Žy­mu­sis Mi­la­no vys­ku­pas Amb­ra­zie­jus ki­li­mo bu­vo pran­cū­zas – gi­mė apie 339 me­tus Try­re (Trie­re), ku­ris tais lai­kais pri­klau­sė Ga­li­jai. Jo tė­vas ten ėjo im­pe­ri­jos ad­mi­nist­ra­ci­jos pa­rei­gas. Ta­čiau Ga­li­jo­je Amb­ra­zie­jus gy­ve­no ne­il­gai. Mi­rus tė­vui la­bai grei­tai kar­tu su mo­ti­na ir dviem bro­liais per­si­kė­lė į Ro­mą.

Sos­ti­nė­je Amb­ra­zie­jus stu­di­ja­vo tei­sę ir re­to­ri­ką. Ta­po ad­vo­ka­tu, o pas­kui ir pre­to­riu­mi. Už­ėmęs šį pos­tą, jis 374 me­tais ir at­vy­ko į Mi­la­ną su už­duo­ti­mi už­kirs­ti ke­lią ne­ra­mu­mams, ku­rie tais lai­kais daž­nai ly­dė­da­vo triukš­min­gus vys­ku­pų rin­ki­mus. Tuo me­tu Mi­la­ne kaip tik bu­vo rū­pi­na­ma­si pa­skir­ti ne­se­niai mi­ru­sio vys­ku­po įpė­di­nį.

Amb­ra­zie­jus ta­da bu­vo tik ka­te­chu­me­nas, t. y. dar ne­bu­vo pa­krikšty­tas, to­dėl ga­lė­jo ti­kė­tis vis­ko, tik ne to, kad jį pa­tį vi­suo­ti­niu pri­ta­ri­mu iš­rinks už­im­ti vys­ku­po vie­tą. Pa­si­nau­do­da­mas sa­vo kaip aukš­to im­pe­ri­jos val­di­nin­ko au­to­ri­te­tu, jis tu­rė­jo įsi­kiš­ti ir nu­mal­šin­ti po­rą jau be­ky­lan­čių maiš­tų, o tai pa­da­rė taip iš­min­tin­gai, ra­miai ir ryž­tin­gai, kad ne­no­ro­mis į mies­to pir­mo­jo krikš­čio­nio pos­tą iš­kė­lė pats sa­ve.

Štai, kaip vis­kas vy­ko. Po ke­lių aud­rin­gų dis­pu­tų, ku­riuos pui­kiai su­val­dė pre­to­rius ka­te­chu­me­nas Amb­ra­zie­jus, sto­jus ato­kvė­pio va­lan­dė­lei, vie­nas dar ge­rai kal­bė­ti ne­mo­kan­tis vai­kas ėmė šauk­ti: „Amb­ra­zie­jus vys­ku­pas! Amb­ra­zie­jus vys­ku­pas!“ Tai, ži­no­ma, bu­vo ne­įpras­tas įvy­kis, ku­rį vi­si su­pra­to kaip žen­klą iš dan­gaus, ir tar­si ai­das ėmė kar­to­ti: „Amb­ra­zie­jus vys­ku­pas! Amb­ra­zie­jus vys­ku­pas!“ Ir taip tas varg­šas pre­to­rius, vel­tui tei­sin­da­ma­sis, jog yra ne­ver­tas to­kio pos­to ir jam ne­pa­si­ren­gęs, tą pa­čią aki­mir­ką bu­vo pri­vers­tas pri­si­im­ti mies­to aukš­čiau­sias baž­ny­ti­nes pa­rei­gas.

Jis sku­biai bu­vo pa­krikšty­tas ir kon­sek­ruo­tas vys­ku­pu, o po to strim­gal­viais puo­lė mo­ky­tis vis­ko apie krikš­čio­nių ti­kė­ji­mą, nes šio­je sri­ty­je iš tie­sų ma­žai ką iš­ma­nė. Jis iš­stu­di­ja­vo Šven­tą­jį Raš­tą, Baž­ny­čios tė­vų ir mo­ky­to­jų raš­tus bei su­ge­bė­jo taip iš­prus­ti ir tiek įsi­gi­lin­ti, jog po mir­ties, kar­tu su di­džiuo­ju Au­gus­ti­nu iš Ta­gas­tės, ku­riam pa­dė­jo at­si­sa­ky­ti tuš­čio bei leng­va­bū­diš­ko gy­ve­ni­mo ir ku­rį pats pa­krikš­ti­jo, nu­si­pel­nė bū­ti lai­ko­mas vie­nais la­biau­siai ap­si­švie­tu­sių Baž­ny­čios žmo­nių, mo­ky­to­jų.

