2014 m. rugsėjo 19 d., penktadienis

Pasivaikščiojimai pakampėmis: senasis kelias Vilnius – Kaunas

2011-12-05
Rubrikose: Dienos nuotrauka  Kultūra » Architektūra ir kultūros paveldas  Multimedija » Nuotraukos  Visuomenė » Atmintis 

Keliaudami iš Vilniaus Savanorių prospektu, privažiuojame kelių išsišakojimą, kuriame galima važiuoti tiesiai ir mauti Kaunan arba sukti į dešinę ir keliauti į Trakus. Pasukus į siaurą keliuką Trakų link, kairėje randame degalinę, o dešinėje jos – vos pastebimą posūkį į dešinę.  

Tiesa, šis posūkis nėra toks pastebimas kaip kitas, esantis keliasdešimt metrų toliau ir vedantis į Fizinių ir technologijos mokslų centro ir aukštųjų technologijų bendrovės „Ekspla“ pastatų link.

Tas kelias – vienas mėgstamesnių. Dažniausiai reiškiantis malonų pasprukimą iš springstančio dūmais miesto. Žemėlapyje nurodyta atkarpa tarsi ženklas, kad pabėgimas buvo laimingas: eismo kamščiais užspaustos gatvės „išvažiuotos“, automobiliai – laimingai aplaviruoti, o aš ir automobilis esame sveiki.

Tam, kad geriau įsivaizduotumėte, pridedu žemėlapį.


Padidinti žemėlapį

Nors taip esu važiavusi ne kartą, nė karto nepažvelgiau per dešinį petį. Suvokiu, kad veltui šio rajono neįtraukiau į savo lankytinų vietų sąrašą. Ten būta tik porąkart, lankantis netoliese esančiame ir dabar jau užverstame beveik pusės kilometro ilgio Panerių tunelyje, kuris buvo vienas iš kelių pirmųjų traukinių tunelių visoje Rusijos imperijoje, kuriai tuo metu priklausė Lietuva. Skelbiama, kad tunelis, siekiant apsaugoti ten gyvenančius šikšnosparnius, uždarytas 2004-aisias. Šaltuoju metų laiku tunelyje apsigyvena vandeniniai ir kūdriniai pelėausiai.

Taigi ši vieta, tarp kelio ir tarp gamyklinio rajono prie Neries, yra kupina įdomiausių istorijų ir vertų pamatyti objektų. Kultūros vertybių registre įtrauktas senasis kelias Vilnius – Kaunas, ten pastatytas paminklas 1831  m. sukilimo aukoms atminti, išlikusios kapinaitės, yra koplyčia, senosios karčemos – užvažiuojamųjų namų likučiai, kurie dabar paversti gyvenamuoju namu.

Apie šiuos objektus „Bernardinai.lt“ kalbėjo su Kultūros vertybių apsaugos departamento vyriausiąja inspektore Audrone Vyšniauskiene.

Tik pasukus į kvartalą, pasitinka 1831 m. sukilimo aukų paminklas.

Šioje vietoje stovi paminklas 1831 m. sukilimo aukoms atminti, nors pats mūšis vyko šiek tiek tolėliau, spėjama, prie kitoje gatvės pusėje pastatytos benzino kolonėlės. Tokią išvadą istorikai padarė tikėdami, jog sukilėlių pajėgos turėjo būti atitrauktos ir nuo kelio, ir nuo kapinių.

1831 m. sukilimo kautynių schema

Sukilėliai, tvirtino A. Vyšniauskienė, palaidoti truputį tolėliau, prie kalno papėdėje buvusios koplytstulpio, ties kuriuo melsdavosi atvykstantys ir išvykstantys iš miesto žmonės. Darant archeologinius tyrimus, rasti koplytstulpio pamatai, tačiau sukilėlių palaikų greta jų nebuvo. Gyventojai liudijo, jog sukilėliai palaidoti po dabartiniu keliu, kuriuo troleibusai išvažiuoja į Savanorių prospektą ir keliauja centro link. Manoma, kad sukilėlių galėjo būti apie 600, o su jais kovojusių rusų – apie 300. Šių palaikai palaidoti greta senojo kelio Vilnius – Kaunas esančiose kapinaitėse.

