Pranešimas, skaitytas gruodžio 8 d. Vilniaus arkikatedroje, minint palaimintojo Jurgio Matulaičio ingreso 1918 m. į Vilniaus vyskupo sostą sukaktį.

Pal. Jurgio gyvenimo pavyzdžiu „Priimant sprendimus vadovautis Dievo mums suteiktais „kelrodžiais“ (Benedikto XVI katechezės)

Palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis 1926 m.

Aptariant istorinius asmenis, aktyviai dalyvavusius bažnytinio gyvenimo procesuose, žvelgiame ne tik į faktus ir juos vertiname, tačiau analizuojame kaip per vieną ar kitą asmenį veikė Dieviškoji Apvaizda. Vilniaus vyskupo Jurgio Matulaičio gyvenime atsispindi ne tik jo išorinės veiklos bruožai, bet ir religinė tos veiklos motyvacija.  Vyskupo veiklos metodas – blogį nugalėti gerumu. 

Atvykus 1918 metų gruodžio 1 dieną naujajam vyskupui į Vilnių neskambėjo Katedros varpai, nes jie vokiečių buvo paimti ir išvežti. Tai buvo tarsi ženklas, kad lengva nebus šioje daugiatautėje ir daugiakalbėje vyskupijoje , kur lenkai, lietuviai ir gudai, gyvenę ne tik vienoje vyskupijoje , bet dažnai net ir vienoje parapijoje, jau nuo XIX amžiaus pabaigos „... ėmė vieni nuo kitų skirtis. Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui, lietuviai ir lenkai siekė savo nacionalinių valstybių, aršiai varžydamiesi dėl vyskupijos sostinės – Vilniaus“ .  Vyskupas norėjo visus vienyti. Jau ingreso metu „kalbėjo nuoširdžiai, ragino tautų santykiuose laikytis krikščioniškos doros dėsnių, kurie neleidžia ko nors neapkęsti ar skriausti. Iš savo pusės žadėjo visus lygiai mylėti.“  Naujasis vyskupas žadėjo nebūti bet kokios politinės jėgos įkaitu ar intrigų įrankiu.   Šis pasiryžimas ir bus viena iš esminių visų valdžių nepasitenkinimo Vilniaus vyskupu priežasčių.

Mintis apie Bažnyčios užduotį žmogaus ir visuomenės atžvilgiu jisai viename iš savo laiškų aprašė šiais žodžiais: „Nors pats Kristus tiesiog tesirūpino tik Dievo karalystę įkurti žmonių sielose čia ant žemės, tai yra savo šv. Bažnyčią, nors tarnavo vien antprigimtiniams idealams, tačiau nieks tiek daug gero nesuteikė žmonijai ir visose kitose gyvenimo srityse, kaip Kristus. Tą pat galima pasakyti ir apie Katalikų Bažnyčią.“ 

Atvykus 1918 metų gruodžio 1 dieną naujajam vyskupui į Vilnių neskambėjo Katedros varpai, nes jie vokiečių buvo paimti ir išvežti.

Ši jo gyvenimo taisyklė dabar mums pasikartoja Katekizmo perduodama užduotimi:  Tikintieji „teišmoksta rūpestingai skirti, kurios teisės ir pareigos jiems tenka, kaip priklausantiems Bažnyčiai, ir kurios – kaip žmonių visuomenės nariams. Tegu jie stengiasi ir vienu, ir kitu atveju jas harmoningai derinti, atsimindami, kad visuose laikinuose dalykuose privalo vadovautis krikščioniška sąžine, nes jokia žmogaus veikla – net laikinuosiuose dalykuose – negali būti atsieta nuo Dievo įsakymų.” (LG 36) 

Vysk. J. Matulaitis buvo aktyvus Bažnyčios teisių ir visuomenės gynėjas, tačiau kiekviena jo veikla buvo persmelkta apaštalavimo, evangelizavimo siekiais. Kun. J. Novickiui jisai rašė: “susieinant kur nors su žmonėmis, nereikia niekad gailėtis gero žodžio, - papasakoti, kaip katalikai kitur gyvena, dirba, Dievui tarnauja; kur galima vaikelius pamokyti; kaip kas geriau daryti. Dažnai toks geras žodis giliai įstringa į širdį ir tam tikru laiku vaisių atneša.“ 

