Šio rudens pradžioje Lietuva minėjo Juozo Lukšos-Skirmanto Skrajūno, geležinę uždangą sulaužiusio partizano, pasiekusio Vakarus ir grįžusio į okupuotą Tėvynę iki galo atlikti savo pareigos ir čia žuvusio už Lietuvos laisvę, 90-ąsias gimimo ir 60-ąsias žūties metines.

„Gimęs 1921 m. Marijampolės apskrities Veiverių valsčiaus Juodbūdžio kaime Juozas su savo 3 broliais išėjo partizanauti. Juozo brolis Jurgis-Piršlys žuvo priešų užkluptas tėvų sodyboje, nepakėlęs žiaurios netekties, nuo kankinimų išprotėjęs mirė Juozo tėvas, Kazlų Rūdos miškuose po kelių mėnesių krito Juozo brolis Stasys-Tautvydas Juodvarnis, į priešų nelaisvę patekęs ir išgyvenęs tardymų ir lagerių pragarus gyvas liko tiktai brolis Antanas-Arūnas... Pats Juozas Lukša žuvo 1951 m. Rugsėjo 4 d. Ties tada buvusios Marijampolės apskrities Garliavos valsčiaus Pabartupio kaime. 1947 m. Pradžioje J.Lukšai-Skirmantui Skrajūnui buvo pavykę ištrūkti už geležinės uždangos ir pasiekti Vakarus – Švediją, Vakarų Vokietiją, Prancūziją. Jis laisvam pasauliui troško pranešti apie kovas sovietų pavergtoje Lietuvoje, gauti ginklų bei kitokios paramos mūšiams su Lietuvos okupantais... Pusketvirtų metų laisvame pasaulyje išgyvenęs J. Lukša telkė jėgas ir žinias, kad galėtų vėl grįžti į Lietuvą ir tęsti kovą. Per tą laiką jis išėjo prancūzų ir amerikiečių – žvalgų mokyklas ir parašė atsiminimų knygą „Partizanai už geležinės uždangos“, iš kurios Vakarai ir sužinojo apie tikrąją to meto padėtį Lietuvoje“, – savo straipsnyje žiniasklaidoje rašo J. Vaiškūnas. Knyga buvo išleista Juozo Daumanto slapyvardžiu.

Nors vertėtų pabrėžti, kad J. Lukša-Daumantas į Vakarus nugabeno ir „Lietuvos respublikos Rymo katalikų laišką Šventajam Tėvui Pijui XII Vatikane“, kuriame išsamiai buvo aprašomos okupantų naikinamos Lietuvos kančios, tačiau tuo metu laiškas nesukėlė norimos Vakarų reakcijos. J. Daumanto knyga „Partizanai už geležinės uždangos“ lietuviškai išleista šimtatūkstantiniu tiražu ir dabar dar leidžiama vis gausesniais, papildytais leidimais. Ši knyga išversta į švedų, anglų, vokiečių kalbas. Ypač didelio dėmesio ji susilaukė Švedijoje, kur dešimttūkstantinis tiražas buvo beregint išgraibstytas.

Koks didelis buvo šio partizano indėlis į Lietuvos išsilaisvinimo kovą, rodo ir tai, kad jau sovietmečiu okupacinė valdžia pasirūpino, jog net keli sovietiniai autoriai sufalsifikuotų Lukšų šeimos gyvenimo ir kovos istoriją, kuri buvo suguldyta į dezinformacinę knygą „Vanagai iš anapus“. Už nuopelnus Lietuvos ginkluotoje rezistencijoje J. Lukšai-Skirmantui nepriklausomoje Lietuvoje buvo suteiktas Laisvės kovotojo statusas, dimisijos majoro laipsnis, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medalis, I laipsnio Vyčio kryžiaus ordinas (po mirties), ordiną įteikiant jo vieninteliam gyvam likusiam iš keturių brolių partizanų Antanui Lukšai-Arūnui.

Juozas Lukša su žmona Nijole Bražėnaite Vokietijoje.