Tai – ne vienintelis mūšis, įvykęs Panerių kalvose. „Ši vieta buvo lemtinga iš Rusijos bėgusiems Napoleono karių likučiams. Atsiminimuose rašoma, jog šiuo keliu jie judėjo namų link. O Panerių kalvos buvo sunkiai įveikiamos dėl apačioje buvusio biraus smėlio – išvažinėto, laisvo, nesušalusio. Prancūzų vežimai klimpo, arkliai negalėjo pajudėti, taigi kazokai karius apiplėšė, atėmė visą jį grobį“, – pasakojo A. Vyšniauskienė. 

Prieš tai, 1812 m. vasarą, šiuo vingiuotu keliu į Vilnių pakliuvo pats Prancūzijos imperatorius Napoleonas Bonapartas. Vilniaus atstovai jį pasveikino būtent Paneriuose, ten prisiekė ištikimybę jam. 

Ekspertė pasakojo, jog prancūzai šią vietą žino puikiai. Kai Lietuvoje lankėsi Prancūzijos gynybos ministerijos atstovai, jie degė noru čia apsilankyti, o jau patekę, pasakojo A. Vyšniauskienė, skaitė karių atsiminimus. Jie labai nustebo, jog atsiminimuose aprašytos vietos mažai kuo pasikeitusios.

Senais laikais ten buvo vienas iš dešimties įvažiavimų į Vilnių. „Esu skaičiusi, kad Panerių miškuose siautė plėšikai, vadinti razbaininkais, taigi keliautojams ir jų turtui čia grėsė pavojus“, – sakė A. Vyšniauskienė. Senasis kelias  Vilnius - Kaunas

Netoliese, ant kalno viršūnės, buvo ir karčema, kurioje keliautojai pailsindavo ar pasikeisdavo arklius, juos pamaitindavo, taip pat – pernakvodavo. „Gaila, tačiau karčema buvo privatizuota, ir ją įsigiję žmonės pritaikė savo reikmėms, ji smarkiai pakito, taigi jos jau niekas nebeatkurs“, – teigė A. Vyšniauskienė ir pridūrė, jog tokių karčemų-užvažiuojamųjų namų Lietuvoje buvo ne vieni. Jie įsikurdavo prie didesnių, stambesnių kelių. Dalis jų – saugomi ir išlikę iki dabar.

Senasis kelias Vilnius – Kaunas anksčiau buvo siauresnis, nei jį galima pamatyti dabar. Be to, prancūzų atsiminimuose užfiksuota, jog kelias nebuvo grįstas akmenimis. Šiuo metu jį reikėtų restauruoti: dalį akmenų žmonės išvogė. O atnaujinti kelią vertėtų. Galbūt tada, kaip sakė A. Vyšniauskienė, jis taptų vienu traukos objektų.

Žinomumą didinti padėtų ir įvairiausios atrakcijos: „Kad ir muziejų nakties renginį ten verta suorganizuoti: įsivaizduokite toje vietoje vykstantį istorinį žaidimą su tais plėšikais-razbaininkais“, – sakė A. Vyšniauskienė.

Istorikė pasakojo, kad žmonės kalvos viršuje ir apačioje – kelio pradžioje, ir pabaigoje – susišūkaudavo ir susitardavo, kas juo važiuos pirmas, nes susidūrus dviem vežimams, juo pravažiuoti nebuvo įmanoma.

Vėliau kelias buvo paplatintas, o tarpukariu ir išgrįstas akmenimis. Šiuo metu jis atrodo lygiai taip, kaip 1960-aisiais, kai buvo nutiestas ir pradėtas nudoti naujasis kelias, dabar vadinamas Savanorių prospektu. 

Dar kelio pradžioje, dešinėje, galima pamatyti Šv. Jėzaus Nukryžiuotojo koplyčią ir greta jos esančias kapinaites, kurios, kaip tvirtino A. Vyšniauskienė, dar ir dabar „gyvos“: čia vis dar laidojami žmonės, tad senieji kapai nyksta. Jų tirti, atrodo, niekas nesirengia: „Nelabai tikėtina, kad į šias kapinaites kažkada vežti žymesni ar turtingesni miesto žmonės. Dažniausiai jie būdavo laidojami miesto centro kapinėse: ir dėl pagarbos žmogui, ir dėl lankymo patogumo“, – sakė A. Vyšniauskienė.

Koplytėlė, esanti prie kapinaičių, taip pat neįrašyta į Kultūros vertybių registrą, apie ją nėra jokios informacijos.

