2014 m. gruodžio 18 d., ketvirtadienis

Gražina Sviderskytė. „Lituanica“: tai nebuvo dviejų žemaičių žygis iš vieno kaimo į kitą

2011-12-07
Rubrikose: Sankirtos  Visuomenė » Komentarai ir pokalbiai  Multimedija » Video  Visuomenė » Atmintis 
Gražina Sviderskytė

Bertos Tilmantaitės nuotrauka

Darius ir Girėnas, „Lituanica“. Tai – žodžiai iš, atrodytų, puikiai žinomos istorijos, į kurią visa galva paniro žurnalistė Gražina Sviderskytė.

Pavasarį pradėjusi ilgalaikį tarptautinį tyrimą Lietuvos, JAV ir Vokietijos archyvuose, G. Sviderskytė siekia išsiaiškinti, kas išties buvo tie lakūnai iš Čikagos, kaip jie išskrido ir skrido per Atlantą, kaip žuvo Vokietijoje.

„Didelis netikrumas egzistuoja ir dabar, jis bemaž toks pat, kaip ir 4-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Stebėtina, bet net atsivėrus archyvams nepaskelbta jokių išsamesnių „Lituanicos“ istorijos nagrinėjimų“, – sakė G. Svirderskytė.

Kas buvo tie du žmonės, tie du „drąsūs tautos sūnūs“? Kodėl vis dar negalime pasakoti jų dramatiškos istorijos be nutylėjimų, spėlionių, įtarumo? Pasakoja Gražina Sviderskytė.

Kokios priežastys lėmė, kad „Lituanicos“ istorija net ir praėjus beveik 80 metų nėra ištyrinėta istorikų? Kodėl iki šiol šito darbo niekas nesiėmė?

„Lituanicos“ istorija iki šių dienų yra su mumis daugelio žmonių pastangų, nuoširdaus atsidavimo dėka, dėl jų tikėjimo, kad ji – bendras tautos turtas. Jie darė viską, ką galėjo, kad Dariaus ir Girėno atminimas būtų įamžintas. Dėl to turime ir knygų, ir publicistikos, straipsnių, prisiminimų, liudijimų, filmų, dailės kūrinių, poezijos, beletristikos, ko tik nori, o„Lituanicos“ simbolika šmėsčioja tokiuose kontekstuose kaip reklama ar pramoginiai renginiai.

Deja, skirtingais laikotarpiais skirtingos priežastys varžė tyrinėtojus, ribojo jų galimybes siekti ir gauti pirminės archyvinės medžiagos. Tos priežastys buvo ir politinės, ir ekonominės, o kartais – paprastos, žmogiškos, visų nesuminėtume. Kol egzistavo įvairiausių trukdžių tiek šiapus, tiek anapus Atlanto, toks tyrinėjimas buvo išvis neįmanomas.

Bertos Tilmantaitės nuotrauka

Tačiau net pakitus laikmečiui, atsivėrus valstybių sienoms ir archyvams, šis tyrimas yra didelis iššūkis. Gal dėl to ir nebuvo visapusiškai tirti archyvai ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) – šalyse, kurios tiesiogiai susijusios su šia istorija.

Kokius Dariaus ir Girėno istorijos mitus paneigia dokumentinė medžiaga, kurią tyrinėjate jau pusmetį?

Atsakymui prireiks ne vienų metų. Tačiau galima pradėti nuo to, kas buvo Darius ir Girėnas. Sakytume, jie buvo lietuviai. Kiti pridurtų: be to, žemaičiai. Visi būtume teisūs. Bet kažin ar kas drįstų užtikrintai pasakyti, kad jie buvo natūralizuoti Amerikos piliečiai, „lakiotojai“ iš Čikagos, kone tipiški aviacijos aukso amžiaus pirmeiviai, kurie apgalvotai, tarpusavyje sudarydami sutartį, ir sykiu va banque, rizikuodami savo turtu ir gyvybėmis, drįso stoti lygion greton su pasaulio aviacijos rekordininkais. Matyt, turėjo išskirtinę charizmą, kad ekonominio nuosmukio metu pelnė Amerikos lietuvių pasitikėjimo ir paramos: juk tai niekam nepavyko nei prieš, nei po jų. Išskrido su Amerikos piliečių pasais, Amerikoje registruotu lėktuvu Tėvynėn, kaip patys sakė, „į svečius“. Ketino ją išgarsinti moderniausiu būdu ir testamente ragino lietuvius taip pat žengti koja kojon su pasauline raida. Prisileidęs šitą mintį tampi laisvas aprėpti jų istoriją tokią, kokia ji buvo. Tai – ne dviejų žemaičių žygis iš vieno kaimo į kitą kaimą. Tai – dviejų pasaulio piliečių žygis per pasaulį, pasauliui. Jie paskelbė labai aiškią žinią, ir pasaulis išgirdo.

