Aktorė Dalia Michelevičiūtė su rože po „Pax et bonum“ renginio Lukiškėse Dalios Survilaitės nuotrauka

Šie angelai yra puolę. Bet prieš tai čia, žemėje, kitaip nei danguje, jie buvo kažkieno numesti

Praėjusį antradienį Vilniaus Lukiškių kalėjimo izoliatoriuje įvyko Tarptautinio sakralinės muzikos ir labdaros projekto „Pax et bonum“ Mažųjų susitikimų ciklo renginys. „Nuostaba“ – taip vadinasi aktorės Dalios Michelevičiūtės atliekami lenkų poetės Vislavos Šymborskos skaitymai, palydimi kompozitoriaus Juliaus Aglinsko muzikos. Tiesą sakant, rašyti apie tą labiau vidujinį nei išorinį vyksmą, išprovokuotą tikro poezijos grožio ir tikro gyvenimo rūsčio sandūrų, norėtųsi vien fragmentų ir nutylėjimų kalba, leidžiančia išvengti tiesmukybių, kurių šis tikrai mažas, ir tikrai susitikimas, kaip ir pats gyvenimas, išvengia. Tebūkime atlaidūs ir gyvenimų, ir tekstų neįskaitomumui.

I.

Prieš eidama į šį renginį dar nežinojau šios Vislavos Šymborskos eilutės: „Numestieji angelai susėdo“. Suvibravo klausoje, kai buvusioje cerkvėje, dabar – kalėjimo klube, Dalia Michelevičiūtė atsitiktinėmis citatomis tikrino mikrofono garsą. Mes, palydimoji rengėjų ir žurnalistų komanda, laukėme, kol pasigirs konvojaus žingsniai ir keletas drausminančio stoto pareigūnų pro durų ertmę sugins būrį šaltų it žuvys akių. Jau nekart buvau mačiusi tokį vaizdą. „Tie vyrai suplaukia kaip grėsmingi šaltakraujai jūros gyvūnai“ – esu kažkur užsirašiusi anųjų metų įspūdį. Iki gyvos galvos nuteistieji būdavo atvedami tik keli, sodinami pirmose eilėse, kad lengviau pasiduotų stebimi. Kiekvieną jų judesį lydėdavo ypatingos apsaugos budrumas. Visi kiti sugurėdavo su tariamo pagyvėjimo pastanga, susėsdavo ir įbesdavo žvilgsnius scenos burnon, laukdami jiems nubyrėsiančių grožio ar šiaip smagumo trupinių. Jauni, beveik vaikai, ar seniai – o veide ilgai jokio jausmo. Iki pat pirmojo užsimiršimo, kol vienučių tylos užtrenktą klausą pagaliau įdauždavo kažkieno atnešti garsai ar žodžiai, kuriuos gal būtų buvę geriau visam pamiršti. Traukis. Aš aklinai uždarytas.

Šįkart kažkas yra lūžtelėję gyvybės pusėn. Prižiūrėtojas šypsosi. Netgi juokauja. Mums atvykus į salę, pro šalį su termosais rankose ir gyvenimiškai trumpais „miniakais“ prakaukši sekretorės. Kalėjimo direktorius pasiūlo kavos. Dalia juokiasi vaikiškai ir užkrečiamai laisvai, ir jos juokas sulaukia atliepo.

II.

Pirmieji atvedami. Jų apie trisdešimt, įeina laisvai, kaip žmonės, kuriems beveik leista rinktis. Susėda vienoj krūvoj, visai šalia, jaučiu prislopusią jų kūnų energiją. Šurmuliuoja, keletas prieina prie mūsiškių, glebėsčiuojasi, šnekučiuojasi, šypsosi. „Iki gyvos galvos nuteistieji“ – man sako. Beveik nepatikiu. Žvėris beveik pasitraukęs iš daugelio veidų. Gal tik pilkumo ir abejingumo žvynai likę. Jei čia jie, tada gal mažiau, nei kada nors anksčiau, nuteisti ir nusiteisę. Gal labiau grįžę artyn. Nekaltink manęs, siela, kad per retai tave pajuntu.

Nespėju išsigąsti nei įsitempti, nes jauno vaikino rankoje pamatau neišpasakyto grožio medžio rožę. Ne medinę, o tarsi ką tik gimusią iš medžio. Tokios niekur nemačiau. Pumpuras, taurelė, stiebas ir lapai paliesti ir todėl atsiradę. Pulsuoja.

Savisaugos instinktas ištęžta, taigi palinkusi prie jo klausiu: „Iš kur ji?“ „Padaryta“ – atsako. Leidžia paimti į rankas. Vos prisilietus, vienas lapelis nubyra. Atrodo, vaikinas labai nuliūsta. Taip labai, jog tai visiškai neatitinka šios vietos tikrovės. „Neliūdėkit“, sakau, - „Dalia nežino, kiek ši rožė turi turėti lapelių!“ Vartalioja jis tą atplaišėlę saujoj, vis dėlto sutrikęs labiau, nei esu pasirengusi tai priimti. Nežiūrėk taip į mus tom savo akim. Tokiom atmerktom it mirusiųjų akys. Paskui nenorom įsideda kišenėn. Gal ir gerai, kad taip atsitiko.