Vėlesniuose Vilniaus miesto istoriją pasakojančiuose dokumentuose Panerių kalvos minimos kaip žudynių vieta. Jose 1941 m. buvo šaudomi vilniečiai, daugiausia žydų tautybės, remiantis dokumentais, pažeidę komendanto valandą. Taisyklių nepaisę žmonės būdavo sodinami į kalėjimą,  surinkus didesnę grupę, vežami į Panerių kalvas ir sušaudomi. Apie tai, jog Panerių kalvose vis randama pavienių kaulų, prabilo miškininkai. Vėliau buvo surastas ir gyvas liudininkas, kuris dar vaikas būdamas matė, kaip į mišką buvo atvežti žmonės išsikasė sau duobę, o vėliau buvo sušaudyti.

Nors kiekviename žingsnyje čia byloja istorija, ši vieta šiuo metu yra nepelnytai pamiršta. Kaip sakė A. Vyšniauskienė, visos ekskursijos vyksta tik mieste. „Nors mokyklose, istorijos pamokose, pasakojama ir apie sukilimą, ir apie Napoleoną, nedaug kas žino, jog istorinės vietos, kuriose tai vyko, ranka pasiekiamos. Tiesa, galbūt tuo keliu pravažiuoti ir neįmanoma, tačiau žygius pėsčiomis tikrai verta organizuoti, juk tai – istorijos faktų prisotinta vieta“, – teigė A. Vyšniauskienė.

Tačiau ką kalbėti apie tokią, atokiau nuo miesto esančią vietą, kai daugelis vilniečių net neįsivaizduoja, kur yra Bernardinų kapinės. Istorikės nuomone, tai – tik viena iš daugelio pamirštų vietų Vilniuje, visoje Lietuvoje. „Sunku lietuvius išjudinti, mažai čia mėgėjų istorikų, kurie puoselėja pažinimo dvasią“, – sakė A. Vyšniauskienė.

Nesinorėtų savo kaimynų lietuvių apmėtyti akmenimis, ar jais apsidėti pačiai, tačiau, lankydamasi šioje vietoje, prie 1831 m. sukilimo paminklo aptikau padėtą vainiką, prie kurio buvo prisegta lenkiška vėliava. Po paraliais, kodėl aš apie šią vietą anksčiau nesužinojau? Ir nemanau, kad nesidomiu tuo.

Kristina Urbaitytė

Bernardinai.lt

KOMENTARAI

Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)

Leifas 2011-12-07 13:24

Beje, įrašas ant lentos: ”Saugoma Visuomenės ir Valstybės”. Visuomenės! Gražiai aišku parašyta. Puiku. Taip tūrėtų būti..

Leifas 2011-12-07 12:37

Toje XVI(!)-XVIIa. bažnytėlėje, sakoma, nakvojo Napoleonas. Rodos, kai su kariuomene traukėsi iš Rusijos. Tai labiau legenda, bet galimybė yra :) Juk būtent tuo keliu jie ir traukėsi. Taigi tikrai, turime savo Via Apia :)

Kodylas 2011-12-06 18:05

Oi, nepagyriau nuotraukų!

Labai, labai meniškos nuotraukos!!! Bravo!

Dange 2011-12-05 15:06

Taip ir traukia pasivaikštinėti ūkanotą popietę arba skaidrų rytą. Juolab kad kažkokiu nenusakomu jaukumu primena Via Appia Romoje...

soli 2011-12-05 13:33

Rykantuose stovi reto grožio bažnytėlė :)

Leifas 2011-12-05 11:16

Kas liečia patį senąjį Vilnius-Kaunas kelią, tai dar nemaža jo atkarpa yra išlikusi Rykantų miestelyje, maždaug 25km nuo šios aprašytos vietos.

Knope 2011-12-05 10:14

Ačiū, įdomu, informatyvu. Žinojau apie Panerių mūšį, bet tik numaniau kur jis vyko. Reiks nuvykt. Labai charakteringa, kad prie paminklo pamatei Lenkijos, o ne Lietuvos vėliavą. 1830-1831 sukilimo atmintis pas mus nepopuliari, tai labiau jų, lenkų sukilimas. Nuoširdžiai pavydžiu lenkams dėl jų atminties kultūros lygio.

Kodylas 2011-12-05 09:20

Paradoksalu, kad anuomet keliaujant iš Kauno į Vilnių, prasprukus būtent šią "razbaininkų" vietą, galėjai atsipalaiduoti, kad tu ir tavo vežėčios yra sveikos, o už posūkio tave ir pasitinka Geroji Viltis, kad Vilnių tu tikrai laimingai pasiekei.

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • skaityti komentarus (8)
  • komentarų RSS
  • spausdinti