2014 m. gruodžio 20 d., šeštadienis

Marius Burokas. Užkietėjusio skaitytojo kronikos: vertėjų metai, rašytojų futbolas ir haiku kelyje

2011-12-08
Rubrikose: Kultūra » Komentarai ir pokalbiai 

Zenekos nuotrauka

Baigiasi metai. Skaitytoją (ir mane) apima siaubas: kiek neperskaitytų knygų! O kiek dar pasirodys naujų! Pastebėjau, kad anksčiau skaitęs viską, kas pasitaikydavo po ranka, dabar imu vis kruopščiau atsirinkti – gaila laiko... O kitais metais norėčiau (tarsi sau prieštaraudamas), kad pasirodytų daug gerų knygų, kurioms laiko gaila tikrai nebus...

Tikrasis rašytojų sportas

Pradėsime nuo futbolo. Ši sporto šaka, dėl man nelabai suprantamų priežasčių (nors retkarčiais žiūriu futbolą, tačiau nesu jo žinovas), yra itin mėgstama rašytojų.

Nacionalines rašytojų futbolo komandas turi italai, suomiai, švedai, Izraelis, Saudo Arabija, Turkija ir, žinoma, Didžioji Britanija bei Vokietija. Egzistuoja netgi Rašytojų lyga, įkurta garsaus italų prozininko Alessandro Baricco, leidėjo Paolo Verri ir vengrų rašytojo Peterio Zilahy. 2005-aisiais Italijoje, San Casciano dei Bagni, buvo surengtas pirmasis lygos turnyras, kuriame dalyvavo Vokietijos, Italijos, Švedijos ir Vengrijos komandos. 2006 metų turnyre, vykusiame Florencijoje, debiutavo ir Didžiosios Britanijos komanda (jų komandos puslapį rasite štai čia.

Vokiečių rašytojų futbolo komanda vadinasi „Autonama“. „Mes treniruojamės vieną kartą per savaitę ir kas dvi savaites žaidžiame draugiškas rungtynes su mūsų amžiaus grupės komandomis. Kartais, prieš svarbesnes turnyro varžybas organizuojame treniruočių stovyklą, – sako rašytojas Frankas Willmannas, keleto knygų apie futbolą autorius. – Aš žaidžiu nuo pat pradžių – tada mes dar spardydavome kamuolį vaikų žaidimų aikštelėje.“

„Manau, kad meno ir literatūros žmonės pasiilgsta šlovės akimirkų, netikėtumų ir neplanuoto žaidimo grožio, – įsitikinęs dramaturgas Moritzas Rinke. – Rašydamas turi nugludinti kiekvieną sakinį, o futbolas labiau panašus į itališką operą – publika įsiaudrina. O mums, rašytojams, labai patinka daug publikos.“

Vokietijos nacionalinę rinktinę 2005 metais subūrė ir Lietuvoje žinomas prozininkas Thomas Brussigas. Prieš žaisdama tarptautines varžybas, rašytojų rinktinei treniruotis padeda tokie profesionalai, kaip Hansas Meyeris.

„Rungtynės – puiki proga susitikti su rašytojais neformaliai, ne paskaitų ar diskusijų metu, – sako prozininkas Norbertas Kronas. – Futbolas – asmeniška patirtis ir jį žaisdamas imi geriau suprasti kitų šalių kolegų kūrybą“.

Vienas rungtynes „Autonama“ laiko itin įsimintinomis. „Mes į Berlyną pasikvietėme Izraelio rašytojų komandą, – pasakoja M. Rinke. – Kai jie įžengė į aikštę, skambėjo Izraelio himnas. Sunku nupasakoti, ką jautė tie rašytojai, kurių seneliai buvo nužudyti nacių koncentracijos stovyklose. Tačiau futbolas padėjo nutiesti tiltus tarp dabartinių kartų.“

Futbolas įkvepia rašytojus ir bendram darbui. „Žaisdami kartu futbolą mes sugalvojome leisti ir bendras kūrybos antologijas. Žaidžiame puikiuose stadionuose, ant geros dangos, ir už tai siūlome savo paskaitas ir knygų vertimus. Vokietijos futbolo lygai belieka pripažinti, kad kamuolį perėmėme mes!“ – šypsosi M. Rincke.

Aš nė kiek neabejoju, kad ir Lietuvoje surinktume neblogą rašytojų futbolo komandą (bent jau keletas mano pažįstamų rašytojų dažnai renkasi žaisti futbolo). Reikia tik iniciatyvos.

