„Karys išsiskiria visų jo troškimų despotiškumu, o civilis žmogus visų pirma vadovaujasi tiesos ir sveiko proto siekiu.“ Šie karvedžio Napoleono žodžiai atspindi karo žmonių esmę – iš tiesų kariai yra daug paprastesni, kitaip jie neišgyventų. Šitaip teigia Lietuvos karo akademijos prorektorius doc. dr. Valdas Rakutis. Pokalbyje su juo apžvelgsime kario motyvaciją per istorinę ir nūdienos prizmę. Siūlome pirmąją pokalbio dalį.

Peržengti slenksčiai

„Laikykite savo rankas toliau nuo pulko, jūs, nelaimingi civiliai valdininkėliai, be kvietimo lendantys į kariuomenės reikalus, jūs galite būti gudriausi politikai, bet jūs ne kariai ir jų nesuprantate, kariai jums ne pėstininkai šachmatų lentoje“, – pateikėte šią istorinę feldmaršalo vikonto Volsley citatą iš „Kareivių gyvenimo istorijos“ (1903 m.), kaip atitinkančią mūsų dienų aktualijas?

Karių aplinkoje girdima nuomonė – esą politikai nesupranta karių, kalbama, kad jie jų bijo. Taigi yra prasmė kalbėti apie karius kaip tam tikrą specifinę žmonių grupę. Kaip istorikas galiu pastebėti – žmonės, nesusipažinę su istorija, linkę sureikšminti šių dienų problematiką, įsivaizduodami, kad ji yra originali, tačiau iš tiesų tos problemos nėra naujos – jos tik apsuko ratą ir kartojasi.

Tad vis dėlto kas, Jūsų manymu, yra karys?

Žmogus, pasirinkęs tikro kario kelią, išgyvena tam tikrą transformaciją ir svarbius pasikeitimus, jis pereina daug slenksčių, kurie palieka gilius pėdsakus, ypač karo metu. Vienas iš barjerų – gebėjimas žudyti. Juk kiekvienas turi tam tikrus stabdžius, kurie neleidžia žmogui elgtis nežmoniškai. Karo metu karys juos peržengia ir tie žingsniai labai skausmingi. Kitas slenkstis – negalvojimas, ar išgyvensi rytoj. Tik šitaip karys gali ištverti kare. Todėl žmonės iš karo grįžta kitokie. Ryžtas, garbė ir paklusnumas – tai svarbiausios kario savybės, kurias jis puoselėja, jomis gyvena. Karo žmogus turi apginti šias dorines savybes, kurios jam svarbios, to civiliai paprastai neturi. Jei karys ryžtingas – jis bus gerbiamas, silpnumui ir abejojimui vietos nėra. Be abejonės, karys, kuris daug ginčijasi, pasmerktas žlugti.

Žmogus, pasirinkęs tikro kario kelią, išgyvena tam tikrą transformaciją ir svarbius pasikeitimus, jis pereina daug slenksčių, kurie palieka gilius pėdsakus, ypač karo metu. Vienas iš barjerų – gebėjimas žudyti. Kitas slenkstis – negalvojimas, ar išgyvensi rytoj.

Tarnyba kariuomenėje turi ir kitų neigiamų pusių – mažėja žmogaus tolerancija, jis pasidaro labai užtikrintas savimi ir į visus kitaip mąstančius žiūri kaip nepilnaverčius, matyt, iš čia ir gimė tas skeptiškas požiūris į civilius – „A, civiliokai“. Kariui trukdo kritinis mąstymas, jam nebūdingas tarnavimas malonumams, taip pat nebūdinga asmeninė nauda, nes paprastai kario pozicija yra tokia: jeigu jis siekia asmeninės naudos, nepasiaukos reikiamu momentu, taip karys išreiškia savo požiūrį į civilius – esą tie siekia naudos. Karys – tai ypatingus įgūdžius ir savitą filosofiją turintis žmogus, kurio geriausios savybės atsiskleidžia kritiškomis aplinkybėmis. Jis lengvai randa sprendimą. Ši savybė labai reikalinga visuomenei, kuriai reikia, kad žmogus sunkiu momentu rastų sprendimą. Todėl paprastai kariai civilių yra labai gerbiami. Įprastomis sąlygomis karys trukdo visuomenei, taip pat ir visuomenė trukdo kariui – jie vienas kito nesupranta ir nemėgsta, tačiau vienas kito ilgisi ir idealizuoja. Kuo kariuomenė profesionalesnė ir uždaresnė, tuo daugiau ryškėja išskirtinės savybės iki tokio momento, kad jie nebegali susitarti, rasti bendros kalbos ir gyvena skirtinguose pasauliuose. Žmonės, kurie perėjo karus, sunkiai adaptuojasi sugrįžę iš jų. Ir civiliniame gyvenime visos jų tiesos, dėl kurių jie liejo kraują, nėra vertinamos. Kaip atsitiko, kad dvidešimto amžiaus pabaigoje žmonės, sugrįžę iš karo, tapo baltomis varnomis, susirgo dvasinėmis ligomis? Jie nepriimami visuomenės. O juk XIX a. buvo kitaip. Klausiu savęs, kaip atsitiko, kad XX a. pabaigoje mūsų visuomenė labai atsiribojo nuo kariškų dalykų, o iškilę slenksčiai pavertė karius atskira kasta?

