M.Baranauskas. Tevai, 1967

Gruodžio 7 d., trečiadienį, 17.30 val. Vilniaus Prospekto galerijoje (Gedimino pr. 43), Vilniuje, atidaroma retrospektyvinė fotomenininko Mariaus Baranausko (1931–1995) paroda.

Žiūrint į retrospektyvinę Mariaus Baranausko (1931–1995) fotografijų parodą, vis kirba klausimas: kas gi jis buvo ‒ fotožurnalistas, fotomenininkas ar keliautojas su fotoaparatu?

Fotožurnalisto likimas visada panašus į seną Mariaus Baranausko fotografiją „Vartininkas“: fotografas atspindi, sulaiko, „atmuša“ laiko smūgius. Net tada, kai jis yra nepatogioje padėtyje, kai gyvenimo kamuolys slysta iš rankų ar net sužeistas, aplamdytas kaip M. Baranausko nuotraukos herojus.

M. Baranauskas jau nuo šeštojo dešimtmečio kartu su kolegomis fotožurnalistikoje laužė pokario standartus, bet ir vėl juos gamino, tik jau su atšilimo metų ženklais. Gal todėl daugelis jo fotografijų yra etaloninės, netgi plakatiškos, lyg laiko ar mąstymo sustambintomis kategorijomis simboliai.

M.Baranauskas. Konfliktas, 1968

Fotografijos ir kino kritikas V. Diominas teigė, kad M. Baranausko kūryboje esama emocinių įvaizdžių, standartinių elementų, iš kurių sudėliota nauja kompozicija (erdvės, rakursai, gyvenimo sufragmentavimas) yra aiški, suprantama ir paveiki. Matyt, čia ir slypi M. Baranausko populiarumo ir pagavumo paslaptis.

Fotoalbume „Naujasis Vilnius“ (drauge su L. Ruiku) jis niekaip nepritapo prie senojo Vilniaus veido, nes ir gyvenime – jo iki galo nespėjo perprasti. Suprantama, profesionalus meistriškumas ir čia išliko, bet ne veltui kituose, jau autoriniuose albumuose M. Baranauskas nuo antrinės, civilizuotos natūros vis bėgdavo į Dainavą, pas žvejus prie jūros ar į šeimą su vaikučiais. Su telpančiu ir netelpančiu į rėmus gyvenimu galynėjosi iki pat lemtingojo paskutinio atodūsio.

Nors sukūrė ir įsimintiną, lyg kokį vadinamosios „šestidesiatnikų“ kartos simbolį – fotografiją „Konfliktas“, žalia jaunystė prie masyvios, laiko sunkumą simbolizuojančios kolonos. Bet tarp jo fotografijų surasime ir ne vieną darbą su dvejojančiomis, „nesvarumo būklės“ porelėmis ar grupėmis. O kiek meilės ir įsimylėjėlių jo ano meto pražydusioje lietuviškoje fotografijoje?

Išskirtinis M. Baranausko kūrybos bruožas – gyvenimiškas požiūris į fotografuojamą objektą. Temų konkretumą ir įvairumą diktavo daugiametė žurnalistinė veikla. Tačiau nors ir pabrėžtinai autentiška jo fotožurnalistika praauga akademišką dokumentiškumą, verčia mąstyti, kelia estetinį pasigėrėjimą. Realistinė fotografijų traktuotė kartu leidžia pažinti mūsų amžininko pasaulį. Subtilia menininko akimi pastebėti daiktai ir aplinkos vaizdai dvelkia veržlia gyvenimo dinamika.

M.Baranauskas. Lygiavimas kairėn, 1968

M. Baranauskas buvo kūrėjas iš prigimties, turėjo daugybę draugų ir atvirą širdį. Jo kūrybos palikimas svarus: penki autoriniai fotoalbumai, 49 personalinės parodos, daugybė publikacijų fotoalmanachuose, šimtai įvairių apdovanojimų Lietuvoje ir užsienyje, garbės vardai. Jis ėmė iš gyvenimo daug, ką galėjo imti doras kūrėjas, tačiau atsilygino keleriopai daugiau.

Bet gyvenimas vis tiek pastatė vartus ir teko priimti paskutinį smūgį. M. Baranauskas jį atlaikė garbingai...

Paroda veiks iki gruodžio 23 d.