2010 m. Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijoje buvo sėkmingai apgintas mokslinis darbas „Pastoracinės parapijiečių lankymo praktikos atgaivinimo Lietuvoje gairės“, kuriame gilinamasi į vadinamojo parapijiečių kalėdojimo ištakas, teologinį pagrindimą ir pastoracinę naudą. Darbo vadovas – mons. dr. Algirdas Jurevičius. Siūlome keletą šio darbo ištraukų, skelbiamų leidinyje „Bažnyčios žinios“ (2011, Nr. 16).

Ar sielovadinis aplankymas, vadinamasis kalėdojimas, yra pareiga, ar tik galimybė? Be abejo, kalėdojimas pirmiausia yra Bažnyčios pareiga, nurodyta Katalikų Bažnyčios kanonų teisėje. Kalėdojimo pareigos aktualumas šiandienos pastoracijoje ir jo nepamainoma vertė kyla iš paties Jėzaus veiklos pavyzdžio. Ši pareiga yra misijinio pobūdžio, ji paties Viešpaties Jėzaus Kristaus įsakyta apaštalams – per juos vyskupams ir kunigams, taip pat ir tikintiems pasauliečiams, taigi perduota Bažnyčiai. Toks sielovadinis apsilankymas yra suprantamas kaip priemonė evangelizuoti parapijiečius, gyvenančius konkrečios parapijos teritorijoje. Taip pat tai galimybė žmonėms, kurie dėl įvairių priežasčių prarado ryšį su Dievu ir Bažnyčia, vėl Dievo vedamiems grįžti į tikėjimo ir Bažnyčios gyvenimą.

Atkreipdamas dėmesį į tikinčiųjų mažėjimą Bažnyčioje ir vis brandesnį jų amžių, noriu atrasti būdą, kuris būtų gal ir neišskirtinis Bažnyčios pastoracijoje, bet atgaivintas atneštų tinkamų vaisių. Ieškojimo kelyje gimė mintis gilintis į kalėdojimo tradiciją Lietuvoje, kuri vykdoma, bet kartu apie ją yra mažai žinoma.

Per septynerių metų liturginę pastoracinę praktiką įvairiose parapijose artimiau susipažinau su kunigų ir pasauliečių požiūriu į kalėdojimo tradiciją. Pastebėjau, kad kai kurie kunigai vengia sielovadinio aplankymo pareigos arba ją atlieka paskubomis ir be tinkamo pasirengimo. Kitose parapijose teko matyti tikrai tinkamą šios pareigos suvokimą ir jos įgyvendinimą praktiškai.

Parapijiečiai su džiugesiu laukia ir svetingai priima savo dvasinį ganytoją, su kuriuo linkę bendrauti tikėjimo ir šeimos gyvenimo klausimais, nepamiršta pavaišinti stalo gėrybėmis ir auka paremti Bažnyčią. Toks dvasininko vizitas parapijiečiams yra natūralus, nes įprastas jų šeimose, taip pat neša dvasinių vaisių ir puoselėja ryšį su kunigu. Pastebėjau, kad ši sielovadinio aplankymo pareiga atneša naudą tiek šeimai, tiek kunigui, tiek ir visai parapijos bažnytinei bendruomenei. Tik priklauso nuo to, kaip kunigas angažuojasi šiai tarnystei ir ją priėmęs vykdo, o parapijiečiai, tinkamai jos prasmę suvokę, ją vertina ir brangina.

I. Parapijiečių lankymo ištakos Naujajame Testamente

Naujojo Testamento tekstai liudija apie krikščioniškų bendruomenių pradžią, kylančią iš paties Viešpaties Jėzaus Kristaus, kuris siuntė apaštalus skelbti Evangelijos ir burti į Bažnyčios bendruomenę atsivertusius ir įtikėjusius. Krikščionių bendruomenes laipsniškai imta vadinti parapijomis. Parapijos terminas kyla iš graikiško žodžio paroikos, kuris reiškia gyventi šalia, viešėti1. Naujasis Testamentas paroikijos sąvoką vartoja kaip apibrėžimą pristatydamas pirmąsias krikščionių bendruomenes. Toks pristatymas pirmiausia reiškia buvimą svetimoje šalyje – tikinčiųjų buvimą svetur, manant, kad krikščionių bendruomenė šiame pasaulyje yra keliauninkė į dangaus tėvynę2. Iš šio žodžio vėliau kilo parapijos sąvoka (paroikia – pastovis svetimoje vietoje), kurią mes šiandien suprantame kaip teritorinį dydį ir kaip bendruomenę.