Kovos dvasia

Savo paskaitose mėgstate aptarti senovės graikų patirtį – kaip ši tauta sugebėjo pasipriešinti didžiulei persų kariuomenei. Kuo šis pavyzdys įdomus mūsų visuomenei?

Graikai kariniu požiūriu buvo visiškai silpna tauta, susiskaldžiusi į daugybę polių, neturinti vienos valstybės, tačiau sugebėjo pasipriešinti persų kariuomenei, kurios karių skaičius įspūdingas – nuo 300 tūkst. iki milijono ir daugiau, pagaliau juk į persų pusę perėjo ir dalis graikų. Taigi ši patirtis, kuri būtų naudinga mūsų visuomenei, yra ryšys tarp šeimos, genties ir polių (valstybės). Mums tarnyba kariuomenėje yra tam tikras išorinis aktas, nesusijęs su kario šeima ir vaikyste, tai tarsi labai svetima aplinka. Graikai nepatyrė šios problemos, nes kiekvienas suaugęs vyras, būdamas sveikas, realia tapdavo kariu. Visos šeimos turėjo savo karius, nebuvo jokios atskirties. Ir ši siektina savybė dabar būdinga ir labai svarbi šveicarams, jie praktiškai visi yra kariai, nes kariuomenė neskiriama nuo visuomenės: jei reikia mobilizuotis, tai vyksta greitai. Jei kas nors mūšio metu pabėgtų, visi žinotų, kad tas žmogus bailys, išdavikas, tai motyvuoja kautis narsiai. Žodis „pilietis“ ir lietuvių kalboje kilęs iš „pilies“, tai susiję su kariniu objektu ir reiškia žmogų, kuris gins bendra labą jam paskirtoje vietoje. Pavyzdžiui, Rusijoje šis žodis nėra susijęs su gynyba.

Graikams pilietis yra ir karys, o jeigu jis nėra karys, negali būti pilietis. Su tuo susijusios ir pilietinės laisvės. Šios nuostatos būdingos visam antikiniam pasauliui, kai pergalės ir pralaimėjimai buvo esminiai valstybės įvykiai.

Todėl graikams pilietis yra ir karys, o jeigu jis nėra karys, negali būti pilietis. Su tuo susijusios ir pilietinės laisvės. Šios nuostatos būdingos visam antikiniam pasauliui, kai pergalės ir pralaimėjimai buvo esminiai valstybės įvykiai. Rengimas tokioje visuomenėje, kuri sutverta karui, prasidėdavo tuomet, kai žmogus gimdavo – iš pradžių nuo pasakų iki tol, kol septynerių metų vaikas būdavo pradedamas rengti kario gyvenimui. Kalbant apie kovos dvasią – jei susietume šeimą, giminę ir draugus ir visa tai pavadintume kariuomene, tai motyvacija iš tiesų būtų nepaprasta. Tuomet nekiltų klausimų – mokama už tarnybą ar ne, tai būtų jau antraeilis dalykas.

Graikų ir persų sistema

O kaip reikalai klostėsi galingoje persų kariuomenėje – ar toks modelis pasmerktas žlugti?