Babelio bokšto statybos

Britų dienraštis „Guardian“ apžvelgdamas šių metų literatūrą 2011 metus pavadino vertimų metais. Nejaugi nutiks taip, kad pagaliau atstatysime Babelio bokštą? – viltingai klausia žurnalistai.

Ir iš tiesų: pastaruoju metu pastebimas išaugęs susidomėjimas verstine literatūra. Galbūt šį susidomėjimą sukėlė pasaulinė švedo Stiego Larssono trilerių trilogijos ir japono Haruki Murakami didžiulio romano „1Q84“ sėkmė? Naujų skaitytojų angliškai kalbančiame pasaulyje susirado ir tokios literatūros žvaigždės kaip italas Umberto Eco, vengras Peteris Nádasas ir čilietis Roberto Bolaño. Tokio susidomėjimo verstine literatūra anglakalbiame pasaulyje nebuvo kilę nuo pat devintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio, kai visi puolė skaityti Milano Kunderos, Gabrielio García Márquezo ir Mario Vargaso Llosos romanus.

Negana to, nauji Levo Tolstojaus „Karo ir taikos“, Gustave‘o Flauberto „Ponios Bovari“ ir Marcelio Prousto „Prarasto laiko beieškant“ vertimai į anglų kalbą sukėlė susidomėjimą vertėjo profesija. Galbūt, laikui bėgant, geri vertėjai taps tokie pat garsūs kaip ir rašytojai, kuriuos jie verčia? Knygų apie vertimą autorius Davidas Bellosas teigia, kad „Japonijoje vertėjai garsūs kaip roko žvaigždės“. Jie netgi leidžia savo gyvenimo ir paskalų kroniką „Vertėjų gyvenimai 101“.

Šią literatūros vertimų į anglų kalbą bangą, žinoma, paskatino interneto ir technologijų plėtra, bei augantis tokių literatūros apdovanojimų kaip Orange Prize ir Man Booker žinomumas.

Tiesa, visa tai būtų neįmanoma be pribloškiančių statistinių duomenų: pasak Britų tarybos, pusė pasaulio žmonių (apie 3, 5 milijardo) „kažkiek moka anglų“ (tokia štai keista formuluotė). Šį lingvistinį fenomeną skatina ir globalios žiniasklaidos galia.

Nieko nuostabaus ir tai, kad kalbant apie vertimus, neišvengiamai išnyra „Google“ kompanija, kuri šiuo metu stengiasi sukurti kompiuterį, turintį kažką panašaus į dirbtinį protą ir galintį patikimai išversti „tikrą žmogaus kalbą“.

Ankstesni bandymai apsiribojo pastangomis išardyti kalbą į sudėtines dalis ir vėl surinkti ją reikiama kita kalba. Šie bandymai buvo pasmerkti nesėkmei. „Tai buvo beviltiškas bandymas surasti vieną bendrą kalbą, kuri slypi visų žmonių sielos gelmėse“, – sako D. Bellosas.

„Google Translate“ remiasi kitu, Wittgensteino, principu: „Neklausk prasmės, klausk kaip ir kur tai vartojama“. Ji naršo po didžiulius internetinius verstinės medžiagos archyvus ir ieško artimiausios žodžio reikšmės, remdamasi kontekstu. „Google Translate“ naudojasi keliolikos trilijonų žodžių, paimtų iš Jungtinių Tautų Organizacijos dokumentų, archyvu, romanų apie Harį Poterį vertimais, spaudos pranešimais ir tarptautinių kompanijų dokumentais.

„Jūs gaunate vertimą, tačiau „Google“ iš tikrųjų neverčia. Tai tarsi skirtumas tarp inžinerijos ir žinojimo. Inžinerija gali priversti ką nors veikti, tačiau nebūtinai turi turėti ką nors bendra su pamatiniais dalykais. Lėktuvai veikia vienaip, o paukščiai skraido kitaip. Tik rezultatas panašus“, – skirtumą tarp „Google“ ir žmogaus vertimo bando paaiškinti D. Bellosas.

Svajonės apie bendrą universalią kalbą itin glaudžiai susijusios su tobulo vertimo paieškomis. Nederėtų pamiršti ir to, kad anglakalbis pasaulis šiemet švenčia 400-aisias svarbiausios savo knygos – Karaliaus Jokūbo Biblijos pasirodymo metines. Šios knygos įtaka literatūrai ir žmonių kalbai – milžiniška.

