Lietuvių dailės klasiko  kūrybą jau pusę amžiaus nagrinėja iškilūs dailėtyrininkai; kažin ar ką nauja galėčiau pasakyti jų profesinėje erdvėje apie „masių tektoniką“, „chromatizmo įtampą“. Dailėtyros dėmesio, man regis, dažnai pritrūksta metamenotyriniams dalykams: tiems dailininko pasaulėjautos ir etikos pagrindams, kurie svarbūs jo, plačiąja prasme, technikoms. Apie tai šios nesisteminės pastabos po parodos.

Grįžti prie modelio

Ryškus scenografo pradas (tapytojas laiko save Liudo Truikio mokiniu) jam neleidžia urbanistiniuose peizažuose apgyvendinti žmones: scenografas laisvas vaizduoti viską, išskyrus pjesės aktorius. Žmonės ten dar tik laukiami, veiksmas tuoj prasidės.

Esu rašęs, kad žmogaus figūra stasiulevičiuose vaizduojama beveik išimtinai krikščioniškos tematikos darbuose, ir vaizduojama pabrėžtinai skulptūriškai. Tačiau „Baroko skulptūrų“ tapybiniame cikle dailininkas atlieka ir priešingą judesį: dekonstruoja skulptūrą grįždamas prie modelio. Jo Šv. Petro ir Povilo bažnyčios skulptūrų paveikslai grįžta iki pozuotojo(s), iki to laiko, kai ta skulptūra dar tik ieško įsikūnijimo. Vos pastebimas pozuojančio modelio sujudinimas drobėje žymi tą momentą, kai senovės skulptorius jau rado sprendimą ir tuoj fiksuos jį medžiagoje. 

Tai akimirkos stabdymas ieškant tos pradinės kibirkšties, kuri natūrą perkeičia į meno kūrinį.

Sukeistinimas

Suvokiant stasiulevičius patogus raktas gali būti jo ankstyvieji septintojo dešimtmečio pradžios darbai – industriniai ir naujojo Vilniaus peizažai. Čia jis pirmąjį kartą savo tapyboje panaudojo aiškaus distancijavimosi nuo objekto metodą (plg.: B. Шкловский: «остранение»; B. Brecht: „die Verfremdung“). 

Toksai susvetinimas reiškia ne tapomo objekto „atpažinimą“, o „pamatymą“; parodymą kaip išvydus patį pirmąjį kartą. Kitaip tariant, formaliai ir su ironišku pertekliumi vykdydamas imperatyvą rinktis „teisingus objektus“, savo estetika tapytojas jį įžūliai neigė. Neigė su tokiu įkarščiu ir talento šviesa, kad tų paveikslų grožis buvo aiškus jau tada. Nėra atsitiktinumo, kad Jane Voorhes Zimmerli muziejaus Nonkonformistinio Sovietų sąjungos meno kolekcijoje atsirado Stasiulevičiaus darbai. 

Nėra, bet būti privalo

Tas optikos „sukeistinimas“ – dėl kitų, manau, priežasčių – visa pilnatve atsiskleidė jau klasikiniais tapusiuose vėlesniuose, senojo Vilniaus tematika tapytuose darbuose. Tas Vilnius skiriasi nuo to, kurį matome savo akimis. Į realųjį panoraminį Vilniaus vaizdą iš paukščio skrydžio neišvengiamai pakliūna ir miegamieji rajonai, bet tapytojas jų „nemato“.

Tačiau tame Vilniuje yra tai, ko tikrovėje nerasime, bet čia – privalo būti. Menamojo Vilniaus architektas Aloyzas Stasiulevičius drobėje miestą stato iš naujo – išvalo kompozicines urbanistikos šiukšles, papildo neegzistuojančiais, tačiau jam būtinais elementais, koreguoja proporcijas, stumteli rakursą, išryškina linijų ritmiką.

Sakoma, kad Aloyzo Stasiulevičiaus Vilnius yra muzikalus. Papildyčiau, – tai yra ir šokantis Vilnius. Kartais masyvūs senamiesčio motyvai žingsniuoja sunkiu sarabandos žingsniu, kartais panoramos choreografija skleidžiasi grakščiu menuetu. Tai – dėl linijų ritmo. Kurio tiksliai tokiu pavidalu nėra tapomoje natūroje, bet kuris galėtų ir, tapytojo aistringu tikėjimu, – turėtų būti Vilniuje. 

Vaiskiame danguje, kartais tapdamas beveik ornamentu, savo šokį mums šoka užburtasis miestas. Tie darbai – tai idealiojo Vilniaus atlasas. Maždaug tiek pat tikslus kaip pirmasis, Georgo Brauno išleistas 1581 m. Ir toks pat paslaptingas, neišsemiamas.

D‘apres

Aloyzas Stasiulevičius dažnai ir noriai pabrėžia, kad pats yra mokinys, sekėjas – tarsi traukiasi į meistrų šešėlį. Vienas jo paveikslų ciklas vadinasi „D‘apres“: pagal baroko skulptūras, pagal Chagallą, pagal Bruegelį, pagal Boschą... Prasmėmis tirštai jau apaugusį siužetą tapytojas naudoja kaip senojo meistro grotą fleitą, kurią paėmęs gali sugroti atpažįstamą – bet savo melodiją. Visas šaknimis įaugęs į didžiojo naratyvo epochą, Aloyzas Stasiulevičius mums pasakoja keletą vis tų pačių didžiųjų (J. L. Borges) istorijų. 

Tuo savo asmens nuolankiu nutylėjimu jis primena Viduramžių menininkus, dažniausiai anonimus. Autoriams tada pirmiausia rūpėjo tik vienintelio Asmens jų darbo įvertinimas, skirtingai nuo Renesanso menininkų, šie sukūrė iki šiol gajų visuomenės garbinamo genijaus kultą.

Naujieji viduramžiai

Aloyzo Stasiulevičiaus tapyba yra ir tradicinė, ir revoliucinga. O revoliucionieriaus menas visuomenės gali būti priimtas bent dviem atvejais. Pirmasis, kol kas labiau šiais laikais įprastas – Chriso Ofili‘o  ir jo pasekėjų visame pasaulyje kelias.

Antrasis būdas – dirbti, kol užaugs karta, kuriai toks pasaulio matymas, tokia tapyba yra graži, įdomi, gili. Nes meno revoliucionieriaus pergalė tvari tada, kai jis sugeba „laukti ir augti“, tariant Vincento Sladkevičiaus žodžiais. Tokį negreitą, daug darbo reikalaujantį būdą pasirinko Aloyzas Stasiulevičius.

Į Europą ateina Naujieji viduramžiai. Gerai tai ar blogai, bet jie turės ir naują meną, ir naująją tapybą. Vėluojantis modernistas Aloyzas Stasiulevičius kartu yra ir šių viduramžių pirmeivis.