Jo pastangas darbuotis Bažnyčiai dar labiau paryškina gebėjimas asmeniškai tarnauti paskiram žmogui. Meilingą pastabumą mažutėliams liudija užrašas: „Neseniai kreipėsi į mus viena mergaitė, einanti mokslus ir norinti Dievui tarnauti, kad ją sušelptume šiais metais bent 50 rublių. Nors mums nelengva tiek pinigų duoti, bet atsiminę sau Evangelijos žodžius: Date et dabitur vobis (Duokite ir jums bus duota), pasižadėjome ją sušelpti.“ 

Pal. J. Matulaičio žmonių nesavanaudiškos ir nešališkos meilės pagrindu buvo Bažnyčia, gilus bažnytiškumo jausmas. Jo atnaujintos vienuolijos šūkiu tapo ne “Pro Christo et Maria”, bet “Pro Christo et Ecclesiae” – tiesiogiai ekleziologiškas, o ne mariologiškas šūkis. Turėdamas nuoširdų, gilų, teologiškai brandų pamaldumą Marijai, pal. J. Matulaitis tikriausiai norėjo pabrėžti jos aktualumą, kaip Kristaus bendradarbės Bažnyčios statyme, o ne kitokius dalykus iš turtingos mariologijos. Iš čia kyla atnaujintos Marijonų vienuolijos ekleziologinis charakteris, kuris, jo laikais gal ne visų aiškiai suprantamas, dabar, ypač po Vatikano II susirinkimo (ekleziologinio!), tampa vis aktualesnis ir tinkamas sutikti jau XXI amžiaus iššūkius. Jo padėtu bažnytiškumo pagrindu ir šiandien Marijonų vienuolija yra labai moderni.

Taigi palaimintasis Jurgis Matulaitis – vienybės ir žmonių lygaus vertingumo skelbėjas, paskelbęs tai didele gyvenimo aukos kaina. O tos vienybės ir visų meilės pagrindas – giliai, šiuolaikiškai suvokta Bažnyčios paslaptis ir jos meilė. Tiek viena, tiek antra toli pranoko jo laikmečio mentalitetą, ir todėl jis buvo tas, kuris savo mintimi vedė Bažnyčią į tolimą ateitį.

„Sentire cum Ecclesia“ – tą svarbų kvietimą ir įpareigojimą, tapusį visiems aktualiu ir suprantamu po II Vatikano susirinkimo, pal. Matulaitis giliai suvokė dar jaunystėje, besirengdamas kunigiškajai tarnystei. Dar bestudijuodamas Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje 1897 m. jis parašo vadinamą laišką “Keli žodžiai mūsų kunigėliams”, kuris yra ne kas kita, o studija apie Katalikų Bažnyčios, žmonių tikėjimo ir dvasingumo būklę bei kunigo uždavinius tomis sąlygomis. Stebina gili analizė, platus dalyko suvokimas, realus padėties vertinimas, motyvuotos argumentacijos ir realūs, gyvenimiški uždaviniai. Būdamas idealistu, nebijodamas aukotis dėl užsibrėžto tikslo, pal. Matulaitis neatitrūksta nuo žemės, jo siūlomi metodai pilnai įgyvendinami, siekiai realistiški. Jis labai realistiškai mato Bažnyčios padėtį iš dvasingumo pozicijos, iš tikinčiojo situacijos ir iš kunigiškos pasiuntinybės reikalavimų.

1891 metais popiežius Leonas XIII paskelbia encikliką “Rerum Novarum”, kuri tampa Bažnyčios veiklos posūkiu, atsigręžimu į naujas realijas ir naujo, šiuolaikinio santykio su pasauliu pradžia. Atsisakiusi ankstesnės nuostatos, kad Bažnyčia, kaip aukštesnių ir galutinių tikslų siekianti, turi tvarkyti ir visą žmonių gyvenimo santvarką, ji atsigręžė į žmonių santykius, pamatė jų realybę, prabangą ir skurdą ir davė tų dalykų moralinį įvertinimą bei pasiūlė savo socialinę, krikščioniška morale pagrįstą programą, Bažnyčios socialinį mokymą. Esu įsitikinęs, kad ne atsitiktinai, bet todėl, kad giliai jautė su Bažnyčia, suprato, kas šiandien ir ateityje bus svarbiausia, pal. Jurgis jau 1899 m. Fryburge pradeda studijuoti socialinius mokslus, o vėliau juos dėsto Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje.

Pal. Matulaičio tolerancija, vienybė su visais, gilus kiekvieno poreikių supratimas ir ryžtas visiems tarnauti neabejotinai kyla iš krikščioniškos žmogaus sampratos.

