2012 m. gegužės 26 d., šeštadienis

Juozas Sabolius: „Kuriame per mažai filmų istorine tematika“

2011-12-09
Rubrikose: Kultūra » Kinas ir fotografija  Visuomenė » Istorija ir atmintis  Atmintis » Dialogo erdvė 
Nuotrauka iš eFoto.lt

Gruodžio 12 dieną, dokumentinio kino vakare, per Lietuvos televiziją bus pristatomas naujas lietuvių režisieriaus Juozo Saboliaus ir Lietuvoje gyvenančio žurnalisto, vertėjo, teologo Jono Ohmano filmas „Laisvės trajektorijos“. J. Sabolių kalbino „Ryto allegro“ žurnalistė Laima Ragėnienė.

Ką tik baigtas filmas „Laisvės trajektorijos“. Pradžioje papasakokite kaip gimė Jūsų tandemas su Jonu Ohmanu?

Visų pirma mus abu jau seniai domina istorinė dokumentika. Pats iki šiol esu sukūręs 16–17 dokumentinių filmų. Filmas „Laisvės trajektorijos“ skirtas laisvės kovų ir netekčių metams, jį finansavo Lietuvos televizija, Užsienio reikalų ministerija ir Vyriausybė. Tai, kad mes dirbome kartu – mūsų vadovybės sumanymas.

Kas šio filmo pagrindas? Visgi turite aptarti 50 okupacijos metų.

Stengėmės, kad filme atsispindėtų lietuvių tautos kelias į Nepriklausomybę. Šis laikotarpis labai dramatiškas ir turtingas dramaturgiškai: daug įvykių, daug likimų, daug netekčių. Bandėme visus šiuos įvykius apibendrinti. Nors neįmanoma tokiame trumpame filme visko atspindėti, stengėmės išskirti svarbiausius epizodus.

Lietuvoje dokumentinių filmų istorine tematika, palyginti su kitomis šalimis, kuriama per mažai. Jei būtų mano valia, skirčiau jiems atskirą finansavimą ir kurčiau jų po dešimt ar dvidešimt. Dokumentinis kinas labai paveiki priemonė, mes per mažai ja naudojamės.

Ar yra filme išryškintas koks nors herojus?

Pagrindinis veikėjas – lietuvių tauta, kartu ir mes visi. Partizaninis judėjimas, Katalikų Bažnyčios kronika, pogrindinės spaustuvės AB prie Kauno veikla, R. Kalantos susideginimas, bandymas pabėgti per Baltijos jūrą plaukiant baidare – tai charakteringiausi epizodai, kurie leidžia žiūrovui susidaryti įspūdį, kuo ypatinga buvo ši laisvės kova, koks buvo tas gyvenimas okupacijos metais. Tai filmas apie tikėjimą laisve, nes buvo žmonių, pats gerai prisimenu, kurie manė, jog laisvės atgauti neįmanoma. Ir vis dėlto tai įvyko. Dainuojančios revoliucijos stebuklas palietė kiekvieną žmogų.

Žmonės linkę romantizuoti, idealizuoti istoriją, ją interpretuoti. Kurdami filmą žiūrėjote per savo prizmę...

Atrinkome epizodus, kurie siejosi su laisvės atgavimu. Daug temų nepalietėme, pavyzdžiui, kolaboravimo temos. (Prisiminkime įtaigią V. Landsbergio frazę, kad sovietizmas, tai tarsi girnapusė prie mūsų kojos.) Stengėmės jos neliesti, nes tai labai plati ir sudėtinga tema.

Ar filme girdėsime žmonių balsus, ar tik tekstą už kadro?

Filme savo mintimis dalinsis žmonės, kurie išgyveno tremtį, Holokaustą. Susipažinsime su viena heroje, kurios visa šeima žuvo nuo nacių rankos, o vėliau ji kartu su motina buvo ištremtos į Sibirą, apkaltinus jas bendradarbiavimu su naciais. Kalbinome istorikus, politologus, iškilius politikus, kurie apibendrins tą laikotarpį. Žinoma, ypač dramaturgiškai turtingas partizaninis judėjimas, iš šios medžiagos būtų galima susukti dešimtis filmų.

Filmas pasirodo praėjus 20-čiai metų po Nepriklausomybės atgavimo...

Istorijos apmąstymai mums turėtų rūpėti nuolat. Žinome pasakymą: „Žmonės, kurie nežino savo istorijos, lieka vaikais“. Pastebėjome, kad po tiek metų daug kas pasimiršo, ne visi jau prisimena sovietinius laikus, taip pat tai, kas vyko per Atgimimą. Tauta turi turėti stiprią atmintį ir išmokti ją vertinti. Ir mokytis, ko mes, tiesą pasakius, nelabai norime daryti. Norėčiau pabrėžti, jog Lietuvoje dokumentinių filmų istorine tematika, palyginti su kitomis šalimis, kuriama per mažai. Jei būtų mano valia, skirčiau jiems atskirą finansavimą ir kurčiau jų po dešimt ar dvidešimt. Dokumentinis kinas labai paveiki priemonė, mes per mažai ja naudojamės.

Kaip sekėsi dirbti su Jonu Ohmanu? Kas dar prisidėjo prie filmo kūrimo?

Tai buvo labai įdomi patirtis. Manau, mes vienas kitą praturtinome, nes vakariečiai, kaip ir mes, turi savitą požiūrį į tai, kas čia vyko. Prie šio filmo daug prisidėjo operatorius Algis Liutkevičius, garso režisierius Algimantas Apanavičius, jo sūnus Algimantas ir daug kitų, dariusių svarbų, nors ir nematomą darbą. Visiems jiems norėčiau nuoširdžiai padėkoti.

LRT ir Bernardinai.lt

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • skaityti komentarus (1)
  • komentarų RSS
  • spausdinti

RENGINIAI

REKOMENDUOJAME

Kelionė su Bernardinai.lt Nr. 18

Šįsyk norėjome pabrėžti mokinystę, kaip susitikimą su Mokytoju. Susitikimą, kuris keičia gyvenimą. Apie tai geriausia pasakoti kalbinant žmones, kurių gyvenimas švyti susitikimo šviesa.

Liudvikas Jakimavičius

Žmogus, išsižadėjęs tradicijos, kalbos, istorijos ir bendruomenės, virsta šešėliu, nieku. Ištikimybė prasideda nuo įsipareigojimo šių vertybių neprarasti ir skatinti kitus jas puoselėti ir godoti.

Skamba kankliai 2011

Šių metų festivalio programoje – beveik 50 renginių, pritraukiančių savo įvairove, pateikimo forma, tad turėtų išsipildyti sena organizatorių svajonė – keturioms dienoms sukurti gyvą, dainingą, ūžiantį miestą

Teatro kritikas Vaidas Jauniškis

Migracija – kaip ir žemėje: anoniminiai komentarai su visu savo „stiliumi“ keliauja į leidinio tekstus, šie – atgal ir į realius tarpusavio santykius, o pastarieji – atgal į komentarus.

Andrius Kaniava

„Baigdamas mokyklą, žinojau du dalykus – žirgus ir teatrą. Iš esmės mano gyvenime ir iki šios dienos niekas nepasikeitė“, – juokdamasis pasakoja ilgametis Keistuolių teatro aktorius, dainų autorius ir atlikėjas Andrius Kaniava.

Michailas Epšteinas „Tėvystė“

Jaudinamai atvirai atskleidžiama asmeninė patirtis, pateikiama filosofinė tėvystės reflekcija, įžvalgos, peržengiančios individualios būties ribas ir dvelkiančios universalumu.