Vilniaus „Šaltinėlio“ privačioje mokykloje jau tradicija tapo kasmet rengti projektą
apie kurią nors epochą, jos atspindžius Lietuvoje. Pernai mokiniai gilinosi į Renesanso epochos istorinį kontekstą, mokėsi šokti šiam laikotarpiui būdingus
šokius, demonstravo madas, kūrė renesanso dvasią atspindinčius rankdarbius.

Šiemet pasirinktas klasicizmas. Projekto tikslas – supažindinti mokinius su klasicizmo istoriniu kontekstu, šio stiliaus raida ir bruožais. Svarbu, kad mokiniai atpažintų šio stiliaus atspindžius Lietuvoje, ypač Vilniuje, kad patys „įsigyventų“ į šį laikotarpį. Dar šildant rugsėjo saulutei mokiniai vaikštinėjo po Vilnių fotografavo klasicistinius pastatus: Katedrą, Rotušę, Chodkevičių rūmus, Lietuvos Respublikos Prezidento rūmus ir kt.

Vėliau per istorijos pamokas mokėsi, kas yra fasadas, kolonada, piliastras, frontonas, studijavo klasicizmo pastatams būdingus bruožus, susipažino su žymiausiu šio laikotarpio architektu Laurynu Stuoka-Gucevičium, jo rėmėju, Vilniaus Katedros rekonstrukcijos fundatorium I. J. Masalskiu. Per dailės ir technologijų pamokas piešė Vilniaus klasicistinius pastatus, jų atskirus elementus, lipdė iš molio, gamino iš odos įvairius ano meto papuošalus, kitus dirbinius. Per šventę mokyklos ansambliukas atliko V. A. Mocarto dainą „Varpelis“ iš operos „Užburtoji fleita“ bei L. van Bethoveno „Džiaugsmo odę“, antrokas Mantas pagrojo V. A. Mocarto „Šokį“ – labai tikėtina, kad būtent tokia ryški, gerai įsimenanti homofoninė muzika, su reguliariai pasikartojančiais akcentais skambėjo anuomet didikų rūmuose. Pačių mažiausių mokyklos mergyčių šokis mus tarsi nukėlė į 18 amžių – ne tik muzika ir šokėjų žingsneliai, bet ir šokių mokytojos sukurtos mergaičių šukuosenos, sumodeliuotos ir pasiūtos suknelės – viskas pagal klasicizmo stilių.

Moksleiviai rašė pranešimus apie N. Bualio, kuris savo kūrinyje „Poezijos menas“ iškėlė keturis svarbiausius klasicizmo bruožus: pagarba proto galioms; gamtos imitavimas; antikos meno laikymas sektinu pavyzdžiu; tobulo meninio meistriškumo taisyklių sukūrimas.

Mūsų literatūros pradininką Kristijoną Donelaitį, jo griežtai pagal klasicizmo reikalavimus sukurtą poemą „Metai“, eiliavimo būdą pristatė vyresniųjų klasių mokiniai. Keturi metų laikai – keturios poemos dalys; poetas šlovina, diegia vertybes ir smerkia ydas, moko gyvenimo tiesų. Literatūra kaip ir visi menai turi tarnauti moralei.

Besiruošdami šiam projektui moksleiviai lankėsi Vilniaus paveikslų galerijoje, sužinojo apie tuo metu įsteigtą Vilniaus meno mokyklą, žymiausius dėstytojus, susipažino su jos vadovo Pranciškaus Smuglevičiaus (1745–1807) kūryba, formavusia profesionaliąją Lietuvos dailę. Mokiniams buvo smalsu, kas ir kodėl vaizduojama analizuojamojo laikotarpio paveiksluose, juk dailės temos buvo labai įvairios: Lietuvos didikai, antikiniai personažai, Vilniaus pastatai... Įdomiausioji šios ekskursijos dalis – pokalbis apie klasicizmo madas ir galimybė pasimatuoti anų laikų drabužiais. Frakuoti vaikinai išdidžiai vaikščiojo po muziejaus sales, o merginos, pasipuošę ilgomis pakeltu liemeniu suknelėmis, dailiomis skrybėlėmis, rankose laikydamos vėduokles ir nėriniuotus skėčius, mielai pozavo prieš fotoaparatą. Per šventę pamatę šias nuotraukas, mokyklos pradinukai net aiktelėjo – vos beatpažino taip pasipuošusius savo vyresniuosius draugus.

Pasakodami apie anų laikų madas mokiniai sakė, kad taip rengėsi tik aukštuomenė, paprasti miestiečiai ir kaimo žmonės vos galą su galu sudurdavo, apie šilkinius drabužius ir skrybėlaites net nesvajojo. Kol didikai šoko rūmuose, varguomenė laukuose, besikuriančiuose fabrikuose lenkė nugaras, nuo ankstyvo ryto ligi sutemų dirbo net vaikai. O pavargusieji būdavo paraginami rimbo kirčiais...

Projekto metu pamatyta ir sužinota išties daug: nuo istorinio konteksto, meno,architektūros, madų, literatūros iki to meto žmonių kasdienybės. Vaikai sužinojo, kuo maitintasi Lietuvoje 18–19 a. Turtingieji valgė žuvų patiekalus, pyragus, cukrų, pagamintą iš cukrinių runkelių, o prastuomenė neįpirko anuomet brangių silkių, saldumynų, pyragų, todėl, anot K. Donelaičio, tik prastą viralą srėbė.

Šis projektas vienpusį mokymą pavertė aktyviu pačių mokinių mokymusi. Jie
privalėjo naudotis internetu, moksline literatūra, pavartyti įvairias enciklopedijas,
apsilankyti muziejuje, pasižvalgyti po miestą, analizuoti medžiagą ir daryti
išvadas. Privalėjo rašyti pranešimus, daryti rankdarbius, šokti ir muzikuoti pagal
ano meto madas. Be to, juk visai smagu, kai nuveikto darbo rezultatas – graži
mokyklos šventė.

Vida Platūkienė