Pal. Matulaičio tolerancija, vienybė su visais, gilus kiekvieno poreikių supratimas ir ryžtas visiems tarnauti neabejotinai kyla iš krikščioniškos žmogaus sampratos, dvasinės vienybės Kristuje, iš to, kas visus įtikėjusius suburia jame į vieną Bažnyčią. Savo meile ir tolerancija Palaimintasis toli pralenkė savo laiką. 

Visas palaimintojo gyvenimas, perimtas šventumo siekiu ir paliudytas sielos paprastumu, moko žmones pasirinkti šventą tiesos paprastumą, nuolankiai tarnauti Dievui ir pasiaukojančiai atlikti pareigas artimui pagal iš Dievo gautąjį pašaukimą.

Kalbėti dabarties žmogui – ypač jaunam – apie šventumą, kuris siejamas su sąvokomis „tarnystė, pasiaukojimas, klusnumas“, reiškia didelę tikimybę būti iš pat pradžių atmestam, nesuprastam ar iššaukti maištingą diskusiją dėl „laisvių“ bei teisės nustatinėti ribas ir principus. Visa tai sau kaip teisę priskiria ir bando įdiegti visuomenėje daug šiandienių žmonių. Šventumo sąvoka nukrikščionėjusiose pasaulėžiūrose pristatoma kaip patogumo, etiškumo, išskaičiavimo sistema, kuriama žmogaus ar visuomenės, o Dievą paliekanti kaip „kažką šalia esančio“, kurį galima priimti ar atmesti pagal  poreikius. 

Toks žmogus, madingai „kuriantis save“, net – savąją lytį,  atmeta ir Dievo Kūrėjo jam tekusį asmeninį pašaukimą į šventumą. Net mokyklų metodikose gausu tokio pašaukimo lavintojų, kuriose pašaukimas aptinkamas vien pagal gabumus, talentus, sugebėjimus ar pasiekimus ir apriboja asmenybę vien efektyvumo ir efektingumo užduotims. Siektinas idealas yra toks žmogus, kurio viskas „veikia sėkmingai“ ir pasireiškia įspūdingai. Bet kokiomis priemonėmis stengiamasi iškilti virš kitų ir padaryti įspūdį. Vietoje Kristaus paskelbto kelio, tiesos ir gyvenimo kartu su Dievu, prasivėrė daugybė landų į akligatvius, iš kurių dažnai jau nelieka jėgų grįžti, nesimato ištikimo žmogaus, kad padėtų, ir vilties, jog tai yra įmanoma. Kaip žiauriai skęstančio laivo keleiviams skambėtų pasiūlymai „gyvenimą pradėti iš naujo.“  Juos dabar taip mėgstama kartoti tiems, kurie, nuvertinę savo šeimos gyvenimą, metasi prie naujų eksperimentų su naujais žmonėmis.

Savąjį pašaukimą priėmęs kaip įpareigojančią užduotį, klusniai atsidavė Dievui visu savo viešuoju ir privačiu gyvenimu. Toks pašaukimo suvokimas gali kilti tik iš tikėjimo, kuris pasižymi klusnumu Dievui.  Klusnumo ir tikėjimo ryšys nusakomas Dietrich Bonhoeffer knygos „Mokinystė“ (1937 m.) žodžiais: „Kaip galite turėti vilties užmegzti su Juo ryšį, jei kažkuriuo savo gyvenimo atveju jūs bėgate nuo Jo? Žmogus, kuris nepaklūsta, negali tikėti, nes tikėti gali tik tas, kuris paklūsta. Tik klusnieji tiki. Jei norime tikėti, privalome paklusti konkrečiam įsakymui. Be šio parengiamojo paklusnumo žingsnio mūsų tikėjimas tebus šventeiviška apgaulė ir prives mus prie tokios malonės, kuri nėra brangi. Viskas priklauso nuo pirmojo. Tik tokia per paklusnumą sukurta nauja būtis gali tikėjimą padaryti įmanomą.“ 

Palaimintasis Jurgis savąjį pašaukimą priėmė ne kaip atsitiktinį norą ar laikiną pasirinkimą, o kaip iš Dievo atitekusią viso gyvenimo užduotį. Tokia užduotis telpa įsakmiame Kristaus pašaukime „sek mane“. Tai kartu ir jaunatviška užduotis, nes Popiežius, kalbėdamas jaunimui, ragina subręsti neatšaukiamiems sprendimams. Apsispręsti nedelsiant, pasiaukoti pilnai ir vykdyti ištikimai. Galime kalbėti apie vienokias ar kitokias pareigas, darbus, tačiau tai galioja pastoviai ir reikalauja subrendimo iki tikro sekimo Kristumi, su kuriuo eidami ir link Jo vesdami tampame šventais ir kitus vedame į šventumą.