Nors, kita vertus, pasaulyje dedasi ir liūdni dalykai. Beveik keturi milijonai Didžiosios Britanijos vaikų – vienas iš trijų – neturi nė vienos knygos. Pasak šią apklausą atlikusio Nacionalinio raštingumo fondo, 2005-aisiais knygų neturėjo tik vienas iš dešimties vaikų. 19 procentų iš 18000 apklausoje dalyvavusiu 11-16 metų amžiaus vaikų teigė, kad niekada nėra gavę knygos dovanų, o 12 procentų – niekada nesilankė knygyne. Liūdna statistika.

Lietuvoje 2005-aisias atliktas sociologinis tyrimas „Skaitymo mastas, kryptingumas ir poreikiai“ parodė, kad Lietuvoje dažniau ar rečiau skaito mažiau nei trečdalis žmonių. Koks skaitančiųjų vaikų procentas – nežinia. Manau, kad netgi praūžus nelabai ką nuveikusiems 2008-iems „Skaitymo metams“, šis procentas ne itin pakito. Ir jokios „Knygų Kalėdos“ nepadės, jei mes patys nedovanosime savo ir kitų vaikams knygų...

Keliai. Mašinos. Haiku.

Ar pamenate 2008-aisiais Vilnių apėmusią haiku maniją? Tai buvo „Vilniaus - Europos kultūros sostinės 2009" projektas. Geriausi Vilniui skirti haiku buvo sudėti į knygą, skelbiami viešosiose miesto vietose...

Regis, kad šiemet haiku manija užsikrėtė Niujorkas. Praeitą savaitę Niujorko Transporto departamentas iškabino plakatus, kviečiančius laikytis saugaus eismo taisyklių. Šie plakatai išsiskiria spalvinga grafika ir taisyklių laikytis kviečiančiais haiku. Buvo paskelbtas konkursas ir visi norintys galėjo siųsti savo haiku į tamtyč sukurtą interneto puslapį. 216 spalvingų haiku ženklų pastatyti avaringiausiose miesto vietose, prie kultūros įstaigų ir mokyklų. Pusė šių ženklų sukabinti poromis (tekstas ir vaizdas), kiti turi specialius QR kodus, kuriuos nufotografavus haiku galima perskaityti išmaniajame telefone. Štai vienas iš šių haiku (vertimas laisvas): 8 milijonai plaukikų./Eismas ritasi it bangos./ Žiūrėk, kad neįtrauktų.“ O štai kaip šį sumanymą, taip pat haiku forma, pakomentavo aštrialiežuvis „New York Post“ apžvalgininkas Steve‘as Cuozzo: „“Senais gerais laikais/Automobiliai partrenkdavo poetus it šunis./Rimuodavo jų krauju.“

Įdomu, kokia literatūros forma tiktų mūsų keliuose? Silabotoniniai ketureiliai?

Išaukštintieji

Apžvalgų neišvengiamybė: literatūros premijos. Svarbiausią ispaniškai kalbančiose šalyse teikiamą Servanteso premiją šiemet pelnė Čilės poetas ir matematikas Nicanoras Parra. Jam šių metų rugsėjį sukako 97-eri! N. Parra laikomas vienu įtakingiausių Lotynų Amerikos poetų. Jis pats save apibūdina kaip „antipoetą“: jo eilėraščiuose atsisakoma būdingo Lotynų Amerikos poezijai įmantrumo, puošnumo, sudėtingumo, vyrauja paprasta kalba. Pirmąjį savo eilių rinkinį Parra išleido 1937-aisiais. Jis yra keletą kartų nominuotas Nobelio literatūros premijai.

125 tūkstančių eurų premija autoriui bus įteikta balandžio 23 dieną, kuri laikoma Servanteso mirties diena.

Pasibaigė ir Rusijos literatūrinių premijų maratonas. Gruodžio 2 dieną buvo paskelbti Andrejaus Belo premijos laureatai. Ši premija turi keletą nominacijų, tačiau aš paminėsiu tik poezijos ir prozos laureatus. Poezijos premiją gavo Simferopolio poetas Andrejus Poliakovas už knygą „Kinų desantas“ (Китайский десант). Prozos premiją pelnė rašytojas Nikolajus Baitovas už prozos rinktinę „Galvok, ką kalbi“ (Думай, что говоришь).

Andrejaus Belo premija buvo įsteigta 1978 metais Leningrade leisto literatūrinio samizdato žurnalo „Valandos“ (Часы) redakcijos. Ji laikoma seniausia nevalstybine Rusijos kultūros premija. Prizinis premijos fondas – 1 rublis.