Problemų kilo po katastrofos nacistinėje Vokietijoje. Daug ką teko nutylėti. Įsišaknijo mitų apie katastrofos priežastis. Lig šiol rastumėte daugybę komentarų, pasvarstymų, pasigilinimų ar kaip tik paviršutinių „pasitaškymų“, esą „Lituanica“ buvo pašauta.

Yra objektyvių priežasčių, dėl kurių pašovimo versija įsitvirtino. Tačiau įsižiūrėjęs į jos kilmę, nerandi įtikinamo pagrindo. Versijos gajumą pirmiausia lemia patikimų dokumentų, pirminės medžiagos stoka, neprieinamumas, analizės trūkumas. Įvykis tragiškai skaudus, skandalingas, bet labai trūksta informacijos.

Viena vertus, pašovimo Vokietijoje versija atmetama nesant įrodymų. Tačiau, nesant pasirinkimo, remiamasi vien vokiečių oficialiai pateikta argumentacija. Tad kaskart vis pakurstomas įtarimas: pasikliauti pačių vokiečių oficialiai pateiktais duomenimis? Na jau ne, kažkas čia ne taip... Taip sukasi uždaras ratas. Jis ir suksis toliau, kol neatsiras papildomų duomenų, alternatyvių šaltinių.

Kodėl ši istorija yra ypatinga, kodėl ji svarbi ištirti?

Bertos Tilmantaitės nuotrauka

Jei paklaustumėte istoriko, jis pasakytų, kad Dariaus ir Girėno transatlantinis skrydis yra vienas didžiųjų XX a. lietuvių nacionalinių naratyvų. Kita vertus, ir istorikas, ir bet kuris akylesnis tyrinėtojas atkreiptų dėmesį, kad šis naratyvas iš esmės visapusiškai nenagrinėtas, tad ir dokumentais nepagrįstas.

Reikia nepamiršti, kad „Lituanicos“ istorija nenutrūko 1933-iaisiais. Ji tęsėsi mažų mažiausiai iki 1964 metų, Dariaus ir Girėno laidotuvių Kaune. O 1968-aisiais jie darkart atkasti... Kai iki tautos didvyriais vadinamų lakūnų amžino poilsio pradžios suskaičiuoji 31-us (jei įskaičiuotume ekshumavimą – 35-erius metus) po žūties, tampa savaime „aišku, kad kažkas neaišku“. Bendrai įvertinus lig šiol skelbtas publikacijas akivaizdu, jog toli gražu ne viskas atskleista ir nuosekliai, nešališkai papasakota.

Ar Dariaus ir Girėno pasiekimai pasaulio kontekste yra svarbūs, ar tai dar vienas mitas, kuris skleidžiamas ir mokyklose?

Tarptautinius nuopelnus, vietą pasaulio aviacijos istorijoje vėlgi apnikęs šioks toks netikrumas. Visiška sėkmė būtų užtikrinusi lakūnams vietą aviacijos istorijos metraščiuose amžiams. Tikslą jie pasiekė: perskrido Atlantą. Bet iki maršruto pabaigos pritrūko kelių šimtų kilometrų. Tad kaipgi dabar vertinti: pavyko jiems ar ne? Tarpukariu Lietuvos aviatoriai kantriai aiškindavo ir ramindavo abejojančiuosius, kad Dariaus ir Girėno be nutūpimo įveiktas nuotolis tuo metu buvo antras pasaulyje. Bet žmonės ligi šiol to paties klausinėja: esą, negali užtikrintai atsakyti, kai apie du lakūnus ant litų dešimtinės teiraujasi užsieniečiai.

Išties yra leidinių, kuriuose Darius ir Girėnas minimi kartu su rekordininkais. Yra ir leidinių, kur į pasaulio pasiekimų reitingus jie neįtraukti.

Mano nuomonė kol kas tokia: nemanau, kad netikrumas kyla vien dėl katastrofos apsunkintų nuotolio, maršruto matematinių skaičiavimų. Veikiau tai lemia tas pats šleifas, prikibęs po „Lituanicos“ žūties: ji nukrito ypatingomis aplinkybėmis, istorija apaugo mitais, gandais, net sąmokslo teorijomis. Per menkai žinoma, kas gi ten tais 1933 metais nutiko. Galimas daiktas, dėl to kai kurie reitingų sudarytojai ir jų skaitytojai linkę apie Darių ir Girėną nutylėti.

Ar yra dalykų, kurie Jums, pradėjus tyrimą, pasirodė netikėti ir nustebino?

Bertos Tilmantaitės nuotrauka

Sunku suminėti visus dalykus, kurie įkvepia pradėjus dirbti, nes jų be galo daug. Užtenka peržvelgti vieną bylą, ir iš jos gauni medžiagos visam spektrui papildomų klausimų. Kai klausimų daugėja, gairių tyrimui daugėja. Dėl to intriga nuolat auga.

