Barbora Radvilaitė, viena garsiausių Lietuvos istorijos moterų, gimė 1520-ųjų gruodžio 6 dieną. Legenda byloja, kad Radvilų giminė kilusi iš Lizdeikos, kunigaikščio Gedimino žynio, tačiau šis spėjimas laikomas mitu. Ši šeima laikė save faktiškais Lietuvos valdovais – tai žmonės, gyvenę vakarų standartais. Radvilos nuolat lankėsi pasaulietiniuose Vakarų Europos universitetuose, pastatė rotušę Šidlavoje, įkūrė spaustuvę Nesvyžiuje, buvo Vilniaus paveikslų galerijos mecenatai, Biržų miesto įkūrėjai. Radvilos, neapsiribodami Šiaurės Europos dvarų kultūra, savo rūmus praturtino prancūziškų rezidencijų išradimais ir galutinai sujungė meną ir architektūrą. Dvarai pasižymėjo puošnumu, turtingumu ir meno vertybėmis.

Barbora Radvilaitė. Vytauto Urbanavičiaus atlikta rekonstrukcija. Arūno Baltėno nuotrauka (atgimimas.lt).

Iškiliais poelgiais pasižymi Jurgis Radvila (Barboros Radvilaitės tėvas) – Lietuvos didysis etmonas, Vilniaus vaivada, narsus karys ir talentingas karvedys. Mikalojus Radvila Rudasis (Barboros brolis) – Abiejų Tautų Respublikos valstybės ir karinis veikėjas, reformacijos platintojas ir globėjas. Mikalojus Radvila Juodasis (Barboros pusbrolis) – vienas labiausiai apsišvietusių Lietuvos žmonių. Studijavo Vitenbergo universitete. Gynė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės integralumą ir politinį savarankiškumą tiek nuo Maskvos valstybės, valdomos Ivano IV, tiek nuo Lenkijos karalystės. Parašė laišką popiežiaus nuncijui Aloizijui Lippomanui, kad Lietuvoje negali būti inkvizicijos. Tačiau savo dvasine galia ir didybe vyrams nenusileido ir giminės moterys. Viena iš garsiausių ne tik giminės, bet ir visos Lietuvos istorijos moterų – Barbora Radvilaitė, tapusi Lietuvos didžiąja kunigaikštiene ir Lenkijos karaliene, Europoje garsėjusi savo grožiu ir protu.

Ne veltui Barborai skiriamas didžiulis dėmesys mūsų šalyje, o sulaukus Lietuvos tūkstantmečio paminėjimo, šios kunigaikštytės istorija atgimė iš senų foliantų. Jau ne vieną šimtmetį apie Barborą rašomos knygos, kuriamos eilės, dramos. Ji atgyja portretuose bei kino filmuose. Barboros garbei Vilniuje pavadinta gatvė, vidurinė mokykla. Barbora kaip moteris buvo simbolis, todėl jos asmenybė buvo pasirinkta specialiam apdovanojimui – medaliui, kuriuo pagerbiamos Vilniaus miesto moterys. Turbūt nėra tokios lietuvės, kuri populiarumu nurungtų karalienę Barborą.

Lietuvių atmintyje Barbora Radvilaitė augo nuostabaus grožio Vilniaus dvare, ant Neries kranto. Radvilų šeima pasižymėjo geru muzikos, literatūros ir kitų menų skoniu, todėl mergaitė augo apsupta knygų, muzikos garsų ir įvairių vaidinimų. Barbora buvo išsilavinusi (kas nebūdinga to meto moterims), puikiai kalbėjo lietuvių, lenkų, rusų, lotynų bei italų kalbomis. Mokėjo dailiai šokti, groti ir dainuoti, o vyrus stebino savo taiklumu medžioklėje bei gera strategija žaisdama šachmatais. Tačiau kitomis akimis ją matė lenkų istoriografai. Z. Kuchovičius savo knygoje „Barbora Radvilaitė“ siekia menkinamo ir niekinamo įvaizdžio. Nuolat ją vadindamas paleistuve, intrigante ir kultūringumo stokojančia moterimi, tapo tendencingą Barboros portretą.

