Antonio Salvati. Mirties bausmė – praeities liekana
Galbūt ne visi žino, kad lapkričio 30-ąją minima tarptautinė diena – „Miestai už gyvybę – miestai prieš mirties bausmę". Sakysite, tų minėjimų tiek daug, kad visų neįmanoma ir sužiūrėti. Juolab kad mūsų miestai šiemet nedalyvavo šioje iniciatyvoje. Tačiau visgi galbūt vertėtų atkreipti į ją dėmesį, ypač po to, kai kaimyninėje Baltarusijoje būtent šią dieną buvo paskelbtas aukščiausiojo teismo nuosprendis dviejų jaunuolių byloje, kurie nuteisti mirties bausme už teroristinį pasikėsinimą Minsko metro šių metų pavasarį. Šis straipsnis apžvelgia mirties bausmės panaikinimo tendencijas, kartu suteikdamas galimybę daugiau sužinoti apie tarptautinę iniciatyvą „Miestai už gyvybę“.
Apibūdinti praėjusį amžių galima įvairiausiais rakursais. XXI a. aušroje Tzvetanas Todorovas aprašė ką tik pasibaigusį šimtmetį kaip „tamsybių“, motyvuodamas tuo, jog jo metu „pasireiškė naujas blogis, nauji politiniai režimai, totalitarizmas, kuris savo klestėjimo metais dominavo didelėje pasaulio dalyje“.
Net jei ir didelė dalis tarptautinės politikos analitikų sutaria, kad XXI amžiuje Azija bus pasaulio centras, o Europa ir Amerika pasiliks periferijoje, yra praktiškai neįmanoma pasakyti, koks įvykis ar procesas labiau nei kiti charakterizuos šį šimtmetį. Tačiau mėgindami pažvelgti į ateitį galėtume spėti, kad naujasis amžius gali būti paženklintas išsivadavimu nuo mirties bausmės. Išties pastarasis dešimtmetis parodė, kad mirties bausmės panaikinimo procesas įgauna didžiulį pagreitį.
 |
| Šv. Egidijaus bendruomenės archyvo nuotrauka |
Šiandien dėmesys žmogaus teisėms yra nepalyginamai didesnis nei bet kada anksčiau. Jomis besirūpinančių žmonių ir institucijų, kurių viena iš veiklos sričių – siekti mirties bausmės panaikinimo skaičius gerokai viršija visus anksčiau šioje srityje veikusius Europoje ar visame pasaulyje.
Per pastaruosius 20 metų daugybė šalių panaikino mirties bausmę už visus nusikaltimus. Kai kuriose šalyse ar valstijose mirties bausmė panaikinta 2009 m.: Naujajame Meksike (JAV), Kazachstane, Burundyje, Toge, ir šalių, panaikinusių šią bausmę savo baudžiamajeme kodekse, skaičius pasiekė 95 (2004 m. jų būta 79), ir 144 šalių, kurios bausmių nevykdo, pagal įstatymą ar faktiškai, jau 10 metų. Kai Gabone 2010 m. buvo galutinai patvirtintas mirties bausmės panaikinimas, pasaulis dar labiau priartėjo prie svarbaus numerio: po kelerių metų bus 100 šalių, atsisakiusių šios žiaurios ir nežmoniškos praktikos. 2009 m. Jungtinės Amerikos Valstijos buvo vienintelė valstybė Amerikos žemyne, kurioje vykdomi mirties nuosprendžiai.
 |
| Šv. Egidijaus bendruomenės archyvo nuotrauka |
Šalyse, kur tebevykdomos egzekucijos, vis dažniau mirties bausmė pakeičiama ar suteikiama malonė. Kenijos, kurioje įvykdoma daugiausia bausmės pakeitimų, vyriausybė 2009 m. rugpjūtį paskelbė, kad daugiau nei 4000 nuteistųjų mirties bausmė pakeista įkalinimu iki gyvos galvos. Kenija nevykdo mirties nuosprendžių nuo 1987 m. Per pastaruosius dvejus metus buvo paskelbti bausmių pakeitimai ir suteiktos malonės Saudo Arabijoje, Pietų Korėjoje, Dominikoje, Ganoje, Irake, Libijoje, Malaizijoje, Maroke, Vakarų Sacharoje, Mongolijoje, Nigerijoje, Katare, Sent Vinsente ir Grenadinų salose, Siera Leonėje, Taivane, Ugandoje, JAV ir Zambijoje. 2010 m. Mongolijos prezidentas paskelbė moratoriumą mirties bausmei. 2011 m. Ilinojus tapo šešioliktąja valstija JAV, panaikinusia mirties bausmę.