Tą pačią savaitę buvo įteikta ir „Rusų dešimtmečio Bukerio“ premija. Ji skirta 2005-aisiais mirusiam literatūrologui ir rašytojui Aleksandrui Čiudakovui už romaną „ Senais laipteliais driekiasi migla...“ (Ложится мгла на старые ступени...). Šios premijos laimėtojas renkamas iš pastarųjų dešimties metų „Rusų Bukerio“ premijos trumpųjų sąrašų. Į šią premija pretendavo 42 romanai. Penki iš jų pateko į trumpąjį dešimtmečio sąrašą. Tai Olego Pavlovo romanas „Karagandos devintinės arba pastarųjų dienų apysaka“ (Карагандинские девятины, или Повесть последних дней), Zacharo Prilepino kūrinys „Sankia“ (Санькя), Romano Senčino tekstas „Jeltyševai“ (Елтышевы) ir Liudmilos Ulickajos romanas „Danielis Šteinas, vertėjas“ (Даниэль Штайн, переводчик) (išleistas ir lietuviškai).

P. S.

Šiek tiek neišvengiamų patarimų neišvengiamai artėjančioms Kalėdoms. Internetinis knygynas „AbeBooks“ dalijasi patarimais kada ir kam nedovanoti knygų. Jei nenorite nuvilti savo artimųjų – perskaitykite juos. Gal padės.

Jei turite draugų, kurie knygų vengia kaip maro ar šiaip tingi skaityti, galite pripratinti juos prie knygų dovanodami ką nors iš interneto puslapyje „flavorwire“ paskelbto dešimtuko knygų neskaitantiems žmonėms. Aš pats norėčiau bent septynių šio dešimtuko knygų...

Internetinis kultūros žurnalas „The Millions“ pataria, ką reikėtų dovanoti rašytojui. Tik ne bloknotus, sąsiuvinius, užrašų knygutes ar prabangius parkerius. Būkite tikri, jie taip ir gulės tuščiais puslapiais (aš pats turiu keletą tuštutėlių užrašų sąsiuvinių odiniais viršeliais. O rašau į „Targete“ pirktus bloknotėlius – trys bloknotėliai – tik 5 litai. Ir jie patogūs!) Gal šie patarimai taip pat padės (nors man jie atrodo keistoki).

Dailininkai arba tapantys rašytojai gali pasigrožėti spalvine rašomąja mašinėle. Ji perdaryta iš standartinės „Underwood“ rašomosios mašinėlės. Iš bėdos ja galima net tapyti. Tiesa, tai reikalauja įgudimo.

O prieš užversdami šį puslapį, galite kyštelti nosis į garsių rašytojų bibliotekas. Jos štai čia. Sėkmės dairantis.

Bernardinai.lt

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • skaityti komentarus (1)
  • komentarų RSS
  • spausdinti

UŽKIETĖJUSIO SKAITYTOJO KRONIKOS

RENGINIAI

REKOMENDUOJAME

tekstas

Norėdami bent iš dalies apibendrinti besibaigiančius metus, kviečiame Jus rinkti Metų publikacijas interneto dienraštyje Bernardinai.lt

Kun. Marek Dettlaff OFM Conv

Nepaisant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimo, kad Mažesniųjų brolių konventualų ordinas turi teisę į vienuolyno nuosavybės teisės atkūrimą, procesas yra vilkinamas.

Rašytojas Patrickas Modiano

Mano knygose nėra nieko apie mano paties gyvenimą. Kaip ir detalių, padedančių geriau mane suprasti. Naudoju tik jausmus, kuriuos esu patyręs, ir nuotaikas, kuriomis esu gyvenęs. 

Jugoslavijos karas

Karas, trėmimai – visa tai gali atrodyti kaip praeitis, ypač jaunimui.  Tačiau pastaruoju metu analitinės psichologijos atstovai vis daugiau kalba apie tai, kad traumos, taip pat ir kultūrinės, tarsi perduodamos iš kartos į kartą.

Grupė „Groundation“

 Nesu tikras, kaip šviesos kamuolį įsispirti sau į vartus, bet žinau, kokias vibracijas pasiųsti į ausis, kad galvoje bent kelias akimirkas prašviesėtų.

Henrikas Gudavičius. Laiškai iš kaimo

Knygoje publikuojami 2008–2012 m. rašyti dienoraščiai. Įdėmus gamtininko žvilgsnis fiksuoja nepaliaujamą gamtos virsmą, pasakoja paprastų Dzūkijos žmonių istorijas, o kasdienybės apmąstymus papildo kultūros refleksijos.