Kūrybiniam socialinės dramos metodui reabilitacijoje nereikia dalyvaujančiųjų profesionalios aktoriaus ar režisieriaus kvalifikacijos, taikantieji šį metodą turi giliai išjausti atliekamą vaidmenį, kartu išlikdami jautrūs šalia esančiajam. Kuriant situacijas, į pagalbą galima pasitelkti lėles – taip reikšti jausmus paprasčiau. Neįgaliųjų integracijai pasitelkiama bendra kūrybinė veikla.

Vienas iš daugybės praktinių kūrybinės veiklos priemonių, kurias savimi patiria Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakultete ergoterapiją studijuojantys studentai, yra socialinės dramos metodas. Apie tai kalba teatrologė, Klaipėdos lėlių teatro edukacinių programų vadovė bei Reabilitacijos katedros dėstytoja Salomėja Burneikaitė.

Socialinės dramos metu prisiimtą vaidmenį tenka išgyventi realybėje arba Kodėl taip retai viešose vietose matome neįgaliuosius

Socialinės drama kuriama tiesiogiai prisiimant vaidmenį, įsijaučiant į jį ir realybėje išgyvenant situacijas. Prisiimantis vaidmenį asmuo patiria tai, ko savo gyvenime niekada nepatyrė, ir todėl daug ko nesuprato, nes kiekvieno mūsų asmeninė patirtis yra skirtinga ir ribota.

Vienas iš pavyzdžių – projektas, kuriuo studentai patikrino savimi, kaip mūsų miestuose jaučiasi neįgalieji. Pradėdami veiklą, studentai su dėstytoja kalbėjo apie tai, kodėl mes taip retai pamatome neįgalų asmenį viešosiose vietose, juk tam šiuo metu skiriama daug papildomo dėmesio ir finansų (įrengti privažiavimus, liftus ir kt. priemones, užtikrinančias negalią turintiems asmenims judėjimo galimybę, įstatymo numatyta tvarka privalo visos viešosios įstaigos). Diskutuota aktyviai reiškiant mintis, kurios sukosi apie tai, kad neįgalieji, matyt, nenori dalyvauti socialiniam gyvenime patys, nors sveikieji  tam skiria pakankamai dėmesio.

Iškeliama idėja pasinaudoti socialinės dramos metodu ir patirti problemą savimi. Savanoriai ruošiasi, įsijausdami ir empatiškai išgyvendami vaidmenį. Vienas pasiryžta sėsti į neįgaliojo vežimėlį, ir šaltą rudens dieną nusiima batus (juk jeigu sėdi vežimėlyje, tau jų nereikia), kojas apsisiaučia pledu (kad būtų šilčiau) ir.... Šiam socialinės dramos veikėjui – neįgaliajam sekasi daug labiau, nei daugeliui kitų „likimo brolių“. Pastarąjį lydi būrelis draugų, kiti stebi atokiau (t.y. sėdintis vežimėlyje tikrai turėtų saugiai jaustis). Tik prasidėjus žygiui, iškyla nenumatytų kliūčių – kaip įvažiuoti į autobusą? Ar mato vežimėlyje sėdintįjį vairuotojas? Ar jis gali (nori, sugeba) privažiuoti prie neįgaliojo taip, kad pastarajam būtų patogu įvažiuoti (netgi su draugų pagalba)? – tegul tai liks retoriniu klausimu.

Ar visos institucijos tikrai turi privažiavimų, pritaikytų neįgaliesiems? O tie, kurie įrengti – skirti stipruoliams sportininkams, ar neįgaliesiems? Kaip reaguoja aplinka, matydama akivaizdžiai jėgas viršijančias pastangas? Ar daug tarp mūsų, sveikųjų, yra tolerantiškų, jau nekalbant apie tai, ar esame pasirengę (ar norim) pagelbėti? Tikrai tokių yra – atvykusįjį prie vienų didingų laiptų su baime žvelgiantį į viršų, stiprios rankos paima ir užkelia, net to nepaprašius. Bet taip būna ne visada. O replikos, kurias girdi ir vežimėlyje sėdintysis, ir jį lydintysis... Gėda tenka dalintis visiems.