Tarptautinė bendruomenė vis labiau pripažįsta poreikį panaikinti šią praktiką. Naujojo šimtmečio I dešitmečio įvykiai liudija didelę pažangą: smarkiai sumažėjęs egzekucijų skaičius Kinijoje ir besikeičiantis požiūris pasauliniu mastu nuo JAV iki Indijos. Taigi, šis procesas tebesitęsia; matome, kad vis labiau reikalingas teisingumas, kuris visuomet gerbtų gyvybę, kuris neleistų valstybei ir visuomenei vėl sugrįžti į tą lygmenį, kai žudoma. Tai naujas moralės ir pagarbos žmogaus teisėms modelis, kuris pasaulio sąmonėje įsitvirtina lėtai, bet užtikrintai.
 |
| Šv. Egidijaus bendruomenės archyvo nuotrauka |
9-ojo dešimtmečio II pusėje kova prieš mirties bausmę tapo vienu svarbiausių Šv. Egidijaus bendruomenės įsipareigojimų ir prioritetų; ši bendruomenė aktyviai kovoja už gyvybę įvairiose pasaulio dalyse susitikdama su gyventojais, rengdama viešas diskusijas, konferencijas. Siekdama, kad būtų pasirašytas visuotinis mirties bausmės moratoriumas, bendruomenė surinko daugiau nei 5 milijonus parašų 153 pasaulio šalyse, kuriuos vėliau įteikė Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos prezidentui.
Šv. Egidijaus bendruomenės nariai užmezgė artimus ryšius su pasmerktaisiais mirti lankydami juos, susirašinėdami, gindami įstatymiškai, rūpindamiesi jų salygomis įkalinimo vietose, veikdami pasauliniu mastu prieš mirties bausmę.
2002 m. jie ėmėsi iniciatyvos įsteigti tarptautinę dieną „Miestai už gyvybę – miestai prieš mirties bausmę", kuri kasmet minima lapkričio 30 d. Ši data primena pirmąjį mirties bausmės panaikinimą valstybės lygmeniu – 1786 m. lapkričio 30 d. Didžioji Toskanos kunigaikštystė nutarė atsisakyti šios bausmės taikymo.
 |
| Šv. Egidijaus bendruomenės archyvo nuotrauka |
Šiemet į lapkričio 30 d. rengtą iniciatyvą įsitraukė daugiau nei 64 sostinės ir 1400 miestai iš 87 pasaulio šalių – eisenomis, spektakliais, susitikimais mokymo įstaigose ir universitetuose, demonstracijomis, viešais komentarais, šviesos efektų renginiais.
Tai bene didžiausias šių laikų visos planetos susivieninijimas, liudijantis apie pažengusią pilietinio teisingumo formą, netrukus pajėgsiančią mirties bausmės atsisakyti galutinai. Tarptautiniame renginyje dalyvavo atstovų ir iš miestų, priklausančių šalims, kur nepanaikinta mirties bausmė. Jų buvimas atspindi svarbią galimybę – tai proga įtraukti platesnius visuomenės sluoksnius ir tuose regionuose, kur mirties bausmė praktikuojama, bei stiprinti aktyvistų iniciatyvas.
 |
| Šv. Egidijaus bendruomenės archyvo nuotrauka |
Paminėti tarptautinės dienos „Miestai už gyvybę“ į Romą, kuri yra šios inciatyvos centras, atvyko daugiau nei 20 teisingumo ministrų iš Afrikos, Azijos, Lotynų Amerikos ir Europos šalių. Tokiu būdu jie kartu su visuomeninėmis organizacijomis paliudijo pasiryžimą telkti pasaulio visuomenę. Italijos teisingumo ministrė Paola Severino sakė, jog „esame įsitikinę, jog mirties bausmės panaikinimas prisidėtų prie piliečių teisių apsaugos, nes ši bausmės praktika negarantuoja jokio saugumo“. Ji priminė tris JT rezoliucijas kaip esminius žingsnius link mirties bausmės panaikinimo: „Tai tolimas finišas, tačiau jo siekiama ryžtingai.“
Andrea Riccardi, Šv. Egidijaus bendruomenės įkūrėjas, dabartinis Italijos kooperacijos ministras, sakė: „Tai kelias, pradėtas senais laikais, kai mirties bausmė buvo laikoma teisinga ir racionali.“ Tai kelias, kasmet sumažinantis valstybių, palaikančių mirties bausmę, skaičių. Afrikos šalių – kankinamo žemyno – ministrai paliudijo stulbinamą jautrumą: Beninas ir Konakrio-Gvinėja įsipareigojo panaikinti mirties bausmę artimiausiu metu.
