Rašau šiuos apmąstymus po ilgų abejonių, tiesiog prisiversdamas, nes ginčas dėl naujų programų – ne mano ir ne universiteto kolegų karas, mes už visą joms atiduotą laiką bei pastangas nesame gavę nė lito, dirbome atsiplėšdami nuo savo tiesioginių darbų tik iš pareigos lietuvių kultūrai ir jausdami solidarumą su mokytojais, jokių kitų motyvų nebuvo ir būti negalėjo. Kai kurių mano kolegų puldinėjimas, beveik tyčiojimasis iš jų nuoširdžių atsakymų man yra visiškai nesuprantamas, slepiantis kažkokius interesus, kurių visiškai nesuprantu ir žinoti nenoriu. Nors neturiu jokių motyvų, negaliu nurimti ir visiškai neprotingai „šaukiu ugnį į save“.

Ginčas dėl lietuvių kalbos ir literatūros naujų vidurinio ugdymo bendrųjų programų ir egzamino man atrodo perdėtas, kažkieno dirbtinai eskaluojamas ir dažniausiai nekonstruktyvus, tipiškai „moteriškas“. Suprantu mokytojų susirūpinimą dėl permainų, bet ypatingų permainų kaip ir nėra, tiesiog procesas reguliuojasi, taisosi, taikosi prie gyvenimo ir prie sveiko proto. Literatūros mokymas laisvinasi iš biurokratinio formalizmo, į kurį pateko dėl valdininkų noro kontroliuoti žmonių gyvenimą. Literatūra ugdo prasmės jausmą ir vertybių suvokimą, tai kokybiškas sąmonės matmuo, o valdininkai mato žmogų kaip statistinę reikšmę ir jo vertinimams pasitelkia kiekybinius metodus. Egzaminas buvo formalizuojamas tam, kad valdininkas galėtų suskaičiuoti mąstymą balais, taškais, nors tai, be abejo, yra absurdiška. Mokykla ir mokytojas ugdo jauno žmogaus savarankišką mąstymą, kuris turi būti kūrybingas, originalus, bet valdininkas muša per visa tai formalizuoto egzamino vėzdu, todėl literatūros suvokimo ir kalbos gebėjimo patikrinimas pardėjo priminti kelių eismo taisyklių egzaminą. Ir jau visai apgalėtinas reikalas, kai žmogaus žinias ir mąstymo kokybę bandoma patikrinti testais – apie tokį mokymo degradavimą net kalbėti neverta.

Man bandymas suskaičiuoti rašinio vertę taškais ar kokiais ten balais atrodo košmariškas, kažkas tokio, kas ateina iš Franzo Kafkos absurdiško biurokratų pasaulio, kaip valdžios troškimo išraiška. Kai tariesi galįs įvertinti žmogų statistiniais matematiniais metodais, jautiesi esąs saugus, pranašesnis, kontroliuojantis padėtį. Todėl biurokratija – vidutinybių rojus ir teroras kūrybingiesiems. Kur išnyra valdininko figūra – mirtis kūrybai. Šita biurokratinė terpė visada yra anonimiška, nes valdininkas saugo save, yra pasislėpęs, bevardis. Niekas nežino, kas sugalvojo tą interpretacijos egzamino formalizmą, nėra su kuo pasikalbėti. Nes biurokratijos sistemose atsakingų asmenų nėra – jas sudaro beveidžių būtybių masė.

Anonimiškumas man yra beveik metafizinė šėtoniškumo apraiška, kuri šiandien ypač gaji beveidėje interneto tekstų komentatorių terpėje. Žmogiškojo vardo ir veido atsisakymas atveria kelią niekšybei. Garbingas ir civilizuotas žmogus savo nuomonę visada patvirtina savo vardu ir prisiima atsakomybę už savo žodžius. Ir jis, aišku, su anonimu nebendraus. Bent jau aš į internetinių komentatorių kanalizacijos kanalus niekada nenusileidžiu – tuose dvasios patamsiuose, kur siautėja neatpažįstami gaivalai, nėra su kuo bendrauti, ten tiesiog nėra žmogaus.