Apaštalų darbų knyga ir Pauliaus laiškai perteikia paraginimų ir priminimų bendruomenėms. Juk Kristus, būdamas Kūno – Bažnyčios Galva, nustato bendruomenės pavidalą ir esmę, kad dalyvavimas Kristaus Kūno draugystėje pašventintų narius: „Dievo šventovė šventa, ir toji šventovė – tai jūs“ (1 Kor 3, 17). Pauliaus raštuose sąvoka paroikia pakeičiama kitais terminais, liudijančiais apie kilnią krikščionių užduotį: pašaukti Kristaus Šventojoje Dvasioje, jie Tėvo išrinkti ypatingai tarnystei. Paroikia išreiškiama jos dvasią atitinkančiais įvaizdžiais: „Dievo Bažnyčia“ (1 Kor 10, 32; 11, 22; 15, 9; Gal 1, 13), „Kristaus kūnas“ (1 Kor 12), „Dievo Izraelis“ (Gal 6, 16), „Naujoji Sandora“ (1 Kor 11, 25). Įtikėję Kristų yra išrinktosios tautos teisių paveldėtojai, įgavę naują egzistenciją per Kristaus kryžių ir prisikėlimą. Bendruomenė – parapija yra Kristaus veikimo dirva, kuri pasireiškia šiais būdais: mokymu Dievo žodžiu, jo įgyvendinimu, sakramentais ir maldomis, krikščioniškos meilės skleidimu (plg. Mt 18, 20; Apd 2, 42). Bendruomenės nariai nuolatos šaukiami liudyti Kristų savo veikimu, sekant Juo ir tarnaujant artimui. Jie gyvena eschatologinėmis viltimis, pereinamuoju įtampos laiku tarp Kristaus prisikėlimo ir paruzijos3.

1. Jėzus Kristus – keliaujantis skelbėjas

Vienas iš pagrindinių Jėzaus veiklos centrų buvo Galilėjos sritis. Netoli Kafarnaumo vietovės jis pašaukė keletą mokinių: Petrą ir Andriejų bei Jokūbą ir Joną. Jėzus skelbdavęs Evangeliją Galilėjos miestuose ir kaimuose, grįždavo į Kafarnaumą kaip į pažįstamą ir centrinę vietą. Žinome apie Mariją iš Magdalos miestelio, esančio arti ežero. Evangelistai mini tokias vietoves kaip Choraziną ir Betsaidą (plg. Mt 11, 20–24), kur Jėzus buvo gerai pažįstamas. Jis iš šių miestų tikėjosi atsivertimo, bet nesulaukė tokio atsako. Tą patį galime pasakyti ir apie Jėzaus tėviškę Nazaretą, kur jis pagydė tik keletą ligonių ir stebėjosi žmonių netikėjimu (plg. Mk 6, 1–6). Pasak Morkaus, Jėzus dukart buvo nukeliavęs į Dekapolio kraštą, tačiau neaplankė didžiųjų miestų. Panašiai įvyko ir Tyro bei Sidono srityse (plg. Mk 5, 1–20; 7, 31). Evangelijose minimas vienas žymiausių miestų, kuris Jėzui buvo gerai pažįstamas, tai Jeruzalė. Tačiau nežinia kaip vertinti tai, jog Jėzus vengė urbanistinių centrų. Hipotetiškai mąstant, Jėzaus troškimas sušaukti visą Izraelį turėjo jį nuvesti į svarbiausius ir tankiausiai apgyvendintus centrus, tačiau Jėzus veikė tarp savųjų, tarp kaimo žmonių – amatininkų, prekiautojų, ūkininkų ir žvejų. Kadangi Jėzus save tapatino su romiaisiais ir kukliaisiais, jie ir buvo jo tarnystės dėmesio centras, tačiau per tai atsiskleidė tos tarnystės reikšmingumas visam Izraeliui4.

Jėzaus pasiuntinybės šerdis buvo skelbti Gerąją Naujieną. Šioji Viešpaties tarnystė skleidėsi tiek skelbiant Evangeliją susirinkusioms minioms, tiek ir lankant pavienius asmenis ir jų šeimas. Norėdami išskirti asmeniškų aplankymų svarbą Jėzaus pasiuntinybėje, pažvelkime į evangelijose randamus Jėzaus vizitų aprašymus.