 |
| Šv. Egidijaus bendruomenės archyvo nuotrauka |
Tai kelias, kurį padrąsino Benediktas XVI posinodiniame apaštališkajame paraginime „Africae Munus“, įteiktame ką tik vykusio vizito į Beniną metu: „Reikia padaryti viską, kad būtų panaikinta mirties bausmė.“ Mario Marazziti, iniciatyvos atstovas spaudai, sakė: „Ne – mirties bausmei“ – tai reiškia pasiryžimą neįteisinti galimybės atimti gyvybę aukštesniu – visuomenės teisingumo – lygmeniu. Nežmoniškumas prasideda tą akimirką, kai nužudoma. Nors yra daugybė priežasčių pasakyti „ne“, štai viena jų – negalime niekuomet būti kaip tie, kurie žudo“.
Christianas Sow, Konakrio-Gvinėjos teisingumo ministras, nuo seno kovojantis už tai, kad būtų panaikinta mirties bausmė, pažymėjo, kad „Afrikoje smurtas išgyvenamas kasdien, ir kalėjimuose kaliniai dažnai miršta be nuosprendžio: dėl nepakankamos mitybos, ligų, muštynių, gaisrų ar prižiūrėtojų žiaurumo“. Tačiau, anot jo, „Afrika gali kartu su Europa įveikti šį kelią atsižadėdama blogio, kuris gimdo blogį“.
Vakare visi minėjimo svečiai dalyvavo specialiame renginyje, kurio metu buvo specialiais efektais apšviestas Koliziejus. Tai dar vienas liudijimas – Koliziejus, kuris vakar buvo žiaurių vaidinimų arena, šiandien tapo iniciatyvos, kai pasaulio miestai pasisako už gyvybę, simboliu.
 |
| Šv. Egidijaus bendruomenės archyvo nuotrauka |
Mirties bausmė – tai praeities liekana, ji turėtų sulaukti panašaus likimo kaip vergovė ir kankinimai, pasmerkti pasaulio sąžinės. Tačiau iki jos galutinio panaikinimo dar laukia ilgas ir sunkus kelias. Reikia ryžtingų ir ilgalaikių veiksmų, kad ši baudžiamoji priemonė visiškai išnyktų.
Šį tekstą specialiai „Bernardinai.lt“ parengė A. Salvati, Šv. Egidijaus bendruomenės narys.
Šv. Egidijaus bendruomenė - tai katalikų pasauliečių judėjimas, gimęs Romoje 1968 m. Pagrindinė bendruomenės charizma – malda, brolystė, skurstančių, sergančių žmonių globa, kova už taiką, gyvybę, žmogaus teises. Bendruomenė šiandien veikia 70 pasaulio šalių.
Vertė D. Žemaitytė
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)
Nebaudžiamumas skatina nusikalstamumą - ši tiesa turbūt visiems yra žinoma. Visi norime saugiai gyventi ir instinktyviai nenorim bendrauti su visuomenės atmatomis. Bet kai matau ką nors darant nusikaltimą ar nepadoriai elgiantis, niekados nepraeinu pro šalį.Buvo atvejų, kai pagal situaciją nebuvo galimybės iškviesti policiją, teko panaudoti jėgą. O gal elgiausi nehumaniškai, nekrikščioniškai?
> darius kaunelis
"Beje, mūsų civilizacija, pripažindama psichinę ir fizinę ligos kategoriją, ignoruoja dvasinės ir moralinės ligos objektyvų realumą arba atvirai jo nepripažįsta. Tuo tarpu šios dvi ligų kategorijos, pridurtos prie dviejų pirmųjų, pilnai apibrėžia žmogiškojo liguistumo visumą ..."
Galima tai pavadinti dvasine ar moraline liga. Tačiau ar galima tapatinti dvasinius dalykus su psichologiniais ir fiziniais? Psichologinė ar fizinė liga nebūtinai įtakos dvasinius ar moralinius sprendimus.