Literatūros skaitymas, jos suvokimas ir aiškinimas (interpretacija) irgi yra kūrybinis veiksmas, niekas jo vertės matematiškai neišmatuos, nes tai ne tiksliųjų mokslų sfera. Kūrybos vertinimas įmanomas tik kaip sintetinis sąmonės veiksmas, aprėpiantis prasmės visumą, ir remiantis konsensuso principu (kai vertinimo objektyvumą grindžia bendra kompetentingų asmenų nuomonė). Neturintis vertinimo gebėjimų (arba sprendimo galios, anot I. Kanto) asmuo, susidūręs su prasmės problema, griebiasi kalkuliatoriaus ir schemų – visokių tipinių pavyzdžių, kuriuos mėgina lyginti su vertinamuoju objektu. Jeigu vertinamasis objektas originalus ir netelpa biurokrato schemose, jis bus neatpažintas kaip vertybė. Juk biurokratui svarbiausia yra ne vertinamas dalykas, bet jo paties reikšmė vertinimo situacijoje, tos reikšmės stabilumas. Valdininkui svarbiausia tvarkingai padaryti savo darbą ir likti savo vietoje. Tačiau tai, kas kūrybinga ir potencialiai naudinga visuomenei, visada yra šioks toks tvarkos pažeidimas ar taisyklių keitimas. Kūrybingieji žmonės yra maištininkai iš principo, o valdininkui svarbu – žinių pakartojimas. Bet juk pagal naujas švietimo politikos nuostatas mokytojas turi ne mokyti (primesti ir priversti), bet vesti mokinį, jis tiesiog turi padėti atsiskleisti mokinio asmenybei. Mokytojas šiandien yra kaip patarėjas.

O kas yra tipinis rašinys apie literatūrą? Tai tas pats, kaip reikalauti tipinio literatūros kūrinio! Kas mums tokį pateiktų? Donelaitis? Maironis? Putinas? Salomėja Nėris? O gal Škėma arba Erlickas? Kūrybinio mąstymo erdvėje tipinių schemų nėra.

Kai žmogui trūksta kūrybinio mąstymo ir kūrybos suvokimo kompetencijų, jis naujose situacijose ima šauktis schemų, reikalauti lentelių, tipinių rašinių ir pan., nes visa tai turi apsaugoti visų pirmiausia jo būtį, patvirtinti jo biurokratines kvalifikacijas. Todėl į egzaminų reformas labai jautriai reagavo klaustrofobiška biurokratinė mokyklų dalis; nors tai – mažuma, bet garsą skleidžia stiprų. Neatsitiktinai konstatuotas įdomus faktas, kad mokytojai mėgsta kūrybingumą, bet nemėgsta kūrybingų mokinių (mintis iš Ritos Dukynaitės pranešimo seminare „Aukštosios kultūros impulsai mokykloms“), nes mokinio išmanumas suvokiamas kaip provokacija, kaip pasikėsinimas į pedagogo autoritetą. Bet ar nėra gera, kai tavo mokinys ar studentas ima ir pasako kažką tokio, ko pats nesuvokei ir nežinojai? Man tai tikro džiaugsmo akimirkos, leidžiančios pajusti savo pastangų prasmę. Be šitų džiaugsmų pedagoginis darbas būtų tikrai nykus.

Suprantama, mokykla ir mokytojai – konservatyvi sistema, labiau konservatyvesnė yra tik Bažnyčia, o šventesnis už mokytoją – tik popiežius. Nieko nepadarysi. Tačiau didžioji mokytojų dalis, kiek esu matęs, tik džiaugiasi savo mokinių laimėjimais. Tikrieji autoritetai yra kuklūs ir moka aukotis. Jie moko mokinį ne primesdami savo požiūrį, bet tarsi dalindamiesi patirtimi, struktūrindami, sistemindami besimokančiojo sąmonę.

Taigi man patinka, kad neliks interpretacijos egzamino monstro, kuris sudarkė prieš maždaug dešimt metų atsiradusią puikią idėją – atskleisti mokiniui universalų kūrinio pasaulį, kad jame galėtų atrasti visą vertybių įvairovę, taip pat ir savo gyvenimo prasmę. Tačiau formalistinio egzamino bizūnas privertė mus pamiršti savo didybę ir paklusti vidutinybės standartams. Tas egzamino tipas išmokė ypatingo gudrumo – spekuliatyvaus mąstymo apie nieką, kai pažymį lemia virtuoziškas pilstymas iš tuščio į kiaurą. Seniau mokiniai būdavo mokomi gražbyliauti apie nieko jiems nereiškiančias idėjas (sovietinis rašinys), po to jie išmoko postringauti apie nieko jiems nereiškiančius literatūros kūrinius.

Kodėl nuo vadinamosios interpretacijos einame prie literatūrinio ir samprotaujamojo rašinio – tai puikiai, nuosekliai ir logiškai išaiškino Zita Nauckūnaitė, aš net nesugalvočiau, ką pridėti, galiu tik pakomentuoti savo paties santykį su teksto interpretacija ir rašiniu.