Kovotojo kelias dabartinėje kūryboje

Šiandien J. Lukšos-Daumanto ir visos Lukšų šeimos istorija tapo esmingiausiu pasakojimu apie tikrą meilę ir pareigą Tėvynei, apie Lietuvos ginkluotą rezistenciją. J. Lukšos kovos ir kūrybos, meilės ir net žūties aplinkybių palikimas žadina daugelio menininkų vaizduotę. Ypač stipriai ją veikia ir kitas J. Lukšos plunksnos kūrinys – jo laiškai savo mylimajai, o vėliau – ir žmonai Nijolei Bražėnaitei, rašyti būnant Vakaruose. Nors susipažinę laisvame Vakarų pasaulyje, jaunuoliai negalėjo laisvai bendrauti, nes Juozas net ir Vakaruose gyveno slapčiausio pogrindžio sąlygomis, todėl su mylimąja susirašinėdavo. Dažnai net kasdien. Po daugybės metų, nors ir buvo žadėjusi Juozui laiškus sunaikinti, jo našlė Nijolė ryžosi juos išleisti, įtikinta, kad jie yra neįkainojamas istorinis paveldas, būsiantis itin reikalingas jaunosioms lietuvių kartoms. Taip pasaulį išvydo dar viena J. Lukšos knyga – „Laiškai mylimosioms“. Pirmąja mylima jis laikė Lietuvą, antrąja – Nijolę.

Net ir šiandien, o gal kaip tik dabar, ši istorija vis labiau jaudina kinematografininkus. Pirmoji dokumentinė apybraiža „Baladė apie Daumantą“ 1995 m. Buvo sukurta Vytauto V. Landsbergio. Apie Lukšų šeimą ir Lietuvos partizanus Jonas Vaitkus sukūrė meninį filmą „Vienui vieni“. Šiais metais, minint J. Lukšos gimimo ir žūties sukaktis, Lietuvos auditorijai buvo parodytas dar vienas dokumentinis filmas „Nematomas frontas“, pasakojantis partizanų vado J. Lukšos-Skirmanto likimą dar gyvų bendražygių ir giminaičių žodžiais. Beje, terminas „Nematomas frontas“ (Незримый Фронт) buvo vartojamas Sovietų saugumo ir vidaus kariuomenės, kaip pokario konflikto Baltijos valstybėse neoficialus pavadinimas, kai čia beveik dešimtmetį okupantai turėjo kovoti su niekaip nenumalšinamu ginkluotu pasipriešinimu, ypač Lietuvoje. Įdomu ir tai, kad filmas yra sukurtas keturių užsienio kūrėjų pastangomis. Pagrindinis šio filmo sumanytojas – švedas Jonas Ohmanas, išvertęs J.Daumanto knygą į švedų kalbą. Kiti bendraautoriai – Vincas Sruoginis (JAV/Lietuva), Markas Johnstonas (JAV), Markas Ryanas (JAV). Filmas kurtas penkerius metus, tačiau dar nėra iki galo baigtas. Jo peržiūra surengta tik dukart – rugsėjo 3 d. Vilniuje, o kitą dieną – Kaune. Platesnė auditorija jį galės pamatyti tik po kitais metais vyksiančio „Sun Dance“ kino festivalio, kuriame bus pristatomas ir šis filmas, labiau skirtas Vakarų žiūrovams.

Rugsėjo pabaigoje Lietuvai parodytas dar vienas dokumentinis filmas, skirtas J. Lukšos-Daumanto ir jo žmonos Nijolės Bražėnaitės meilės istorijai – tai Vytauto V. Landsbergio „Partizano žmona“.

„Ir kai atšiaurių vėjų pašiauštuose tyruose susitikę du belapiai rudens medžiai savo šakų mostais į didvyrių Dausas ima lydėti bendražygių pulkus – pavirtusius gervėmis, nubraukęs ašarą, neabejotinai geriausiame V. V. Landsbergio filme, atrandi ir savo paties meilę giliausiuose sielos kloduose įspaustą vienišo vilko pėdsakais...“ – štai taip savo recenzijoje „Filmas „Partizano žmona“ – gyvas istorijos vėjas“ naujajam V. V. Landsbergio kūriniui savo įspūdžius išreiškia J. Vaiškūnas.