"Visa, kas „moraliuosius“ skiria nuo „amoraliųjų“, tėra nuo jų NEPRIKLAUSANČIOS gyvenimo aplinkybės, į kurias telpa ir ligos sąvoka. Tvirtinti priešingai reiškia ignoruoti fizikos dėsnius ir logikos principus."
Galiu sutikti, kad žmogus gali būti įtakojamas psichologiškai ar fiziškai tam tikromis gyvenimo aplinkybėmis, kurios nuo asmens gali nepriklausyti. Tai reiškiasi fiziniame pasaulyje ir todėl galite remtis fizikos dėsniais ar logikos principais. Tačiau kalbant apie dvasinius dalykus takyti tuos pačius dėsnius būtų neprotinga. Dvasingumas nėra materialus dalykas, todėl nagali būti apibrėžtas fizikos dėsnių. Jis yra anapus fizikos, tačiau gali reikštis materialiame pasaulyje.
"Tikra tragedija yra totalinė iliuzija, prasismelkusi jau ir į kolektyvinę pasąmonę, jog žmogus yra LAISVAS pats pasirinkti savo veiksmus ir todėl yra už juos ATSAKINGAS. Nepastebima, jog tokia pozicija nusižengia dviems dėsniams dvyniams — fundamentaliam fizikiniam tvermės dėsniui (niekas nesukuriama iš NIEKO) ir loginiam priežastingumo dėsniui. Kiekvienas mūsų veiksmas, įskaitant ir smurtą, yra APSPRĘSTAS iki jo buvusių aplinkybių (genomo, ugdymo, fizinės sveikatos, gyvenimo įvykių ir t.t.) visumos. Taigi laisva valia neegzistuoja, tvirtinti priešingai yra loginis nonsensas, deja, tikėjimo keliu išpažįstamas ir krikščionybės."
Jei į žmogų žiūrėsime tik kaip į gyvūną įtakojamą juslių, inkstinktų, aplinkybių, tai tokie Jūsų tvirtinimai turėtų pagrindą. Bet jei į žmogų žiūrėsime kaip į protingą ir dvasingą būtybę, kuri gali mąstyti ir rinktis, tuomet tvirtinti, kad žmogus neturi laisvos valios rinktis būtų loginis nonsensas. Taigi žmogaus psichika gali būti įtakojama auklėjimo, gyvenimo aplinkybių. Žmogaus pasirinkimus GALI ĮTAKOTI ir aplinkybės, ir psichika, ir ligos, bet NEAPSPRĘSTI. Todėl sprendimo atsakomybė ir kaltė už padarytą nusikaltimą lieka, bet pasmerkimo neturėtų būti, nes nežinai kaip tokiomis aplinkybėmis pasielgtumei.
Tuo ir žavi krikščionybė, kurią Jūs taip lengvai nurašote, savo didžiadvasiškumu pasirinkimuose, kurie peržengia bet kokias aplinkybes ir įtakas. Kryžiaus ir Meilės paslapties paprasta žmogiška logika nesuprasi. Paskaitykit V.E.Frankl "Žmogus prasmės akivaizdoje". Koncentracijos stovyklose vieni žmonės prarasdavo žmogišką orumą, o kiti išsaugodavo. Taigi žmogus pats nuspęndžia ir renkasi.
Kaltų nėra. Nėra iš viso, iš principo. Niekada ir dėl nieko. Yra tik PRIEŽASTYS, ne kaltės. Taigi KIEKVIENAS, kuris elgiasi disfunkciškai, agresyviai, kurio elgesys kenkia aplinkiniams, pirm visa ko yra LIGONIS ir traktuotinas KAIP TOKS. Tvermės ir priežastingumo dėsniai byloja, kad kiekvienas reiškinys remiasi į kitus, jį SUPONAVUSIUS reiškinius. Tuo tarpu nusikaltėlis daugelyje viešų diskursų matomas kaip BEPRIEŽASTINIS blogio šaltinis, taigi tapatintinas su blogiu ir todėl ne tik nemylėtinas, bet tiesiog NEKĘSTINAS ir pagal galimybes naikintinas.