Palyginę graikų ir persų sistemas, pamatysime, kad kiekviena turi ir minusų, ir pliusų. Sąmoningas graikų paklusnumas buvo labai svarbus – žmonės kaudavosi iki paskutinio kraujo lašo, negailėdami savęs, todėl santykis galėtų būti toks: dešimt tūkst. graikų – daugiau nei penkiasdešimt tūkst. persų. Tačiau pakako ir trūkumų – graikai iš esmės negalėjo kautis vienoje rikiuotėje, kiekvienas polis kaudavosi skyriumi, tik Aleksandras Makedonietis sugebėjo suburti iš jų kariuomenę, tuo tarpu persai galėjo mobilizuoti didžiulį skaičių žmonių. Persų sistema buvo „gudri“ – tauta mokėjo mažus mokesčius ir turėjo ateiti į karo tarnybą, niekas nereguliavo žmonių kasdienio gyvenimo, todėl į kariuomenę buvo ateinama, kaunamasi, tačiau viskas dar priklausė nuo vado: jei vadas stebi, būdavo, kaunasi kaip liūtai, nes nuo to priklausė jų tolesnis gyvenimas, jei nemato – pabėga ar žūva, kariuomenė sugriūva kaip kortų namelis. Taigi šių dviejų kariuomenių modeliai rodo du kariuomenės tipus, kuriuos ir šiandien mes turime. Vienas – viskas pagrįsta sąmoningu paklusnumu, iniciatyva, kitas tipas – griežta sistema, kur kiekvienas gali elgtis blogai ar gerai, bet yra griežtos kontrolės mechanizmas, kuris priverčia žmogų daryti taip, kaip reikia. Kiekviena sistema turi privalumų ir kiekviena valstybė turi atsižvelgti, kuris modelis jai labiau tinka. Kareiviams aklo paklusnumo sistema yra parankesnė negu kūrybinė: jei liepė, tu atlieki, jei ne – esi laisvas. O kai kariuomenėje tau užkraunama atsakomybė, privalai rūpintis, kurti, turėti idėjų, taigi kareiviui aktualesnė aklo vykdymo sistema.

Rinktiniai vyrai nulemia kariuomenės kokybę

Kiekvienoje kariuomenėje būna specialūs padaliniai – paprastai tai geriausi, stipriausi, labiausiai motyvuoti kariai.

Visais laikais ir visose kariuomenėse būta rinktinių vyrų. Tokių vyrų būriai gali būti suformuoti labai įvairiais principais: štai šventasis būrys – tai Tebų kariuomenės sudėtinė dalis, kur du šimtai vyrų gyveno kaip viena šeima ir darė stebuklus kautynių lauke. Tai homoseksualinė bendruomenė, kuri kovėsi kaip vyras ir žmona. Ši motyvacija buvo pastebėta antikiniame pasaulyje. Valdantysis luomas – asiriečių ar persų kariuomenės branduolys – buvo sudaromas iš žmonių, kurie turėjo tam tikras aukštesnes pozicijas. Tie žmonės įpratę vadovauti, jie gali puikiai atlikti įvairias funkcijas, kitaip sakant, kasdieniai autoritetai sutapdavo su kariuomenės organizacija. Tai būdinga bajoriško tipo valstybėms, tuomet nekyla jokių abejonių, kad kas nors neklausys, nes tai lėmė skirtingas luomas.

Bet geriausias yra Aleksandro Makedoniečio išradimas – kompanionai. Taikos metu jie visi bendrauja, linksminasi, karo metu kartu kariauja: jei reikia skirti atsakingą asmenį saugoti užimtą tvirtovę, tuomet galima skirti patikimą vyrą iš kompanionų. Tokia valdanti grupė neblogas sprendimas, ji užtikrina, kad vadas galės vadovauti ir nesijausti vienas. Taigi rinktiniai vyrai yra labai svarbi kariuomenes dalis, dažnai lemianti kariuomenės kokybę.

Samdiniai ar karo prievolininkai?

Tai vis dėlto kokia kariuomenė geresnė – samdyta ar atliekanti karo prievolę?

Nėra abejonių, kad geriausi kariai, kada nors buvę Romoje, kurią patys ir sukūrė, yra iš valstiečių. Kalbama, kad romėnai buvo samdomi. Iš tiesų nėra taip – kariai, patekę į kariuomenę, būdavo aprūpinami, bet tik tokia pinigų suma, kad galėtų nusipirkti skydą, kitus reikalingus dalykus, maisto, tai, ko nesuteikdavo centrinė kariuomenės vadovybė. Taip jie neuždirbdavo iš tarnybos, bet gaudavo pinigų, kad nebūtų kasdieninių rūpesčių.