1.1 Bendrystės ir tarnavimo skelbimas

Jėzaus patepimas Betanijoje per vaišes yra vienas iš iškilmingesnių būdų priimti svečią. Tada, matyt, buvo šabas ir pagal paprotį po pamaldų sinagogos lankytojai vienas kitą kviesdavosi į svečius. Betanijoje Jėzaus garbei surengtos vaišės rodo šeimininkų svetingumą ir dėkingumą, o tai suprantama, nes džiaugiamasi dėl Lozoriaus prikėlimo5. Ši vaišių scena yra aprašyta Jn 12, 1–8; Mk 14, 3–9; Mt 26, 6–13. Mes remsimės Evangelijos pagal Joną aprašymu. Pietaujant Morta patarnavo, tuo metu Lozorius ir kiti vaišinosi prie stalo. Marija atnešė nardo (brangių tepalų) indą, išpylė jį Jėzui ant kojų ir nušluostė jas savo plaukais.

Analizuodami šią lankymosi namuose sceną, prisiminkime to meto vaišių papročius. Ruošiantis eiti į vaišes, kreipiamas dėmesys į tinkamą aprangą. Atėjus prieškambaryje buvo susitvarkoma ir einama į valgomąjį. Turtingesnių šeimininkų namuose svečius pasitikdavo tarnas, kuris pasveikinęs nuvesdavo vyrus į vyrų, o moteris į moterų kambarius. Svečiams buvo plaunamos kojos, patepama aliejumi galva, o kartais ir kojos. Pagrindinio valgymo metu svečiai valgomajame gulėdavo ant šono, pasirėmę alkūne6.

Betanijoje Jėzui surengtos vaišės buvo ypač šventiškos, nes graikiškame tekste pavartotas žodis anacheimenon atskleidžia, kad Lozorius buvo vienas iš gulinčių su juo prie stalo7. Toks šventinis valgymo būdas gulint ant šono ir ilsintis galėjo būti perimtas iš graikiškų tradicijų, nes graikai valgydami ilsėdavosi, tačiau kasdien buvo valgoma sėdint8. Ypatingas Jėzui parodytas svetingumo ir švento meilės išlaidumo ženklas yra brangūs nardo tepalai, išgaunami iš augalų šaknų, kurie kildinami iš Rytų9. Paprastai jais buvo tepamos ne kojos, bet galva.

Jėzus kaip mokytojas buvo kviečiamas į daugybę tokių vaišių, per kurias svečias – mokytojas – tardavo žodį. Smulkmenišką Mortos patarnavimą atskleidžia Lk 10, 38–42 ištrauka: Morta kviečia Jėzų paviešėti, taip parodydama svetingumą, kuris siejasi su bendruomeniškumu. Tuo metu, kai evangelijos formavosi, žodis diakonein buvo siejamas su krikščionių tarnyste. Tai randame pasakojimuose apie bendruomenę, kur Jėzus – svečias – yra svarbiausias asmuo, duodantis atsakymus į tikėjimo ir gyvenimo bendruomenėje klausimus10. Pastebime, kad Jėzaus buvimas kartu naujai prakalbina ir pagilina Dievo meilės ir rūpinimosi žmonėmis suvokimą. Nors Jėzaus apsilankymas kartais ką nors piktindavo, tačiau jis nevengdavo kartu su nusidėjėliais valgyti prie vieno stalo, kalbėtis ir kviesti į atsivertimą.

1.2 Tarnystės dovanos pažadinimas

Lankydamas savo bičiulius ir jų šeimas Jėzus ne tik bendravo ir vaišinosi, bet ir gydydavo tiek dvasine, tiek fizine prasme. Pažvelkime į Petro uošvės išgydymo istoriją (plg. Mk 1, 29–31): išvadavimas iš ligos moterį paskatina tarnauti. Šis išgydymas aprašomas su tam tikromis smulkmenomis, kurios rodo pasakojimo autentiškumą, paremtą jo dalyvių liudijimais. Pradžioje yra minimi keturi apaštalai (Mk 1, 16–20), pirmieji prisijungę prie Kristaus. Kitose paralelinėse evangelijų vietose minimas tik Petras, kurio namuose buvo serganti uošvė.

Pagal tradiciją jaunavedžiai gyvendavo su jaunojo tėvais tol, kol sukaupdavo pakankamai pinigų, kad galėtų persikelti į nuosavą namą. Pasitaikydavo, kad vaikams dar nesuaugus tėvai mirdavo. Panašiai galėjo būti ir Simono Petro bei Andriejaus atveju, nes jie galėjo būti perėmę savo tėvų namus. Spėjama, kad Simono Petro uošvis jau buvo miręs, todėl Simonas Petras su žmona priėmė į savo namus našlaujančią uošvę. Rūpinimasis šeimos nariais bei jų globa buvo svarbus dalykas11.