Tikra tragedija yra totalinė iliuzija, prasismelkusi jau ir į kolektyvinę pasąmonę, jog žmogus yra LAISVAS pats pasirinkti savo veiksmus ir todėl yra už juos ATSAKINGAS. Nepastebima, jog tokia pozicija nusižengia dviems dėsniams dvyniams — fundamentaliam fizikiniam tvermės dėsniui (niekas nesukuriama iš NIEKO) ir loginiam priežastingumo dėsniui. Kiekvienas mūsų veiksmas, įskaitant ir smurtą, yra APSPRĘSTAS iki jo buvusių aplinkybių (genomo, ugdymo, fizinės sveikatos, gyvenimo įvykių ir t.t.) visumos. Taigi laisva valia neegzistuoja, tvirtinti priešingai yra loginis nonsensas, deja, tikėjimo keliu išpažįstamas ir krikščionybės. Šis tikėjimas atveria kelią asmenį laikyti iš jo kylančio blogio ŠALTINIU (kai iš tiesų jis yra ne šaltinis, o LAIDININKAS). Nusikaltimą ar nusižengimą padaręs asmuo faktiškai SUTAPATINAMAS su blogiu, stigmatizuojamas, kaltinamas ir [pa]smerkiamas, kai tuo tarpu kaltinantieji, kurie yra moraliai pasirengę, jei jiems būtų suteikta tokia galimybė, netgi fiziškai likviduoti „kaltąjį“, nusižengimo, už kurį kaltina, [dar] nėra padarę NE dėl savo laisvos ir pozityvios valios, o tik dėl laimingai susiklosčiusių aplinkybių. Atstume, kuris juos skiria nuo „nusikaltėlių“, nėra nė centimetro jų asmeninio nuopelno, taigi niekas neturi jokios teisės smerkti ar jaustis pranašesnis moraliai. Visi mes moralės prasme stovime ant to paties siūbuojančio laivo denio, o gėrio ir blogio riba, kaip kažkieno gražiai pasakyta, eina per kiekvieno mūsų širdį. Visa, kas „moraliuosius“ skiria nuo „amoraliųjų“, tėra nuo jų NEPRIKLAUSANČIOS gyvenimo aplinkybės, į kurias telpa ir ligos sąvoka. Tvirtinti priešingai reiškia ignoruoti fizikos dėsnius ir logikos principus.
Beje, mūsų civilizacija, pripažindama psichinę ir fizinę ligos kategoriją, ignoruoja dvasinės ir moralinės ligos objektyvų realumą arba atvirai jo nepripažįsta. Tuo tarpu šios dvi ligų kategorijos, pridurtos prie dviejų pirmųjų, pilnai apibrėžia žmogiškojo liguistumo visumą ir pripažintos sukurtų prielaidas nusikaltėlius ar nusidėjėlius (kas jie bebūtų — vagys, žudikai, smurtautojai) traktuoti kaip LIGONIUS ir atitinkamai su jais elgtis. Visa mūsų civilizacijos istorija akivaizdžiai rodo „bausmės terapijos“ neefektyvumą ir už jos slypinčios paradigmos klaidingumą. Ligoniams reikalingas GYDYMAS, MEILĖ ir PAGARBA, o ne bausmė ir neapykanta. Tik tada įmanomi poslinkiai. O dabar... Ką gi, matyt, kažkam labai reikia, kad suktųsi užburtas smurto ir neapykantos ratas...
Lyginti žmogų, kad ir sadistą ar prievartautoją, su tarakonais ir t.t. ??? Užkietėjusiam ateistui neverta matyt aiškinti kuo skiriasi žmogus ir gyvūnas. Krikščionio akimis žiūrint, tai žmogus nėra gyvūnas, kaip ir gyvūnas nėra žmogus. Žmogus turi dar ir dvasinį pradą, kurį kartais nori pamiršti turįs. Todėl gyvūnas pagal savo prigimtį taip žiauriai nesielgia kaip žmogus. Na jis gali jus suvalgyti, bet tik tam, kad papietautų ar panašiai, arba gali jus sužaloti, bet tik tam, kad pats apsigintų. Tuo tarpu žmogus daro tai sąmoningai ir gali įvertinti savo veiksmus ( išimtis - protiškai neįgalūs). Taigi žmogus turi šansų prisiminti ką turįs ir kas esąs. O mes galime jam tą šansą palikti arba ne.
Ar kerštas panaikins tą skausmą, kurį sukėlė nusikaltimas? Kas liks širdy po tokio keršto? Krikščionio pašaukimas priimti tą skausmą ir jį paaukoti, bet ne žudyti.
Įdomu būtų paklausti tų kovotojų prieš mirties bausmę, kaip ir ką jie kalbėtų, kuomet būtų kokio nors sadisto nužudytas jų šeimos narys ar iškrypėlio išprievartautas vaikas? Utėlės, blakės, tarakonai - taip pat gyvi padarėliai, kurie irgi nori gyventi...
