Briuselyje susirinkę ES valstybių lyderiai dar kartą mėgina susitarti dėl vienos didžiausių visoje ES istorijoje ekonominės krizės įveikimo priemonių. Situacija euro zonoje ir visoje Europoje tokia įtempta, kad analitikai šį susitikimą vadina tiesiog mirtinai reikšmingu. Esą jei susitarimo pasiekti nepavyks, iškyla reali ES subyrėjimo grėsmė.

Tokią mintį ketvirtadienį prieš išvykdamas į Briuselį išsakė ir Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy teigdamas, kad „Europa dar niekada nebuvo tokia reikalinga. Niekada nebuvo tiek daug šalių, norinčių prie jos prisijungti. Tačiau ji ir niekada nebuvo atsidūrusi tokioje aklavietėje, jai dar niekada nebuvo iškilusi tokia rimta dezintegracijos grėsmė.“

Kalbėdamas apie galimą visų euro zonos valstybių susitarimą Prancūzijos vadovas sakė, kad jam pasiekti dar yra likusios kelios savaitės, tačiau laikas tokioje situacijoje – veikiau Europos priešas nei sąjungininkas.

Vokietijos, Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos vyriausybių vadovai mėgino iš anksto kiek tai įmanoma suderinti darbines pozicijas svarbiausiai klausimais, tačiau panašu, kad tai sekėsi gana sunkiai, ir sutarimo pasiekti nepavyko.

Dėl to stebėtis veikiausiai neverta, nes lyderių pozicijos išlieka tiesiog radikaliai skirtingos. Kol A.Merkel deklaruoja, kad būtina daryti viską, kad žlugęs pasitikėjimas euru būtų atgaivintas, Didžiosios Britanijos premjeras D.Cameronas sako nepritarsiantis jokiems sprendimams, kurie pažeistų jo šalies interesus.

Ne tik Didžioji Britanija, bet ir kitos dešimt ES valstybių, kurios nepriklauso euro zonai, rodo nerimo ženklus dėl galimos izoliacijos, jei euro zona, į priekį vedama Berlyno ir Paryžiaus, vienašališkai nuspręstu pereiti prie naujos sutarties. Kai kurios mažesnės šalys taip pat nuogąstauja dėl staiga stipriai išaugusio Prancūzijos ir Vokietijos vaidmens Sąjungoje ir baiminasi galimo diktato.

Nepaisant to, Prancūzija drauge su Vokietija siekia įtikinti kitų šalių vadovus, kad būtina priimti naujas ES sutartis, kuriose būtų numatytos griežtesnės biudžeto disciplinos priemonės bei reikalavimas automatiškai bausti įsipareigojimų nevykdančias šalis. Esą tik tokios priemonės padėtų Europai išsivaduoti iš krizės.

Norint įveikti krizę, A.Merkel ir N.Sarkozy teigimu, būtina griežtinti biudžetinę drausmę bei šalių atskaitomybę ir numatyti automatines sankcijas toms euro zonos šalims, kurios nesilaikys keliamų reikalavimų ir pernelyg išlaidaus.

Todėl Prancūzijos ir Vokietijos lyderiai parengė bendrą kreipimąsi į Europos Tarybos prezidentą Hermaną van Rompuy, kuriame teigiama, kad, norint pasiekti rezultatų, veikti būtina neatidėliojant. Bendrame abiejų šalių siūlomame plane nurodomi konkretūs žingsniai, kuriuos ES turėtų žengti.

Visų pirma Europos Komisijai būtų suteikiamos galios taikyti baudas valstybėms, kurios peržengia numatytas biudžeto deficito lubas. Taip pat siūloma, kad visos 17 euro zonos valstybių turėtų taip pakoreguoti savo nacionalinius įstatymus, kad jais būtų įtvirtinamas subalansuoto valstybės biudžeto reikalavimas. Šios šalys taip pat turėtų bendrus korporacijų ir finansinių operacijų mokesčius. Ir galiausiai siekiama įtvirtinti, kad jokia ateityje šalims teikiama finansinė parama ir pagalba nebųtų vykdoma privačių investuotojų lėšomis reikalaujant juos absorbuoti dalį patiriamų nuostolių, kaip kad nutiko Graikijos atveju.

Ne mažiau ginčų nei pačios priemonės kelia ir būdai, kuriais jos turėtų būti įgyvendintos. Kol didžiosios šalys siūlo keisti sutartis, H. van Rompuy siūlo to paties siekti paprastesniu keliu ir priimti papildomų dokumentų, dėl kurių būtų sutarta konsensuso principu ir kurie turėtų galią, tačiau jų neturėtų ilgomis procedūromis ratifikuoti valstybių parlamentai ar dar sudėtingiau – pati tauta, balsuodama referendume. Taip esą būtinos reformos būtų pagreitinamos ir išvengta nepageidaujamų politinių pasekmių.

Siūlydamas tokį planą H. van Rompuy, matyt, prisimena skaudžia nesėkme pasibaigusius Prancūzijos ir Airijos referendumus dėl naujų Sąjungos sutarčių ir paskutinę 2007 m. priimtą Lisabonos sutartį, derybos dėl kurios tęsėsi aštuonerius metus.

Panašaus, jei ne socialiniu požiūriu skaudesnio efekto būtų galima tikėtis ir dabar, juo labiau, kai nemažai europiečių dėl krizės kaltina ir pačią ES. Tiesiog euro zoną krečianti krizė pasirodė esanti tokia gili, kad pagrindinis akcentas jau tikrai nebėra tik solidarumo tarp Sąjungos šalių demonstravimas. Dabar kur kas svarbiau bet kokia kaina atkurti rinkų pasitikėjimą Europa, parodyti, kad jos ekonomika gyvybinga, o šalys turi politinės valios priimti būtinus sprendimus.

Parengė Lina Valantiejūtė