Simboliška, kad šiais metais rugsėjo 4 d. J. Lukšos-Skirmanto gimimo ir žūties metinių minėjimo metu šio partizano žūties vietoje, šalia Kauno rajono Pabartupio kaimo esančioje pamiškėje virš susirinkusios minios, lyg simbolizuodamos Tėvynės ilgesį, iš tiesų visą laiką suko gervės, gailiu klyksmu tarsi sujungdamos jau išėjusiųjų ir čia dar esančiųjų vienybę. Mat J. Lukšos sukaktys paminėtos jo gimtajame krašte. Kauno rajono Garliavos J.Lukšos vardo gimnazijoje vyko atvirų durų dienos, kur buvo galima susipažinti su Juozo Lukšos-Skirmanto muziejuje sukauptais eksponatais ir kita fonduose saugoma medžiaga. Rugsėjo 4 d. Garliavos Švč. Trejybės bažnyčioje už Juozą Lukšą, jo bendražygius ir artimuosius buvo laikomos Šv. Mišios. Į bažnyčią susirinkusi minia vėliau patraukė į šio kovotojo žūties vietą, kur istorikas Darius Juodis, vilkintis Lietuvos partizano uniformą, labai įspūdingai ir vaizdžiai papasakojo paskutinių metų J. Lukšos gyvenimo, kovos ir žūties aplinkybes.

1950 m. spalio pradžioje iš Vakarų sugrįžę ir parašiutais nusileidę partizanai: Klemensas Širvydis-Sakalas, Juozas Lukša-Daumantas ir Bronius Trumpys-Rytis.

Paskutiniai J. Lukšos žingsniai

„Sunku kalbėti apie partizano Juozo Lukšos paskutinius gyvenimo žingsnius. Daug kas neaišku, sąmoningai ar nesąmoningai supainiota, nes daug metų apie tą paskutinį jo gyvenimo laikotarpį mes žinojome tik iš KGB dezinformacinės knygos, pavadintos skambiu pavadinimu – „Vanagai iš anapus“. Kai atsivėrė archyvai, pamatėme, kad ten daug kur klaidinama, painiojama – ne veltui tai buvo dezinformacinis leidinys“, – pasakojo D. Juodis.

Norėdamas atkurti tikrąją įvykių versiją, jis pateikė keletą faktų. 1950 metų spalio mėnesį J. Lukša nusileidžia parašiutu ir iš karto įsitraukia į partizaninį judėjimą, vėl tampa kovotoju, kuriuo buvo prieš išvykdamas į Vakarus. Saugumas, sužinojęs apie jo atvykimą, pradeda planuoti klastingas operacijas. Planavimas vyksta ne tik buvusiame Stalino prospekte Vilniuje, iš buvusios saugumo būstinės, bet ir iš Maskvos. Nes ši operacija buvo vykdoma Sovietų Sąjungos lygiu. Užverbuojama dešimtys agentų, suimama dešimtys ryšininkų, juos klastingai apdoroja agentai smogikai. Jie tardomi įvairiausiais būdais, bet iki Juozo Lukšos neprieinama. 1951 metų vasario mėnesį galutinai parengiamas planas „Nitj“ (Siūlas), skirtas desantininkams suimti ir likviduoti.

„Aišku, per tą laiką žūva dešimtys partizanų, J. Lukšos bendražygių. Vasario 2 d. Žūva Tauro apygardos vadas V. Vitkauskas-Karijotas su savo bendražygiais. Priešui papuola svarbūs dokumentai, šifrai iš Vakarų, kita svarbi medžiaga, kuri priartina saugumiečius prie Lukšos. Taip pat vasario 15 d. Jiezno rajone žūva trys partizanai – irgi ieškant A. Ramanausko-Vagano ir J. Lukšos. Kažkas išveda prie bunkerio, bet žūva kiti trys partizanai ir ryšininkė. Sėkmė lydi Lukšą. Sėkmė ir nuojauta. Bet štai 1951 metais prasideda paskutinis etapas. Dažnai būna, kad partizanų kovose pasireiškia nelaimingumo grandinė. Vienas nelaimingas atvejis sukelia kitą. Ir štai tokių įvykių grandinė Juozo Lukšos gyvenime prasidėjo 1950 metų pavasarį. Marijampolės apskrityje sovietai suplanuoja „legendinį“ (t. Y. Netikrą) desanto išmetimą. Tai viso labo persirengę agentai smogikai – neva jie desantininkai iš Vakarų. Jie ir pradeda operaciją“, – pasakojo istorikas.