O nepagalvojote, kad ir patys tapsite geresni suteikdami kitam galimybę gyventi, kad ir nelaisvėje, ir susiprasti ką padarė. Gal tokia visuomenė pati taptu geresnė ir sveikesnė, kurioje būtų mažiau neapykantos ir nusikaltimų?
Ingrida, žmogaus laisvė - tai ne žmogaus gyvybė. Laisvę galima prarsti ir vėl atgauti. Gyvybę gauname tik vieną kartą, o ją praradę, jos jau nebeatgauname.
Tokia pat praeities liekana turėtų būti ir karai, visokių konfliktų sprendimas ginklu, kai žūva žmonės. Turėtų ateiti laikas, kai ir karas atrodys tokia pat beprotybė, kaip tokia beprotybe, praeities liekana, šiandien yra laikoma kažkada garbės gynimo priemone laikyta dvikova.
Laito,
Jei nori atsikratyti nusikaltimais, blogiu, karais ir neapykanta, tereikia atsikratyti žmonija. Br jos neliks jokio blogio. O išnaikinti visas blogybes nesunaikinant žmonijos turbūt neįmanoma. Sakai, kad žudyti neturi teisės niekas... Gera pozicija, bet sprendžiant pagal statistiką prisidėjai prie šimtų, gal net tūkstančių mirčių. Kadangi turiu galvoje ne homo sapiens sapiens mirtis, turbūt man nepritarsi. Juk tiek mažai žmonių atsižvelgia į kitų rūšių interesus. Be to, ar galėtų vyras ir moteris, sukūrę vaiką, jį nužudyti? Nes man tavo pagrindinis argumentas prieš žudymą yra kiek keistas. Tačiau sutinku su tavim dėl nekalto žmogaus nuteisimo. Tai yra didžiulė kaina, kurią pasirenka mokėti valstybės taikančios mirties bausmę. Neseniai ginčijausi su draugu šiuo klausimu ir jis pakankamai ciniškai pasakė, kad kiekviena taisyklė turi išimtį ir pan. Tuo metu pasirodė, kad jo pozicija labai žiauri ir dabar tokia atrodo, bet yra žmonių, kuriem mirties bausmė būtų per švelni. O tos atsitiktinės nekaltos aukos yra kaina, mokama už padugnių šalinimą. Dar man atrodo, kad žudoma yra ne dėl teisingumo, o iš pragmatizmo. Tiesiog valstybei labai nenaudinga išlaikyti kalinį visą jo gyvenimą. Žinoma, galima būtų serijinius žudikus panaudoti toksikologijos, medicinos testams, bet tai daugeliui žmonių atrodo per daug ekstremalu. Geriau jau naudoti visiškai nekaltus gyvūnus.
Broliai kapucinai
O aš visgi manau, kad čia kaip ir su prezervatyvais - popiežius nuvažiavęs į Afriką pamokslauja ir ragina jų nenaudoti, o propaguoti susilaikymą ir dorovę. Labai gražu, bet tobulas utopinis pasaulis yra viena, o realybė - visai kas kita, realybėje egzistuoja žmogaus instinktai, menkas išsilavinimas, prievartavimai, venerinės ligos, badas ir nenormalus žmonių skaičiaus Žemėje augimas. Niekas nesako, kad mirties bausmę reikia taikyti kiekvienam žmogžudžiui (nors ir kaip kartais emocijos to reikalautų), bet kai tai yra ne vieną ir ne du žmones Anapilin pasiuntęs, išprievartavęs, išniekinęs recidyvistas, tai tokiam mirties bausmė turi būti taikoma jau vien visuomenės apsaugos pagrindu. Iš kalėjimo visada yra galimybė pabėgti, koks jis bebūtų, arba pasikeitus laikams, valdžiai ar aplinkybėms toks recidyvistas gali ir legaliai būti paleistas į laisvę, ir vėl griebtis senų darbų - argi trūksta tą patvirtinančių istorijų? Tam ir reikalinga mirties bausmė - kad būtų apsaugotos būsimos aukos. Taip, yra ir gamtos dėsniai, kurie kiekvienam atmoka pagal nuopelnus, bet visuomenė irgi privalo turėti savo apsaugos mechanizmus. Tikrai niekad nesutiksiu, kad žudikas turėtų daugiau teisių nei auka ar aukos artimieji.