Atsisveikinęs su neįgaliojo vežimėliu, giliai socialinės dramos metodą išgyvenęs savimi studentas, pratarė: „Jei būčiau turėjęs kojas, būčiau neištvėręs...“ Patirtis išliko visam gyvenimui. Visiems, dalyvavusiems projekte. Nereikėjo klausti – kodėl neįgalieji nenori dalyvauti viešajame gyvenime – visi vienas per kitą reiškė savo patirtį, kaip tai sudėtinga, kaip negrabiai atlikta tai, kas padaryta, o kiek reikalingų funkcijų paprasčiausiai neveikia. Matyt, projektavę ir įgyvendinę architektūrinius ir dizaino projektus, tikrai neturėjo judėjimo vežimėlyje patirties. Mes, sveikieji, tik pradedam mokytis pamatyti neįgalųjį, pripažinti jo teises, būti dėmesingi.

Lėlės padeda reikšti jausmus

Socialinės dramos metodą Salomėja Burneikaitė pritaiko lėlių teatro spektakliuose. Nuo lėlių teatro pasirodymų prasidėjo Salomėjos veikla, taikant kūrybinius metodus reabilitacijoje. Pradžioje, kuri siekia 1991 metus, kai lėlių teatro menininkai, gavę Klaipėdos vaikų ligoninės administracijos sutikimą, pradėjo lankytis čia su linksmų pasakų ir istorijų pagrindu sukurtais spektakliukais. Matydami, kaip lengvai ligoniukai įsitraukia į siužeto išgyvenimus, tai akimirkai visiškai pamiršdami nelinksmą savo realybę, aktoriai jautėsi laimingi ir labai reikalingi.

Kaip lėlių teatro bendradarbiavimo su Klaipėdos universiteto Reabilitacijos katedra tęsiniu tapo 2010 metais vykdomas projektas „Aš esu tu“. Projekto metu vykdomos veiklos sudarė meninių – edukacinių veiklų ciklą, kuriame dalyvavo ne tik katedros dėstytojai, bet ir būsimieji ergoterapeutai. Kurdami lėles ir dalyvaudami edukaciniuose užsiėmimuose, seminarų dalyviai išbandė, kaip lėlės gali tapti pagalbininku, bendraujant su klientu. Projektu buvo siekiama keisti visuomenės požiūrį į neįgalumą kartu mažinant neįgaliųjų socialinę atskirtį.

Projekto metu suburtas ratas žmonių, norinčių keistis idėjomis, bendrauti, kurti. Neapsiribota neįgaliaisiais ir jų artimaisiais, pastatyti spektakliai, kuriuos stebėti kviečiami visi. Nors šiame projekte teatro aplinka ir spektakliai kurti, galvojant apie neįgaliuosius (siužetas ir veiksmas, kai vaikai skatinami liesti personažus ir pan.), taip įsilieti į vaidinimą patinka visiems vaikams. Vienas iš svarbių projekto pasiekimų – teatras tapo prieinamas ir mėgstamas neįgalių vaikų, kurie anksčiau negalėjo ten lankytis.

Lėles Salomėja Burneikaitė su kito projekto komanda pasitelkė darbui su pabėgėlių centre esančiais vaikais, išgyvenančiais sudėtingą adaptacijos kitoje šalyje ir kultūroje. Į lėlių kūrimą ir žaidimą įsitraukė ir mamos. Padedant lėlėms, lengviau sekėsi bendrauti, perteikti savo nuogąstavimus, įsiklausyti į kitų išsakomus argumentus. Nes juk čia kalba lėlė – argi ant jos pyksi. Kai kalbina lėlė, lengviau patikėti, kad pasaulis yra malonus, o aplinkiniai – geranoriški, linksmi ir nuoširdūs.

