Rašyti pseudonimais – labai garbinga. Taip darė daugybė lietuvių literatūros klasikų, tiesa, dažniausiai slėpdamiesi nuo caro valdžios, bet argi tai svarbu. Jei taip darė klasikai, vadinasi, tai tradicija – pats puikiausias dalykas tiems, kas ja remiasi. O kad ja remiasi ponas ar ponia Kornelijus Ilgava aną mėnesį „Naujajame Židinyje“, o aną savaitę „Bernardinuose“ publikavęs / publikavusi demaskuojantį rašinį „Apie kairųjį jaunimą“ – akivaizdu.

Tačiau kadangi manęs tradicija nevaržo, susidūręs su pseudonimais, aš visų pirma gana šiuolaikiškai galvoju apie anoniminius interneto komentatorius, pasislėpusius po slapyvardžiais ir iš saugios jų priedangos transliuojančius ką tik nori. Kad Kornelijus Ilgava yra slapyvardis, spėju remdamasis Google paieškos duomenimis, be „Bernardinų“ ir ateitininkų tinklaraščio, publikuojančių minėtą tekstą, niekur tokios personos nerandančios. O šiek tiek žinant apie šiuolaikinius pseudonimų naudotojus, net nedrąsu pagalvoti, kas p. Ilgava galėtų būti... Tad ir negalvosiu.

Verčiau eisiu prie temos. Atsakinėti į tokį tekstą būtų tuščiažodžiavimas. Mat viską, ką galėčiau šiuo klausimu parašyti, jau prieš metus parašė Daiva Repečkaitė, atsakydama į Stanislovo Kairio interviu su vienu dešiniuoju jaunikaičiu. Nieko nepridursiu, ypač prie to, kad dažniausiai lietuvišką (neo)kairumą kritikuojantieji „amerikietiškąjį kairės ir dešinės supratimą projektuoja į švedišką universitetą ir įrodinėja, kad toks katašunis klesti Lietuvoje.“ Nei Daiva Repečkaitė, nei aš nesame jo matę.

Tačiau p. Ilgavos tekstas man patiko tuo, kad suteikė formą ilgą laiką mano galvoje kirbėjusioms gana padrikoms mintims apie nevykėlių kairuolių antipodą – teisingąjį dešinįjį jaunimą. Nesusilaikiau. Pasidaviau pagundai nupiešti šių jaunuolių portretą. Ne mažiau vidutinį, ne mažiau apibendrintą.

Pradėsiu nuo to, kad, ko gero, pats matomiausias dešinysis jaunimas Kovo 11-osios proga marširuoja Vilniaus gatvėmis. Tikriausiai p. Ilgava ir bendraminčiai su tuo nieku gyvu nesutiktų, tačiau iki labai nesenų laikų šį jaunimą palaikė etaloninės dešiniosios partijos Tėvynės sąjungos Seimo nariai (dabar, tiesa, iš partijos pašalinti). Tad tiek jau to, apsimesiu, kad pasaulis yra toks, kokį jį norėtų matyti p. Ilgava – bet kokie kairieji yra kairieji, bet ne visi dešinieji yra dešinieji: kai kurie dešinieji yra ne garbingi dešinieji, o gėdingi nacionalistai ir apie juos čia nerašysiu.

Taigi, kasdienybėje dešiniojo jaunimo nepažinsite susitikę gatvėje, jie nebus prisisiuvę prie rankovės mažytės trispalvės, neboluos skustomis galvomis, nedėvės striukių, gatvės žargonu vadinamų bomberiais. Jie bus arba itin stilingi, arba apsirengę taip, tarsi po mėnesio lauktų garbingas nuosavo 50-mečio jubiliejus, nors kaip tik eis trinti kelnių į vidutiniškai kokio trečio universitetinio kurso suolus.