Pasak D. Juodžio, saugumiečių buvo panaudotas partizano kūnas, kaip neva žuvęs desantininkų vadas, atskridęs iš Vakarų. Buvo sumanyta daug klastos, kurią perprasti buvo labai sudėtinga. Bet J. Lukša per ryšininkus pasiunčia jiems klausimus, į kuriuos gali atsakyti tik tie, kurie su juo buvo Vakaruose.

„Gal ši operacija būtų ir žlugusi, nes ji neturėjo perspektyvos. Agentai smogikai, kad ir kokie jie būtų buvę „protingi“, negalėjo visko žinoti. Bet įsilieja kita grandinė. 1950 metų gegužę Altoniškių miške žūva partizanai: vienas bendražygis – Benediktas Trumpys-Rytis. Ir provokacijų būdu einama prie kito bunkerio Lekėčių miške, kur garbingai žuvo keli partizanai, bet vienas desantininkas pakliuvo gyvas – tai Jonas Kukauskas. Štai provokacija „legendinio“ desanto lyg baigtųsi per nieką, bet... Kukauskas jau žino, kas Vakaruose buvo, jis moka į Lukšos klausimus atsakyti teisingai, kaip buvęs bendražygis“, – sakė D. Juodis.

Visą 1951-ųjų vasarą vyko susirašinėjimas – J. Lukša visgi patyręs partizanas, jo paprastai neapgausi: „Bet reikalingi ryšiai su Vakarais. Lukša, turbūt suprasdamas tų ryšių svarbą, vis dėlto ryžtasi eiti į susitikimą šitame miško pakraštyje. Prasideda jo paskutinis gyvenimo etapas – 1951-ųjų rugsėjo pradžia“.

Anot istoriko, smogikų grupę kuravo saugumo vadai, atvykę iš Maskvos. Įterpiami agentai smogikai, kurie jau buvo susitepę krauju ir nebegalintys kitaip: „Čia jų visų nesuminėsi – buvęs partizanas Rimavičius, kuris suvaidino partizaną Aitvarą, Chainauskas-Kranklys, na ir operatyvinis darbuotojas Staškevičius – visi trys minimi saugumo ataskaitoje. Jie ir sėdi pasaloj. Einant į šį susitikimą, vienais duomenimis, Lukšą lydi 4 partizanai, kitais – penki. Vienas iš jų išgyveno, deja, dabar jau nebėra gyvo. Pečiulaitis tai aprašė su detalėmis. Naktis buvo labai tamsi. Dulksnojo lietutis. Ėjo per žemę, įmirkusią vandeniu. Vedami netikro partizano Aitvaro. Ir eidamas Lukša dar kartą bandė patikrinti, dar parašė lapelį su klausimu. Nunešta, sugrįžta. Teisingi atsakymai, nes saugumui jau dirbo jo buvęs bendražygis. Turbūt paskutiniai žodžiai buvo jo pasakyti lydintiems partizanams – jeigu Dzikis (Kukauskas) neišdavė – sugrįšime, jei išdavė – žūsime. Ėjo mišku ir, – ar vedęs agentas paklydo, ar dėl kitų aplinkybių, – išėjo ne į tą vietą. Pasipylė šūvių serijos. Kas ten vyko, niekas negali atsakyti, nes neliko gyvų. Teritoriją buvo apsupę 600 kareivių. Tuo laiku, 1951 metais, tai buvo jau perdėm didelė operacija. Jis žuvo“, – pasakojo D. Juodis.

J. Lukšos žūtis buvusi nesėkmė sovietiniam saugumui, nes pagal planą jis turėjo būti paimtas gyvas. Saugumo pulkininkas ataskaitoje parašė: „Jis nesudarė mums galimybių paimti jį gyvą.“

„Jis įvykdė partizano priesaiką – priešui gyvas nepasidavė. Tai jis pats buvo išpranašavęs viename savo paskutinių 1950-ųjų metų laiškų –„Nėra negalima, kad ir aš nepavirsčiau mūsų kruvinos Tėviškės žemės dulkėmis“. Taip, jis pavirto kruvinos žemės dulkėmis, bet išliko gyvas nuotraukose, savo prisiminimuose „Partizanai už geležinės uždangos“, – taip savo pasakojimą baigė istorikas D. Juodis.

(...)

Visą straipsnį skaitykite Lietuvos krikščionių demokratų leidžiamame žurnale „Apžvalga“