Pagal seną Bažnyčios tradiciją advento pusiaukelėje – antrąjį ir trečiąjį advento sekmadieniais – pasirodo Jonas Krikštytojas, Jėzaus pirmtakas, tarpinė asmenybės tarp pranašystės ir pažado įvykdymo. Išties Jonas jau nuo pat gimimo buvo pasveikintas savo tėvo Zacharijo kaip pranašas: „O tu, vaikeli, būsi vadinamas Aukščiausiojo pranašu, nes tu eisi pirma Viešpaties jam kelio nutiesti“ (Lk 1, 76).

Manoma, kad Jonas kurį laiką praleido religinėje bendruomenėje, savo pėdsakus palikusioje Kumrane tarp Judėjos dykumos ir Negyvosios jūros. Tiek Jonas Krikštytojas, tiek ir Kumrano vienuoliai savo misiją aiškino Izaijo pranašystės, ištartoje VII a. per. Kr., šviesoje: „Per dykumą tieskite Viešpačiui kelią! Tyruose ištiesinkite mūsų Dievui vieškelį!“ (Iz 40, 3).

Šiandien žodis „tyrai“ mums skamba šiek tiek nejaukiai. Beveik 35 proc. Žemės paviršiaus dengia dykuma. Vienas didžiausių susirūpinimą keliančių fizinio pasaulio reiškinių – žemės virtimas dykuma, išsausėjimas. Suskaičiuota, kad kiekvienais metais šimtus tūkstančių hektarų dirbamos žemės praryja besiplečianti dykuma, kuri išstumia milijonus žmonių iš jų gimtųjų vietų. Kadangi nėra augalijos, sumažėja atmosferos kritulių, o tada išdega augalija. Tai mirties ratas.

EPA nuotrauka

Tačiau egzistuoja ir kita dykuma: ne išorėje, bet mūsų viduje; ne mūsų miestų pakraščiuose, bet pačiuose miestuose. Tai vienatvė, abejingumas, anonimiškumas, žmogiškųjų santykių sausra. Dykuma yra vieta, kur, jei šauki, niekas tavęs negirdi; jei parkrenti ant grindinio, niekas prie tavęs neprieina; jei kas užpuola, niekas tavęs neapgina; jei patiri džiaugsmą ar skausmą, nėra su kuo apie tai pasidalyti. Tai lyg tyruose šaukiančiųjų balsai.

Bet dar pavojingesnė dykuma yra ta, kurią kiekvienas iš mūsų nešiojamės savo širdyje. Būtent ji gali tapti išdžiūvusi, užgesusi, be jausmų, be vilties smėlio dykuma. Kodėl daugelis neįstengia atsitraukti nuo darbo, išjungti mobiliojo telefono, radijo, kompiuterio ir pan.? Nes bijo atsidurti dykumoje ir išvysti sielos skurdą.

Pasak Aristotelio, gamta bijo tuštumos (lot. horror vacui), tačiau ir žmogus bėga nuo tuštumos. Nuoširdžiai patyrinėję, matome kiek daug dalykų stveriamės, kad tik neliktume vieni, veidas į veidą su savimi ir tikrove.

Paradoksalu, tačiau kuo labiau daugėja komunikacijos priemonių, tuo labiau menksta tikra bendrystė. Kaltinamas televizorius ir kompiuteris, užgesinę dialogą šeimoje. Tai iš dalies tiesa. Tačiau turime sutikti, kad televizorius ar kompiuteris dažnai pasitelkiami užpildyti tą tuštumą, kuri jau yra atsiradusi šeimoje, mūsų santykiuose. Šios plastikinės dėžės ne priežastis, bet dialogo ir artumos trūkumo padarinys.

Evangelija kalba apie balsą, vieną dieną nuskambėjusį tyruose. Buvo paskelbta didi žinia: „Po manęs ateina galingesnis už mane, – aš nevertas nusilenkęs atrišti jo kurpių dirželio. Aš jus krikštijau vandeniu, o jis krikštys jus Šventąja Dvasia“ (Mk 1, 7).

Jonas Krikštytojas skelbia Mesijo atėjimą į žemę paprastais, tačiau veiksmingais žodžiais. Jis gavo užduotį pažadinti pasaulį iš didžiojo miego, nurodyti gyvybės šaltinį: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę, (...) kuris krikštys Šventąja Dvasia!“ (Jn 1, 29. 33).

Būdas, kuriuo Jėzus apželdins dykumą, yra Krikštas Šventąja Dvasia. Dievo Dvasia yra meilė, vienintelis „lietus“, kuris gali sustabdyti dvasinį „dykumėjimą“ mūsų planetoje: „Apipilsiu vandeniu ištroškusią žemę, srovėmis sausumą palaistysiu; išliesiu savo dvasią ant tavo palikuonių ir savo palaiminimą ant tavųjų vaikų. Jie sužels it žolė, kaip gluosniai paupiuose“ (Iz 44, 3–4); „Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota“ (Rom 5, 5).

Su šia sausros ir troškulio simbolika susijęs iš Jėzaus Kristaus plūstančių gyvojo vandens srovių vaizdinys Evangelijoje pagal Joną: „Jei kas trokšta, teateina pas mane ir tegu geria. Kas mane tiki, – kaip Raštas sako, – iš jo vidaus plūs gyvojo vandens srovės“ (7, 37–38).

Šv. Ireniejus († 202) rašo: „Kaip išdžiūvusi žemė tampa nederlinga, jei negauna vandens, taip ir mes nesubrandiname gyvybės vaisių, negavę iš aukštybių gausaus lietaus.“ Todėl advento laiku Bažnyčia meldžia: „Rasokit, Dangūs, iš savų aukštybių, debesys, lykit lietumi teisybės! Išdžiuvusi žemė teatsigaivina ir Atpirkėją mums teišdaigina.“

Nors mūsų visuomenė panašėja į tyrlaukius, tačiau juose Dvasia atskleidžia ir daugybę oazių, nuostabių iniciatyvų. Atsiranda savanorių, asociacijų, bendruomenių, kurių tikslas pralaužti vienatvę, surinkti daugybę balsų, šaukiančių mūsų miestų tyruose. Tai psichologinės pagalbos linijos, krizių centrai, anoniminių priklausomybę turinčių grupės ir t. t.

Jei mes ir nepriklausome vienai iš šių pagalbos grupių, vis tiek kiekvienas galime padaryti ką nors kad ir nedaug, ką daro ir tie savanoriai. Nebūtina kiekvieną kartą laukti, kol suskambės telefonas, kad pastebėtume, jog kažkam – galbūt visiškai šalia – reikia mūsų. Juk didysis žmogaus pašaukimas – prisidėti prie apželdinimo darbų, sėjant tikėjimą, viltį ir meilę savo aplinkoje.