Tiesa, bet kokiame universitete ir net fakultete jų nerasite. Jie studijuoja tik labai prestižinėse (ar norinčiose tokiomis būti) vietose, tikrose šaunučių kalvėse, kur jiems susižavėjimo šūksnių negaili kultiniai profesoriai. O dar paprasčiau jų rasti kokio renginio metu vietose, kuriose jūs tikrai nesilankote. Ne, tai ne koks LUNI ar NK auditorijos, kur lankytis jums neleidžia perdėta savigarba, tačiau ją nugalėję, bet kurią akimirką galite į šiuos susibūrimus įžengti. Anaiptol, dešinysis jaunimas renkasi ten, kur net staiga persigalvoję paprastai neįeisite, mat prie įėjimo budi apsauga. Jie renkasi ko gero pačioje jaunatviškiausioje Vilniaus vietoje – Lietuvos Respublikos Seime. Ir tai ne koks vienkartinis įvykis, Seimas yra tikras dešiniosios akademinės(!) minties šiltnamis. Po tokių susibūrimų išleidžiamos knygelės, kurias pristato visokie garbūs ponai, tik ne patys autoriai. Autoriai, savo ruožtu, yra labai užsiėmę, mat rūpestingų globėjų yra pristatomi premjerui arba kalba radijo laidose.

Dešinysis jaunuolis labai nuoseklus ir neeklektiškas. Jis skaito ir cituoja tik teisingus ir deramus mąstytojus. Maža to, savo praktika jis net pranoksta juos. Kaip? Ogi rimtas jaunasis dešinysis intelektualas, net ir labai mėgstantis Hanną Arendt, niekuomet neves komunistės.

Taip yra todėl, kad dešinysis jaunimas yra labai sąmoningas. Jis nesidangsto madingomis iš kažkieno išmoktomis frazėmis, jis nuo pat prigimimo žinojo ir labai sąmoningai vartojo žodžius „komunitarizmas“, „respublikonizmas“ ir panašius. Mat jis seka tradicija, kuri egzistuoja nuo seno. Nuo pat antikos. Realia tradicija, tikrai nesukonstruota: Platonas, Akvinietis, Edmundas Burke‘as ir dešinysis jaunuolis susitikę prie vyno taurės kaip mat rastų bendrą kalbą! Tai tokie tikri dalykai, kurių jaunuoliui neįdiegė joks draugas, profesorius, Seimo narys ar šiaip geras brandesnio amžiaus globėjas. O ir nebuvo dėl ko diegti, jokių vertybinių sutrikimų ir ieškojimų dešinysis jaunuolis juk nepergyveno.

Su dešiniuoju jaunuoliu pasikalbėti labai įdomu ir turininga. O jei jums komiškai skamba, kad koks nors vienas principas, pavyzdžiui bendruomeninių vertybių atgaivinimas, yra panacėja nuo visų šiuolaikinio pasaulio ligų, tai rodo tik jūsų proto tamsybę.

Beje, šitą panacėją, užaugęs dešinysis jaunuolis tikisi išmėginti praktiškai. Šansus patekti į tikrąją politiką jis turi neginčijamus, mat užsienio mokslininkai jam išbūrė, kad jis yra labai gražus, todėl gali į visur būti išrinktas. Taigi ponaičiai (ir kelios panaitės) tiki, kad ateina jų valanda, vertybių siautėjimas...

***

Kas iš viso šito? Kodėl tai parašiau?

Ogi todėl, kad parašyti paskvilį ir pašiepti oponentą yra gana paprastas dalykas. Parodyti, kad dešinieji jaunikaičiai be globėjų administracinių resursų vargiai gali žingsnį žengti – itin paprasta, kaip ir tvirtinti, kad kairumas – senstančių madų dalykas. Išvadinti vienus ir kitus nesubrendėliais (bet, po galais, juk jie jauni!) – irgi. Tik kažin, ar tai labai produktyvu? Ar apklijavus vienas kitą etiketėmis dar bus su kuo ir apie ką kalbėtis? Racionaliai kalbėtis...

O svarbiausia, kaip tuokart sąžiningai krimstis dėl viešosios sferos ir intelektualinių diskusijų nuosmukio? Negi mušies į krūtinę dėl to, kad savo paskviliais prie to pats prisidėjai. Intelektualai gi taip nedaro...