Gruodžio 17, 18 dienomis Lietuvos nacionalinis dramos teatras kviečia į dar vieną premjerą, skirtą jauniesiems teatro žiūrovams. Tai – Justino Marcinkevičiaus „Grybų karas”, kurį su savo studentais režisuoja turbūt labiausiai pasaulyje šį kūrinį mylintis žmogus – aktorius, režisierius ir pedagogas Valentinas Masalskis.

Pastaraisiais metais scenoje įgyvendinęs ne vieną sudėtingos dramaturgijos pastatymą pagal Fiodoro Dostojevskio, Thomaso Benhardto, Tankredo Dorsto kūrybą, su spektakliu vaikams jis susiduria pirmą kartą. Jau visą dešimtmetį Masalskis bendradarbiauja su dalininke Renata Valčik, o pastaruoju metu – ir su kompozitore Nijole Sinkevičiūte-Kriūniene. Spektaklyje „Grybų karas“ vaidins šiuo metu iš Vilniaus į Klaipėdą persikėlę aktoriai Laima Akstinaitė, Diana Birenytė, Martynas Enčius, Ieva Gintautaitė, Deimantė Grigaitytė, Margarita Intaitė, Neringa Krunglevičiūtė, Jūratė Leinartaitė, Evelina Lozdovskaja, Ieva Mikėnaitė, Elena Ozarinskaitė ir Raminta Šniaukštaitė.

Justinas Marcinkevičius (1930–2011) – labiausiai žinomas nūdienos poetas, dramaturgas, vertėjas. Studijavęs lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universiteto istorijos ir filologijos fakultete, jis dirbo žurnalų „Genys“, „Pergalė“ redakcijose, o nuo 1965 m. atsidėjo rašymui.

Teatro scenoje išgarsėjęs „Mindaugu“ (1969), „Katedra“ (1971), „Mažvydu“ (1978), dilogija „Prometėjas. Ikaras“ (1981), puikiu Adomo Mickevičiaus „Vėlinių“ vertimu, poetas rašė ir vaikams – iki šiol vis perleidžiamos jo poemos „Grybų karas“ (1958) ir „Voro vestuvės“ (1980), ne kartą sulakusios režisierių bei kompozitorių dėmesio daugelyje Lietuvos teatrų.

V. Masalskį „Grybų karas“  lydėjo nuo pat šešerių metų, kada išmoko skaityti. „Pirmoji knyga, kurią aš perskaičiau ir suvaidinau, buvo „Grybų karas“. Suvaidinau sau tuos visus charakterius, personažus... Užaugau, baigiau Muzikos ir teatro akademiją, pradėjau dirbti teatre, o „Grybų karą“ skaičiau kaip tas vaikas, kuris skaitė, būdamas šešerių metų. Viską tą patį kartoju: balsus, charakterius...“

Aktoriaus skaitomo „Grybų karo“ įrašas buvo išleistas dar 1986 metais. „Kodėl šis Justino Marcinkevičiaus kūrinys toks populiarus? Todėl, kad jis labai aiškiai perteikia visus visuomenės charakterius, žmonių tipus. Tai tarytum psichologinis visuomenės portretas“, įsitikinęs Valentinas Masalskis. „Kokioje sistemoje žmogus begyventų, jis visą laiką toks pat, jis niekad nesikeičia. Paliepė – snobė,  Baravykas – garbėtroška, Lepšis – bailys, dejuojantis dėl savęs, Bobausis – liežuvautojas, Ūmėdėlė – graži panelė, Raudonikiai – kavalieriai, Kelmutis – karingas neūžauga. Šiame kūrinyje viskas labai tikra. O žvėrys – ir lūšis, ir vilkas – atrodytų, tokie didingi miško siaubūnai – tampa bejėgiai prieš tą nedidelę sistemą, kuri bando juos sutvarkyti“,  - sako jis.

V. Masalskis atidžiai ruošėsi pirmajam susitikimui su mažaisiais žiūrovais: „Studijuodamas vaikų psichologiją, aiškindamasis, ko jiems reikia, pastebėjau, kad scenoje jie visada trokšta stebuklo: nedaug žodžių, dainos, muzikos ir stebuklo. Pasitarėme su dailininke Renata Valčik, su aktoriais, ir nusprendėme, kad spektaklį kurs dvylika klounų su paltais, riestanosiais batais... Iš tų paltų, įvairių kepurių gims visas „Grybų karas“. Ateis dvylika nelaimingų, juokingų žmogiukų ir suvaidins scenoje stebuklą. Jie dainuos, muzikuos, batais muš ritmą pagal Nijolės Sinkevičiūtės parašytą muziką. Mūsų „Grybų karas“ – žaidimas su vaikais, kurių akyse gimsta teatro stebuklas.“ 

Parengė Daiva Šabasevičienė