Barboros tema lietuvių literatūros kūrėjus domino nuo seno. Jau XIX a. yra užuominų apie Barborą Radvilaitę, tačiau bene ryškiausiai ši asmenybė iškyla XX a. antrosios pusės literatūroje – J. Grušo dramoje. Jis prikelia istorijos jausmą tautiečiams poetizuodamas Radvilaitės paveikslą. B. Sruogos Barbora Radvilaitė reiškiama svajonės pavidalu, renesansinio grožio išraiška, humaniška gyvybės puoselėtoja. J. Griniaus dramoje „Gulbės giesmė“ – Barbora ištikima meilei, jaunystės idealams, Dievui. Poetės, A. Puišytė ir J. Vaičiūnaitė rašė eilėraščius, skirtus Barborai, iškeldamos istorinės asmenybės svarbą. Edmundas Malūkas romano „Karalienė Barbora“(2004) pagrindine tema pasirenka Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto meilės istoriją, kuriai netrūksta intrigų, subtilumo ir begalinės aistros. Autorius pabrėžia, kad norėjo „ant istorinio skeleto“ užauginti „raumenis, suvarstyti nervus, pasruvinti kraują ir įkvėpti... gyvybę.“ Julius Pastarnokas knygoje „Karūna – erškėtrožių vainikas“(2009) pateikia Barborą kaip patraukliausią istorinę asmenybę, ilgaamžiškumo simbolį. Apysakos „Kunigaikštytės Barboros auka“(2000) autorę Ona Matusevičiūtę domina Lietuvos istorija, todėl rašytoja panoro atskleisti XVI a. LDK gyvenusios Barboros Radvilaitės asmenybę.

Rūta Staliliūnaitė - Barbora Radvilaitė, Kęstutis Genys - Žygimantas Augustas, Augustino Pajarsko nuotr.

Apie Barborą Radvilaitę rašo skirtingų sričių atstovai – literatūrologai, istorikai, dailėtyrininkai, archeografai. Filmus ir spektaklius kuria kino ir teatro režisieriai. Kiekvienas iš jų iškelia vis kitokį Barboros Radvilaitės bruožą, gyvenimo ar būties aspektą. V. Daujotytės filologinė studija „Arčiau Lietuvos“(2010) rekonstruoja Barboros Radvilaitės portretą remiantis iki tol parašytais istorikų, dailėtyrininkų, kultūrologų darbais, pateikiama meno kūrinių ikonografija. Dailėtyrininkė M. Matušakaitė atlieka išsamius Barboros portretų ikonografinius tyrimus veikale „Barbora ir jos atvaizdai“(2006). R. Ragauskienė ir A. Ragauskas tyrinėja Barboros Radvilaitės laiškus knygoje „Barboros Radvilaitės laiškai Žygimantui Augustui ir kitiems: studija apie XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės moterų korespondenciją“(2001). R. Bružas sukūrė dokumentinį filmą „Radvilos. Auksiniai Lietuvos kunigaikščiai“(2009), kuriame pateikiama istorikų nuomonė apie Barborą ir visą Radvilų giminę.

Barbora Radvilaitė – moteris, kuri ne tik savo nepaprastu grožiu pakerėjusi Lenkijos karalių, tačiau jos įtaka turėjusi istorinę reikšmę Lietuvai. Karalienė Barbora literatūroje išliks amžina mįsle, kurią knieti įspėti. Tiek daug vienos asmenybės savybių negali išblukti iš Lietuvos atminties. Šio istorinio personažo atskleidimas – tai lyg nepakartojamas žvilgsnis į praeitį. Išliekanti paslaptis negali nežavėti kūrėjų ir tyrinėtojų.

Raimonda Grikienytė