Palaimintasis Jurgis Matulaitis – tikrasis Bažnyčios mylėtojas, jos atnaujintojas, vienas iš tų, kurie klojo pamatus Vatikano II susirinkimui, iš tų, kurie šiandienos pastoracijos darbuotojams duoda naudingų, naujų minčių bei metodų. Jo meilę ir indėlį į Bažnyčios statybą aukštai įvertino Popiežius Jonas Paulius II, paminėdamas jį kaip vieną iškiliausių Lietuvos Bažnyčios asmenybių. Ir ne tik. Štai ištrauka iš jo kalbos Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejaus proga: „Tapęs visų tarnu, kad pelnytų didesnį jų skaičių” ir rūpinosi išimtinai tik Bažnyčios gerove ir sielų išganymu. Jo vaisinga Bažnytinė tarnyba pasiliko daugybę pastoracinių iniciatyvų, tarp kurių noriu prisiminti pasauliečių apaštalavimo veiklą ir Bažnyčios socialinės doktrinos skelbimą, kuriuo jis norėjo paskatinti savo tikinčiuosius atsakingai viską atnaujinti Kristuje. ... Katalikiškas gyvenimas ryškiai sužydėjo įvairiose katechezės srityse, kunigiškaisiais ir vienuoliniais pašaukimais, katalikų akcijos aktyvumu, įvairiomis evangelijos įkvėptomis kultūros išraiškomis” .

Ateinančiais metais pasirengę giliau apmąstyti pal. Jurgio švento gyvenimo pavyzdį gauname  progą mokytis jo išminties, šventumo ir su dėkingumu Dievui pamaldžiai ir darbščiai siekti jo paskelbimo šventuoju.

Ateinančiais metais pasirengę giliau apmąstyti pal. Jurgio švento gyvenimo pavyzdį gauname  progą mokytis jo išminties, šventumo ir su dėkingumu Dievui pamaldžiai ir darbščiai siekti jo paskelbimo šventuoju, kad dar plačiau šio žmogaus  pelnytos malonės bei pavyzdys tarnautų sielų pašventimui, visuomenės gėriui ir darnai.  

Pop. Benediktas XVI savo katekezėje apie šventumą – kaip svarbiausią krikščionio siekinį – tarsi apibendrina palaimintojo J. Matulaičio duotą gyvenimo pamoką: “Mano akimis, švento gyvenimo tikrąjį paprastumą ir didingumą sudaro štai kas: susitikti su Prisikėlusiuoju sekmadienį; palaikyti ryšį su Dievu dienos pradžioje ir pabaigoje; priimant sprendimus vadovautis Dievo mums suteiktais „kelrodžiais“, kurie tėra meilės formos. Ir norėčiau pridurti, man „kelrodžiai“ yra ne tik keli didieji šventieji, kuriuos myliu ir gerai pažįstu, bet būtent ir paprasti šventieji, tai yra geri žmonės, kuriuos matau savo gyvenime ir kurie niekada nebus paskelbti šventaisiais. Jie, taip sakant, yra paprasti žmonės, neišsiskiriantys į akis krintančiu didvyriškumu, tačiau jų kasdieniame gerume aš įžvelgiu tikėjimo tiesą. Tas gerumas, kurį jie išsiugdo laikydamiesi Bažnyčios tikėjimo, man yra patikimiausia krikščionybės apologija ir ženklas, kur glūdi tiesa. Visus kviečiu atsiverti mūsų gyvenimą perkeičiančios Šventosios Dvasios veikimui, tapkime maži akmenėliai tos Dievo istorijoje kuriamos didingos šventumo mozaikos, kad Kristaus veidas švytėtų visu savo spindesiu. Nebijokime aukštų siekių, Dievo aukštumų, nebijokime, kad Dievas paprašys iš mūsų per daug, bet vadovaukimės jo žodžiu kasdienėje veikloje, net jausdamiesi esą vargšai, netikę, nusidėjėliai: jis perkeis mus pagal savo meilę.”  

Palaimintojo Matulaičio mums jau duotas šventumo pavyzdys kviečia per jį giliau pažinti Dievą, Bažnyčią ir asmeninę  šventumo užduotį, stiprintis maldoje ir su palaimintojo užtarimu šventėti patiems, kad pašventintume kitus. „Tokiu būdu kiekvienas atitinkamai apdovanotas pasaulietis tampa ir pačios Bažnyčios pasiuntinybės liudytoju, ir gyvuoju įrankiu 'pagal Kristaus dovanos mastą' (Ef 4, 7).”