Man mokinio skaitymo, mąstymo ir gimtosios kalbos gebėjimo patikrinimo užduotis visada buvo rašinys – interpretacijos sąvokos nemėgau, ji yra klaidinanti. Tada, prieš kokį dešimtį metų, mes mėginome išlaisvinti jauną žmogų iš ideologinių klišių bei literatūrinių štampų ir įvesti jį į gyvą kūrinio pasaulį. Gilus, arba artimas, skaitymas yra dviejų dalių sąmonės veiksmas, neišskiriamai vykstantis vienu metu: teksto analizė (jo prasmių mechanizmo išardymas) ir interpretacija, t. y. aiškinimas (tų dalių sujungimas į prasmių sistemą, nuoseklumo ieškojimas). Vadinamoji interpretacija iš tikrųjų buvo argumentuotas kūrinio aiškinimas, ir niekas kita. Mokinys buvo mokomas pamatyti prasmę ir vertybių sistemas pačiame kūrinyje, pajusti jas kaip kūrinio gyvybę, o ne kaip kažkokias išoriškai primestas idėjas. Mes laisvinome sąmonę iš ideologijos gniaužtų ir visi tuo džiaugėmės. Per artimą teksto skaitymą laisvinosi žmonių sąmonė. Daugelis tada išmoko skaityti, atrado tikrąją lietuvių literatūrą, pajuto ją kaip gimtosios kalbos gyvybę, atpažino joje prigimties balsą.

Ir toji teksto interpretacija jokiu būdu nebuvo užsidarymas teksto fragmentuose ar formaliose reikšmių struktūrose. Mums juk rūpėjo skaitymo malonumas, estetinės meno kūrinio patirtys. Kitaip – kam ta literatūra? Kad mus kažkas kankintų?

Jau pačioje „teksto interpretacijos“ vajaus pradžioje suderinau savo požiūrius su Elena Bukeliene, su ja abu sutarėme, kad esminis mums bus Rolando Barthe's principas: nėra teksto be konteksto. Man tai iki šiol aksioma. Tai reiškia, jog pirmiausia įsigiliname į patį kūrinį, ir, jeigu jį pakankamai gerai pajaučiame, suprantame, jis mums atveria savo gelmę, kurioje skleidžiasi ir tautinių, ir universalių žmogiškųjų vertybių pasaulis. Teksto gelmėje visada slypi gyvenimo realybė, o galutinis interpretacijos tikslas – atrasti kūrinyje save, apmąstyti savo buvimo prasmę. Jei kūrinyje neradai savo buvimo tiesos – arba tu to kūrinio nesuvokei, arba tai ne kūrinys.

Paskaitose visada pabrėždavau esminį literatūros fenomeno postulatą: bet koks literatūros kūrinys yra veiksmas, įvykis, pasakojimas. Giliausia metafizinė įvykio esmė – iniciacijos įvykis, dvasinis žmogaus pasikeitimas. O pasakojimai nėra izoliuoti, jie ateina iš kitų pasakojimų, driekiasi į kitus pasakojimus. Už viso šito – pati žmogiškojo gyvenimo realybė. Kaip teigė Friedrichas Nietzsche – knygos atsiranda iš knygų. Fragmentiškas teksto skaitymas yra neįmanomas, nes ištrauka be teksto visumos neturi prasmės. Fragmentuotas skaitymas kartais turi instrumentinę teksto apribojimo, išskyrimo funkciją, kad, geriau pažinę kūrinio dalį, grįžtume prie visumos suvokimo.

Ir dar vienas mano postulatas buvo toks: literatūros kūrinio dvasia, arba jo stilius, yra autoriaus asmenybė, gyvenanti tame kūrinyje. Todėl negalima skaityti literatūros atsiejant ją nuo kūrėjo. Tai tas pats, jei religingas žmogus apsispręstų džiaugtis šiuo pasauliu ignoruodamas jo Kūrėją. Būtų kažkokia nesąmonė. Kūrinys yra įsikūnijusi kūrėjo valia, autoriaus iš kūrinio niekaip neišmesi. Žudydamas autorių nužudai tik save.

Taigi iš tikrųjų visada ir mokiau literatūrinio ar samprotaujamojo rašinio, kuris vestų į asmens, tautos, žmonijos gyvenimą – be šių matmenų kūryba neturi vertės. Tačiau į tuos plačius ir gaivališkus prasmės horizontus tu gali patekti tik per subtiliausius kūrinio kaip kalbinės realybės suvokimo vartus. Tie vartai tokie subtilūs, tokie ploni, kad joks kupranugaris, t. y. joks biurokratas pro juos nepralįs. Nepralįsdamas pats, bandys užkirsti kelią kitiems. Ir vargas tau, Jeruzale, jeigu jo rankose – formalistinio metodo vėzdas...

P. S. Nerašykite man komentarų – aš jų niekada neskaitau. Aš, klystantis ir abejojantis žmogus, tiesiog kalbuosi su žmonėmis.

[2011-11-21]

Savaitraštis „Dialogas“ – 2011 lapkričio 24. – Nr. 43. – 8-9 p.