietas, jau turinčias susiformavusius charakterius ir stengiuosi jas prakalbinti.

Minėjai visai neseniai sužinojusi, kad Tavo senelis buvo lietuvis. Galėtumei ką nors apie jį papasakoti? Ką apskritai žinai apie Lietuvą? Galbūt teko girdėti apie lietuvišką fotografiją?

Iki praėjusių metų, kai mirė mano Mama, apie jį žinojau labai mažai, tad jo tautybė man buvo didelė staigmena. Tik žinojome, kad jis kariškis iš Rytų Europos, tad su pusbroliais spėjome, kad jis buvo lenkas, rusas, galbūt ukrainietis. Galiausiai Močiutė nusileido ir pasakė man, kad jis buvo lietuvis. Senelis paliko Močiutę ir su jos geriausia drauge išsikraustė į Ameriką, tad man uždrausta net klausti jo pavardės. Mano Močiutė – londonietė, dirbusi Karališkosiose oro pajėgose, keliavusi po įvairias šalis. Ji nelinkusi pasakoti apie būrį savo meilių, nes jie susiję su mano pusbroliais ir manimi. Mums ši informacija nepasiekiama, kaip sakė mano Mama, Močiutė „priklauso kartai, kuri linkusi nušluoti blogas mintis po kilimu, kad tik nereiktų su jomis tvarkytis“.

Tačiau man tai nepadeda, apie savo paveldą žinau labai mažai. Toks faktas ir jaudina, ir gąsdina sykiu. Mano tapatybė tokia angliška, kad šis netikėtas atradimas sukelia vidinį konfliktą. Be galo norėčiau sužinoti apie Lietuvos fotografijos istoriją, tačiau vargiai išvis ką nors apie ją girdėjau. Tikiuosi vieną dieną sutaupyti pinigų, apsilankyti Lietuvoje ir daugiau sužinoti apie kraują, tekantį mano venomis.

Ellen Rogers

Manai, kilmė žmogui svarbi, o gal dabarties visiškai pakanka?

Gimiau Anglijoje, kaip ir mano tėvai, tad nepaisant to, kaip ir kada įgijome britų tautybę, esu persmelkta Anglijos. Tai žemėlapis, išrašytas mano veide ir darbuose. Negaliu sakyti, kad kilmė man neturėjo įtakos kaip menininkei ar fotografei, ji mane suformavo. Jaučiu tvirtus saitus su šia žeme, kuriuos sutraukyti prireiktų šimtmečių.

Daugelis Tavo darbų – akto fotografijos. Kuo žavi nuogas kūnas?

Nelengva paaiškinti. Mano mėgstamiausios fotografijos yra aktai, kadangi tai tarsi puikybės nusimetimas, leidžiantis atskleisti žmogaus tikrumą ir egzistencializmą. Kai prieš tave stovintis modelis nuogas, matai jo nuoširdesnę ir pažeidžiamesnę asmenybės pusę. Tokio įspūdžio dinamika labai įdomi, ji darbus praturtina aspektais, kurių net nesitikiu ten rasianti.

Aktas itin akivaizdžiai atskleidžia nuomonių ir moralės skirtumus. Labai sunku atsisakyti per amžius religijos primesto kaltės jausmo ir parodyti kūną kaip dalį tapatybės. Galbūt kai kam pasirodys keista, tačiau matyti, kaip prieš žiūrovą fotografijoje stovinti nuoga mergina jo nejaudina seksualiai ir nesukelia asociacijų su pornografija, man yra nepaprastas palengvėjimas. Dažniausiai moterį matome pateikiamą kaip seksualinį dirgiklį, aš to nesuteikiu. Nuogas kūnas – priemonė menui, o ne seksualiniam pasitenkinimui.

Kaip apibrėžtumei savo fotografijų esmę?

Mano darbai – fotografijos kaip mediumo šventimas. Tai nenusakoma žodžiais, antraip kurti būtų gerokai lengviau.

Kalbino Milda Kiaušaitė

Ellen Rogers fotografija

Ellen Rogers fotografija

Ellen Rogers fotografija

Ellen Rogers fotografija