Žaisti su lėlėmis mėgsta ne tik vaikai. Kartais lėlę ar jos vaizdinį naudoja ir suaugę socialinės dramos dalyviai. Tokiu principu kartais sukuriamas dar vienas grupės narys – lėlė. Bendru grupės narių pastebėjimu, į lėlę perkelti išgyvenamas emocijas, išsakyti sunkias mintis ar išreikšti teigiamas emocijas yra paprasčiau nei realiam žmogui.

Terapinis tikslingos bendros veiklos rezultatas

Bendravimas ir tikslinga veikla – to daugiausia trūksta neįgaliesiems, kurių integracijai į visuomenę S. Burneikaitė pritaikė kitus socialinės dramos elementus. „Ar pastebėjai, kaip kruopščiai jie moka padaryti smulkius dirbinius? Kaip preciziškai viską atlieka?“ – klausiamai pradeda pasakoti ji apie kitą projektą. Štai iš to kilo idėja sujungti daugelio neįgaliųjų ir jų globėjų pastangas ir padaryti pasididžiavimo vertą rezultatą. Taip gimė skiautinių projektai. Elementarias jo detales kūrė daug projekto dalyvių. Sujungus detales į visumą, kiek buvo džiaugsmo – štai ką mes galim! Išgyventi sėkmės pojūtį – labai svarbu, tai išskirtinai malonus, gydantis jausmas. Svarbus projekte ir bendrumo, kartu atliekamo darbo pajautimas, kai kiekvieno indėlis projekte akivaizdus, o įdėtas triūsas – reikalingas.

Įrėminti būna ne tik paveikslai

Jaudinama ir įdomi projekto „Įrėminimai“ istorija. Idėja Salomėjai kilo kalbant su socialine darbuotoja apie vieną iš jos globotinių, turinčių labai apribotas judėjimo galimybes. Ji jau daug metų pasaulį mato tik pro langą. Dalinantis mintimis, Salomėjai kilo mintis fotografuoti, ką mato pro langą. Ir taip tarsi pamatyti ir vienodą, ir besikeičiantį paveikslą. Žinančiam kontekstą, nuotraukos daug pasako. Tai savotiški meno kūriniai. Mažai kas gali tiek daug ir giliai pamatyti pro vieną langą, – keičiasi metų laikai, atsinaujina kiemo grindinys, vėl atskrido zylutės, ar į kiemą išėjo nauja kačių karta... Nuotraukose tie maži įvykiai įgauna kitą prasmę.

Idėja prasiplėtė į kūrybinio užsiėmimo temą protinę negalią turinčiųjų neįgaliųjų dienos centre „Klaipėdos lakštutė“. Dienos centro darbuotojai, išgirdę šią istoriją, pasiūlė kartu su ugdytiniais sukurti įvairius rėmus – kaip paveikslo ir gyvenimo kruopštų išskyrimo iš visumos simbolius. Kiekvienas iš sukurtų rėmų stebina kūrybingumu, juvelyrišku tobulumu. Ergoterapijos studentai parengė šių „įrėminimų“ ekspoziciją Klaipėdos universiteto Studento auditorijų komplekse.

Įrėminta paroda džiaugėsi Klaipėdos universiteto konferencijos „Menų terapija reabilitacijoje: situacija ir perspektyvos“ dalyviai. Po to paroda nukeliavo į Žemaitijos skyriaus Tautodailės galeriją Klaipėdoje. Taip viena idėja sutelkia aplink save daugelį, ji skleidžiasi, skatina geranoriškumą ir savitarpio pagalbą.
Tai tik keletas Salomėjos Burneikaitės projektų, kurie nesikartoja. Dėstytoja pilna kūrybingumo, kuris užkrečia šalia esančius. Ta kūrybingumo sėkla, radusi gerą dirvą, daro įtaką jos mokiniams, ja užsikrečia dalyvaujantieji projektuose. Gal ji apsigyvens ir skaitančiųjų šias eilutes mintyse?