Šie žmonės buvo karo prievolininkai: jei kariuomenės reikėjo mažai, ji būdavo formuojama iš savanorių, jei karių trūko, imdavo prievarta. Tačiau labai svarbi ten buvo motyvacija. Šie žmonės, tarnaudami kariuomenėje, gaudavo socialinį avansą – galėdavo pakelti savo vietą visuomenėje nuo visai paprastų iki svarbių žmonių. Pavyzdys – karvedys Marijus, kuris surinko kariuomenę iš įvairių žmonių, tarp jų ir pabėgusių vergų, ir numalšino maištą Romoje, paėmė karinį grobį ir greitai praturtėjo. Taip atsirado pirmoji profesinė kariuomenė. Iš jų visi juokėsi, tačiau pilietiniai karai, prasidėję tarp karvedžio Marijaus karių ir senatoriaus Sulos vadovaujamos kariuomenės, parodė, kad Marijui, o ne Romai tarnaujantys kariai yra geresni. Tai pigi kariuomenė,kuriai vienintelis kelias praturtėti yra per tarnybą. Pavyzdys galėtų būti ir mūsų Lietuvos totoriai, kurie neturėjo politinių teisių, bet per kariuomenę galėjo tapti svarbiais žmonėmis.

Erozija taikos metu

Vadinasi, abi kariuomenės turi privalumų...

Vėlesniais laikais, kai Romos imperija perėjo į strateginę gynybą, atsirado trys keistos kariuomenės rūšys: pasieniečiai, kurie gyveno prie imperijos sienų, – limitanei, vidinė kariuomenė krašto regionuose, ateidavusi į pagalbą pasieniečiams, – comitatensis ir pretorijonai, arba palatinai, kurie saugojo rūmus. Pasienio kariuomenė gyveno toli nuo valstybės centro ir suaugo su provincija, jos komplektavimo principas paprastas – karių vaikai tapdavo kariais. Tačiau šie legionai išsigimė – jie gyveno du šimtus metų toje pačioje vietoje, nebeliko ryšių su Romos imperija, kariai tapo vietiniais, nebeturėjo motyvacijos kautis už Romą, svarbu buvo išlikti savoje vietoje. Tai vadinamasis karinių gyvenviečių kompleksas, kai svarbu ne kariauti, o išlikti, nes karių atlyginimas priklausė ne nuo to, kiek jie kariaus, o kiek tarnaus toje vietoje. Tai ir tapo Romos imperijos pražūtimi.

Jei profesinė tarnyba nesusijusi su nuolatiniu pavojumi, tai dažniausiai taikos metais atveda prie kariuomenės erozijos – kariuomenė virsta tam tikra biurokratine įstaiga, kurios pagrindinis tikslas yra paskirstyti gautas lėšas, o ne atlikti didelius žygius

Jei profesinė tarnyba nesusijusi su nuolatiniu pavojumi, tai dažniausiai taikos metais atveda prie kariuomenės erozijos – kariuomenė virsta tam tikra biurokratine įstaiga, kurios pagrindinis tikslas yra paskirstyti gautas lėšas, o ne atlikti didelius žygius, pagaliau nuo to, ar kariai atliks tuos žygius ar ne, nedaug kas priklauso. Šis erozijos laikotarpis labai panašus į situaciją Europoje, kai turime profesinę kariuomenę, kuri turėtų labai gerai kariauti, tačiau ji neefektyvi, jei nėra karo ar nuolatinio pavojaus zonoje, nes žmonės darosi imlūs pinigams ar galvoja apie karjerą, bet ne apie tai, kaip šauniau pasirodyti mūšyje. Taigi profesinės kariuomenės įvedimas Lietuvoje, sukėlęs daug diskusijų ir, kaip tikėtasi, turėjęs gerokai padidinti kariuomenės kokybę, neišsprendžia visų problemų – komplektavimo sistemai nepakanka vien apmokėjimo, tai didesnės ir gilesnės motyvacijos klausimas. O grįžtant prie Romos – legionų erozija baigėsi tuo, kad į juos pradėjo priimti daugiau barbarų, kurie turėjo geresnę motyvaciją, buvo karingesni, ir germanus pradėta skirti vadais. Tada kariuomenė už imperijos sienų ir šiapus mažai kuo besiskyrė. Imperijos gyventojams reikėjo mokėti mokesčius, o barbarams, bent jau iš pirmo žvilgsnio, – ne. Karių motyvacijoje irgi pastebime pokyčių: labiausiai motyvuoti barbarai, norintys išsiskirti, o patys romėnai masiškai vengė karo tarnybos. Taigi dar tebeegzistuojančioje Vakarų Romos imperijoje pradėjo formuotis naujosios germanų ir kitų ateivių valstybės su savais papročiais ir kultūra. Ar nematome panašiųprocesų šiuolaikinėje Europoje?

Parengė Lijana Cibulskienė

Žurnalas „Karys“