Gruodžio 6 dieną Milano arkivyskupas kardinolas Angelo Scola, šv. Ambraziejaus šventės proga to paties šventojo vardo ir Milano arkivyskupijos globėjo bazilikoje pasakė trumpą apmąstymą apie tai, jog būtina praplėsti dabartinį ekonomikos ir politikos suvokimą, pasiūlė gaires kaip tai padaryti, praneša Vatikano radijas.

Anot kardinolo, jei nenorime girdėti drastiško Viešpaties Jėzaus perspėjimo – „žiūrėkite, saugokitės bet kokio godumo, nes jei kas ir turi apsčiai, jo gyvybė nepriklauso nuo turto“ (Lk 12, 15), pakanka prisiminti, kad jau Aristotelis tvirtino, jog nepriimtinas toks gyvenimas, kuriame laimė supainiojama su turtingumu, kitaip tariant, tikslas su priemone.

Tad pirmiausia negalime nuleisti rankų prieš šią „sumaišymo“ koncepciją, kuri ne tik vis labiau plinta, bet, rodos, valdo visą ekonomikos mašiną. Šioje vizijoje pilietis yra (pesimistiškai) susiaurintas iki „homo economicus“, kurio pagrindinis rūpestis yra didinti naudą. Ekonominės ir finansinės veiklos pagrindinė prielaida yra, kad turtingumo didinimas bet kokiu atveju yra siektinas gėris.

Antra, reikia kalbėti apie susilpnėjimą balsų, kurie gintų ir vestų link trokštamo ekonomikos ir politikos suvokimo išplėtimo. Dalinai dėl to atsakingas sudėtingas sekuliarizacijos procesas, kuris padėjo įsivyrauti pozityvistiniam mentalitetui, ne kartą kritikuotam Benedikto XVI. Reikia pasakyti, kad ir tarp katalikų „žemiškosios tikrovės autonomijos“ principas interpretuojamas dviprasmiškai.

Pasauliečių tikinčiųjų autonomijos pripažinimas jų kompetencijos srityse yra teisingas, tačiau jis kartais virsta į pavojingą atsisakymą politiniuose ir ekonominiuose procesuose iškelti antropologinius ir etinius principus. Tokiu būdu „autonomija“ tampa „abejingumu“ antropologiniams principams. Tada Bažnyčios socialinė doktrina rizikuoja būti interpretuojama kaip pamaldžių intencijų pasiūla, o ne kaip organiškas ir rimtas veiklos rėmas.

Reikia klausti, pasak kardinolo Scola, ar katalikų (pasauliečių) pasaulis, savo prigimtimi pašauktas būti atidžiu antropologiniams ir etiniams iššūkiams, nėra iš dalies atsakingas – dėl naivumo, vėlavimo ar abejingumo – už dabartinę situaciją? Kvietimai katalikams pasauliečiams būti politiškai atsakingiems taip pat reiškia prašymą rimtai žiūrėti į Bažnyčios socialinę doktriną, o ne partinę alchemiją.

Trečia, net ir nepalankios aplinkybės nebūtų sukūrusios dabartinės ekonominės krizės, jei nebūtų buvę paplitusio neatsakingumo, verčiančio išlaidauti už tai, kas dar neuždirbta. Tai, kas ne taip seniai atrodė kaip beprotiškas elgesys, šiandien yra tapęs normaliu standartu ir yra toliau sistemingai provokuojamas, pavyzdžiui reklamos, kuri be gėdos drąsina įsiskolinti antroms atostogoms.

Tokia tendencija daro įtaką tam, kaip žmonės supranta savo teises visuomenėje. Vis dažniau, neatsižvelgiant į turimus resursus, teisių vardu valstybei keliamos vis didesnės pretenzijos. To rezultatas yra pabira, iširusi visuomenė. Šis procesas užgožė pirmaeiles antropologines ir etines, tad ir pedagogines vertybes: sugebėjimą išlaukti troškimo įgyvendinimo, poreikių apribojimą, godumo kontrolę; daiktų priežiūrą, o ne jų aikštingą keitimą, žvilgsnį į dabartinį ir amžinąjį gyvenimą, dalijimąsi su kitais.

Kardinolas Scola apibendrino, jog dabartinė krizė parodė, kad blogai naudojamės turimais gėriais. Reikia radikalaus gyvenimo būdo pokyčio, nes, kaip daug kas pabrėžia, nebebus įmanoma, o ir nepageidautina grįžti prie gyvenimo būdo tokio, koks buvo prieš krizę.