Apskritai žavi šios istorijos mastas, gylis, nepraeinanti vertė ir vertinimo būdų galybė: gali ją sverti, analizuoti aviacijos istorijos, tautos istorijos, mūsų amžinai problemiškos geopolitinės padėties kontekste. Gali įspūdingai pasakoti kaip ryškią, jausmingą dramą, gali žvelgti kaip į aviacijos aukso amžiaus palikimą – tą ekonominio sunkmečio ir dvasios pakilimo erą, kai per inauguraciją tuometis JAV prezidentas Franklinas Ruzveltas sakė, jog vienintelis dalykas, ko turėtume baimintis, yra pati baimė. Gali gilintis į tarptautinę politinę situaciją, į technologijų raidą, į bendražmogiškas vertybes, kultūrinius-filosofinius aspektus...

O ir pačios asmenybės buvo ypatingos. Kaip kažkas parašė apie Steponą Darių: aplink tokius visada verda gyvenimas. Aplink jį iš tikrųjų kunkuliavo įvykių. O kai jis su Stasiu Girėnu perskrido gerą gabalą aplink žemės rutulį, tai štai kiek košės privirė. Vienas įdomumas.

Minėjote, jog tyrimas vyksta jau daugiau nei pusę metų, kas jau atlikta? Ką dar planuojate padaryti?

Ši istorija daugiasluoksnė, išbirusi po kelias valstybes. Taigi, jei kam nors jau norisi rezultatų, verčiau būtų apsišarvuoti kantrybe. Šiuo atveju, norint iškasti kažką vertinga lyg archeologams, vieno griovio nepakaks, reikės beveik upės vagą išvaryti. Tai gali trukti dvejetą–trejetą metelių.

Tikėtina, šįkart visgi darbas bus padarytas, nes aplinkybės klostosi palankiai. Susibūrė bendraminčių ir iš akademinio sluoksnio, ir aviacijos istorijos tyrinėtojų, ir medijų sferų, kūrybos dirvonų. Dalyvaujančių projekte ir padedančių institucijų yra Lietuvoje, JAV. Tarpinstitucinis ir tarpdisiplininis bendradarbiavimas teikia vilčių, jog darbas bus atliktas taip, kaip sumanytas.

Bertos Tilmantaitės nuotrauka

Archyvinis tyrimas nėra visiškai prognozuojamas: svarbiausi dokumentai gali gulėti vos už kelių kilometrų nuo tos vietos, kur dabar kalbame, o gali būti anoje Žemės pusėje. Kol kas, nuo gegužės mėnesio, vien Lietuvos archyvuose peržiūrėta arti dvidešimties tūkstančių lapų vien rašytinių dokumentų. Spėčiau, kad geriausiu atveju tai galėtų būti koks penktadalis, o gal aštuntadalis visos medžiagos, kurią teks surasti, peržiūrėti, išanalizuoti ir kloti į savotišką duomenų bazę.

Jau įvyko pirma ekspedicija į Čikagą, kur ištiko būdingas nuotykis: net išvykus su labai tiksliu ieškomų vertybių sąrašu, teko susidurti su netikėtumais ir spręsti naujus galvosūkius. Čikagą, galiu sakyti, tik užkabinome. Be abejonės, į JAV reikės grįžti, nes domina praverti ir netikrinti, privatūs ir valstybiniai archyvai.

Veikiai planuojamos ekspozicijos į Vokietijos archyvus. Ten dokumentų paieška komplikuota: dažnu atveju turimi išlikę vertimų nuorašai, juose netiksliai įvardytos institucijos. Reikia įvertinti tai, kad 1933 metais Vokietijoje vyko vidinių, administracinių pertvarkymų. Kartais ilgai užtrunka ir nuodugnaus darbo reikia nustatant dokumento šaltinį, jo kilmę.

Antrasis tyrimo metodas greta archyvų tyrinėjimo – tam tikrų šios istorijos objektų ir epizodų atkūrimas. Kompiuterinė grafika įgalina archyvinius duomenis kelti į trimatę skaitmeninę erdvę, kurioje tyrinėtojas turi fantastiškų rekonstravimo galimybių. Kalbant apie konkrečią vietovę, konkretų laiką, žinant ten buvusius objektus, naudojantis topografiniais, meteorologiniais, aviaciniais žemėlapiais, trimatėje erdvėje galima atkurti įvykių seką ir bandyti įspėti loginę grandinę, kuriai sumegzti dažnai nepakanka rašytinių, vaizdinių šaltinių. Tai – paralelinis metodas, kurį pradėjome plėtoti šį rudenį.