III.

Dalios skaitoma Šymborskos poezija šventovėje, kurioje seniai nebevyksta stebuklas, skambėjo kaip atkerėjimo malda. Neišpasakyto trapumo moteris ėjo voratinkliu, nunertu iš praradimo ir pažado, vaikiškai pasišovusi atodūsiu įveikti nepramušamą tvirtovės gynybą. Ji judėjo kaip paliesta. Kalbėjo kaip glostoma. Tylėjo kaip laikoma. Liūdėjo kaip sugriauta. Medžio rožės spalvos suknelė, medžio rožės spalvos plaukai, medžio rožės trapumu byrantys žodžiai. Liepsnelė, palaikoma savo pačios virpėjimo. Tarp kalbančios ir klausančių nebuvo vietos skirčiai. Bet skirtis buvo. Salė sunkiai alsavo. Muistėsi. Markstėsi. Ščiuvo. Ir sunkiai skaidrėjo, it į dienos šviesą iškeltas korys, pilnas tamsių užsikimšusių akučių. Kažkas sušnibždėjo: „Kaip gražu, ir kaip maža“. Kiti tik plojo. O jaunas žmogus su rože rankoje vėl sutriko: „Jau? Galiu jai nešti?“. Ir nuskubėjo.

Ar susiūbavo tvirtovė? Gal ne. O gal tik truputį. Gal tik šiek tiek gyvo vandens prasigraužė pro jos sienas. Išdrįs kas nors anapus, neteisiųjų pasaulyje, juo nusiprausti? Nukritęs lapelis veikiausiai pasiekė aštuonis kaltos kasdienybės kvadratus. Niekas nežino - gal į jį žiūrėdamas kažkas sulauks išganymo.

IV.

Štai, ką vėliau išgirdau, iki gyvos galvos nuteistųjų kapeliono paklaususi apie kalinį, dovanojusį aktorei rožę. Ž. D., dar būdamas vaikėzas, susimetė su „gatviniais“. Svaiginosi. Daužėsi ir daužė. O kartą ir uždaužė - nužudė. Tiesiu keliu pataikęs į Lukiškių kalėjimą, prieš keletą metų priėmė krikštą. Pasielgė neapgalvotai, nes žmogžudys jame neatlaikė ir atsigręžė Dievop iki galo. To neapdairumo vedamas, kalinys Ž. D. iš savo aštuonių kvadratų (inventorius: gultas, atviras unitazas, šalto vandens kriauklė) pasiprašė būti perkeltas į kitus aštuonis kvadratus (inventorius: du gultai, atviras unitazas, šalto vandens kriauklė), kur be šių įrenginių buvo patalpintas dar vienas beveik nejudantis elementas – kurčiasis R., neturintis jokių socialinių įgūdžių, t.y. valgantis rankomis, neįgalintis praustis nei persirengti. Mat kažkada rūpesčio patyrė maža, skausmo patyrė daug. Gėrė alkoholio tvaiką, užkąsdamas savo ašaromis. Kartą neatlaikęs pakėlė ranką prieš tėvą ir kai ji nusileido, tėvas nebepasikėlė. Tada juo ėmė rūpintis valstybė ir teisėtai jį įkalino begalybei laiko kalėti. Kalinys Ž. D. dėl niekam nei žemėje, nei kalėjime nesuprantamų priežasčių pats išmoko gestų kalbos ir kiekvieną dieną bei naktį mokė kalinį R. visko, ko jis iki tol nebuvo mokėjęs. Ir visko išmokė. Be to, neišeidamas iš savo kameros, jis anoniminį elementą R. pavertė mūsų valstybės piliečiu – išrūpino jam pasą. Taip kalinys R. per metus išmoko žmogiškai valgyti, valytis dantis ir net būti dėkingu, o kalinys Ž. D. - daryti nepakartojamo grožio gulbes ir prakartėles.

Teisiųjų liūdesiui, kaliniui Ž. D. liko kalėti vos dešimt metų. Bet džiaugsmui prakartėlių ir gulbių, kurios dar tik bus paliestos. Širdie kregždutės, pasigailėk mūsų.

V.

Įvyko sutartas pasimatymas

Už mūsų buvimo ribų

Prarastame tikėtinumo rojuje

Kažkur kitur. Kažkur kitur. Kažkur kitur.

(Kursyvu – citatos iš V. Šymborskos eilių, „Pašnekesys su akmeniu“, „Po viena žvaigždele“, „Juokas“, .„Įamžinimas“, “Stotis“)

Nuotraukos – Dalios Survilaitės