Ta­čiau Amb­ra­zie­jus su­ži­bė­jo la­biau kaip ap­dai­rus ir iš­min­tin­gas ben­druo­me­nės va­do­vas, o ne kaip te­olo­gas. Jis bu­vo pui­kus pa­moks­li­nin­kas, tu­rė­jo do­va­ną Die­vo žo­dį iki smul­kme­nų iš­gvil­den­ti pa­vyz­di­niuo­se, bet mie­lai pa­pras­tuo­se pa­moks­luo­se.

Jis bu­vo ir gai­les­tin­gas žmo­gus. Ta­pęs vys­ku­pu sa­vo ne­ma­žą pa­vel­dė­tą tur­tą pa­do­va­no­jo varg­šams, o krikš­čio­nių ben­druo­me­nes įpa­rei­go­jo su­teik­ti pa­gal­bą vest­go­tų or­dų puo­li­mų 378 me­tais au­koms. Jis rin­ko pi­ni­gus ypač be­lais­viams išpirk­ti, lie­pė net­gi iš­ly­dy­ti auk­si­nes ir si­dab­ri­nes baž­ny­čių tau­res bei tą me­ta­lą pa­nau­do­ti kaip iš­pir­ką.

Mė­go li­tur­gi­ją, t. y. mal­das, gies­mes bei ben­druo­me­ni­nes re­li­gi­nes apei­gas, ir iš­kė­lė jų ka­te­che­ti­nę ir ug­do­mą­ją ver­tę. Jis ir pats su­kū­rė ke­le­tą him­nų, ku­rie dar ir da­bar gie­da­mi Mi­la­no vys­ku­pi­jos nau­do­ja­mo­je Šv. Amb­ra­zie­jaus li­tur­gi­jo­je bei į Va­ka­rų apei­gas įve­dė pa­kai­ti­nį psal­mių gie­do­ji­mą.

Ta­čiau jo drą­sa ir įta­ka ypač aiš­kiai at­si­sklei­dė jo san­ty­ky­je su po­li­ti­ne val­džia. Jei­gu im­pe­ra­to­riams Gra­cia­nui ir Va­len­ti­nia­nui II jis bu­vo tar­si dva­sios tė­vas, tai žiau­riam ir aro­gan­tiš­kam Te­odo­si­jui I bu­vo griež­tas ir ne­per­mal­dau­ja­mas tei­sė­jas. Te­odo­si­jus I tu­rė­jo pras­tą įpro­tį sa­vo va­lią dik­tuo­ti ir Baž­ny­čios rei­ka­luo­se, rei­ka­lau­da­mas jam ne­pri­klau­san­čių pri­vi­le­gi­jų ir pri­ori­te­tų.

Di­dy­sis Mi­la­no vys­ku­pas, griaus­min­gu bal­su skelb­da­mas „Im­pe­ra­to­rius yra Baž­ny­čio­je, bet ne virš Baž­ny­čios“, bai­siai įsi­utin­da­vo Te­odo­si­jų I, ir kar­tą Amb­ra­zie­jus nuo žo­džių per­ėjo prie veiks­mų.

Lan­ky­da­ma­sis Mi­la­ne Te­odo­si­jus I nu­vy­ko į ka­ted­rą da­ly­vau­ti re­li­gi­nė­se apei­go­se ir ra­miai, o gal ir ko­vin­gai bei aro­gan­tiš­kai, įsi­tai­sė cho­re – dva­si­nin­kams skir­to­je vie­to­je. Amb­ra­zie­jus ne­si­lei­do įbau­gi­na­mas (tai bu­vo pir­mas kar­tas, kai jie­du su­si­ti­ko akis į akį) ir nu­siun­tė žmo­gų šiam pa­sa­ky­ti, kad jo vie­ta ne ten, bet ki­ta­pus tran­sep­to, kar­tu su ki­tais ti­kin­čiai­siais.

Dar dra­ma­tiškes­nis bu­vo ki­tas abie­jų su­si­dū­ri­mas: Te­odo­si­jus I, no­rė­da­mas nu­baus­ti už mies­to įgu­los ko­men­dan­to nu­žu­dy­mą, bu­vo už­sa­kęs iš­žu­dy­ti sep­ty­nis tūks­tan­čius ne­kal­tų te­sa­lo­ni­kie­čių. Amb­ra­zie­jus pa­si­pik­ti­nęs ne tik pa­smer­kė šį žiau­rų po­el­gį, bet ir įpa­rei­go­jo im­pe­ra­to­rių vie­šai at­gai­lau­ti. Te­odo­si­jus I tai da­rė nuo spa­lio iki pat Ka­lė­dų. To iki šiol nie­kas ne­bu­vo re­gė­jęs!

Amb­ra­zie­jus mi­rė 397 me­tų ba­lan­džio 4 d. bran­daus am­žiaus. Jį ap­ver­kė vi­si krikš­čio­nys, lai­kę jį be­veik ant­ruo­ju po­pie­žiu­mi – toks di­de­lis bu­vo jo mo­ra­li­nis au­to­ri­te­tas ir toks šven­tas jo gy­ve­ni­mas.