Na, ir be to, lygia greta viešinsime informaciją, nes ši istorija – tarytum tautos nuosavybė. Kiekvienas esame savaip su ja užaugęs ir suaugęs, tarsi esame susikūrę sau tos istorijos variaciją. Manau, naudinga ir prasminga su visais dalytis tuo, ką randi kelyje, nes juk iš kiekvieno gali ir gauti po grūdą.

Ar jau galvojote, kaip pateiksite tyrimo rezultatus?

Galvojame, galvosime ir jūsų dar nesyk to paties klausime. Darius, Girėnas, „Lituanica“, nori ar nenori, traukia kaip magnetas. Aviacijos aukso amžius buvo pasiutusių, nutrūktgalviškų aviacinių pasiekimų, nuotykių, iššūkių, pergalių ir, aišku, dramų, tragedijų era. Visas pasaulis tuo sirgo. Ir tai kiekvienas supranta, visiškai nesvarbu, kad ir kokia pasaulio kalba jis šnekėtų. Taigi ši istorija verta tapti populiari. Koks geriausias jos sklaidos būdas?

Bertos Tilmantaitės nuotrauka

Matyt, tokio masto ir tokio plataus skerspjūvio istorijai nesugalvosi geresnės vietos nei internetas. Svarstome atsirasti įvairiuose socialiniuose tinkluose, taip pat kurti specialų tinklalapį, kuriame būtų galima burti besidominčiuosius.

2013-aisiais bus minimas „Lituanicos“ 80-metis. Norėtųsi šį bei tą jubiliejui nuveikti, kad paminėjimas būtų kiek įmanoma gyvesnis, tikresnis, stovint ant tvirtesnio dokumentinio pamato. Jubiliejiniais metais norėtume pasidalyti knyga, dokumentiniu filmu, renginiais, bet reikės įvertinti, ar tyrimas priartės prie finišo. Tegul kol kas tai lieka intriga, nes mažiausiai norisi sakyti „op“, neperšokus griovio.

Kokių paskatų vedama ėmėtės tokio, atrodo, sunkaus darbo, Dariaus ir Girėno istorijos?

Mano požiūris nėra toks formalus, kaip galbūt iš pirmo žvilgsnio galėtų pasirodyti: esą tai, kas nepadaryta, turi būti pagaliau įvykdyta, ir baigta. Ne. Ilgam laikui nepakaktų vien ambicijos, entuziazmo pulti lopyti eilinės skylės mūsų istorijos rūbe. Reikia gilesnio įsitikinimo, pajautos, vidinės nuovokos. Mažų mažiausiai jaučiuos dalimi tautos, kuriai ši istorija brangi. Pati su ta istorija užaugau: dar mažytė smalsiai stebeilijau į, berods, dėdės turėtą seną didelę geros raiškos lakūnų nuotrauką. Galbūt dėl to, aprėpus ankstesnių tyrinėtojų darbus ir užčiuopus trūkstamas istorijos dalis, tampa kiek skaudu, gal net atsiranda neteisybės nuojauta: kas jau kas, bet šitie du vyrai nenusipelnė jokios užmaršties. Tada įvertini galimybes, žengi vieną žingsnį, kitą. Ir palengva matai, kaip įžvalgos pasitvirtina ir kitus pritraukia, sutelkia bendram darbui, kūrybai. Štai šitai ir yra verta didesnių, ilgalaikių pastangų.  

Bet yra dar kai kas: apninka nuojauta, ir nieko negali padaryti. Ji niekaip nesusijusi su noru, nenoru, net startinėmis galimybėmis: ateina lyg iš niekur ir nebepalieka. Pirminė įžvalga, matyt, seniai užgimė bičiuliškuose pokalbiuose su aviacijos istorijos tyrinėtojais ir istorikais. Kuo daugiau medžiagos gulė ant darbo stalo, tuo buvo akivaizdžiau, kad, baisu nebaisu, nori nenori, teks šio reikalo imtis.

Tarytum nebuvo kaip atsitraukti. Ilgai svėrus, galvojus, besitarus, visaip dėliojus ir net atidėliojus, visgi nusvėrė požiūris, kad galimybės tyrimui – geresnės nei bet kada anksčiau, tarsi tik laukia, kol jomis kas nors pasinaudos. Pamaniau, jog ilgiau delsti tiesiog nėra prasmės. Džiaugiuos patyrusi, kad palaikantys, prisidėję prie šio darbo žmonės mano taip pat.

Kalbino Berta Tilmantaitė ir Kristina Urbaitytė

Nuotraukos darytos Vytauto Didžiojo karo muziejaus patalpose, kur šiuo metu ilsisi  „Lituanica“. Lėktuvo nuolaužos laukia, kol muziejuje bus įrengta nauja ekspozicijų salė.

Publikaciją iš dalies remia:

SRTRF logotipas

Bernardinai.lt

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • skaityti komentarus (2)
  • komentarų RSS
  • spausdinti