Nagrinėjamoje ištraukoje autorius aprašo ligonės būklę – gulėjo karščiuodama (Mk 1, 30). Parodoma, kad uošvė buvo bejėgė ir priklausoma nuo kitų patarnavimo12. Moteris namuose tikriausiai turėjo atskirą dalį, o kaip ligonė, matyt, gulėjo ant šiaudų, paklotų asloje, užsimetusi apsiaustu ir antklode. Nežinome, ar ji susirgo staiga, ar jau sirgo ilgesnį laiką. Pats pagijimas įvyksta tyliai, per Jėzaus prisilietimą: „Jis priėjęs pakėlė ją už rankos“ (Mk 1, 31). Jėzus ją pagydo staiga, nes ligonė pasakojimo pradžioje jaučiasi silpniau, o štai pagydyta ji iškart jiems patarnavo. Matome, kad Jėzus Petro namuose buvo laikomas šeimos nariu, kitaip negalėtume suprasti moters patarnavimo: paprastai moterims būdavo draudžiama vaišinti svečius13. Tai galioja ir pirmojo mūsų nagrinėto Jėzaus apsilankymo pas Lozorių Betanijoje atveju. Petro uošvės pagydymas yra vienas iš pirmųjų stebuklų, aprašytų Evangelijoje pagal Morkų. Nors jis lyg ir nelabai žavintis ar įspūdingas, tačiau tai pamokanti pradžia, nes Jėzaus stebuklai nėra parodomieji dieviškų galių vaizdai, bet ženklai, kurie apreiškia jo gailestingumą ir rūpinimąsi žmonėmis. Kita vertus, tai parodo šio įvykio tikslą: patarnaudamas Petro uošvei, Jėzus atgaivina jos tarnavimo dvasią – gebėjimą tarnauti, o tai ją daro panašią į Jėzų Kristų. Kaip matome, šioje ištraukoje Jėzus neklausia ligonės: „ar tu tiki?“ arba „ko nori, kad tau padaryčiau?“, nes pagrindinis tikėjimo stebuklas buvo jau anksčiau įvykęs, todėl čia užtenka tik Jėzaus prisilietimo14.

1.3 Išganymo teikimas

Jėzus lankydavosi ne vien pas jam artimus žmones ar mokinių šeimas, bet ir pas tuos, kurie liaudies akyse buvo papiktinimas ir priešprieša tikėjimui – fariziejus ir muitininkus. Vieną iš epizodų randame Evangelijoje pagal Luką – tai pasakojimas apie muitininką Zachiejų iš Jericho (plg. Lk 19, 1–10).

Jerichas buvo pasienio – muitinės – miestas, vienas iš turtingiausių Palestinoje, įsikūręs derlingoje Judėjos dalyje. Jeriche stovėjo Erodo rūmai, todėl muitai šiame mieste buvo dideli. Muitininkų viršininkas Zachiejus nustatinėdavo muitų dydį ir įdarbindavo jam pavaldžius mokesčių rinkėjus. Dėl užimamų pareigų Zachie¬jus galėjo susikrauti nemažai turto ir neapgaudinėdamas, tačiau, atrodo, kad jis buvo sukčius15. Į muitinę suplaukdavo ne tik pinigai, bet ir viso krašto, ypač Jeruzalės, žinios. Jėzui su mokiniais įžengiant į miestą ir minioms jį sveikinant, Zachiejus taip pat užsigeidė jį išvysti. Dėl mažo ūgio per žmones negalėdamas jo matyti jis įlipo į šilkmedį. Šios rūšies medžių šaknys išsikišusios puslankiu, o šakos pasvirusios iki žemės, todėl į jį buvo lengva įlipti16. Pasakymas, kad Zachiejus buvo žemo ūgio (Lk 19, 3), rodo, jog pagal regiono standartus jo ūgis buvo mažiau nei pusantro metro. Jėzus, jį pastebėjęs, pasisiūlė pas jį pasisvečiuoti. Šis Jėzaus žingsnis tuometiniu supratimu buvo papiktinimas, kadangi paprastai aukštuomenė nesiprašė į kitų namus, o pamaldūs žydai nerodė noro valgyti prie vieno stalo muitininkų namuose17. Matome, jog Jėzus nesilaiko žydų švaros apeiginių nuostatų, pats pasisiūlydamas ateiti į muitininko Zachiejaus namus.

Zachiejaus atsiliepimas į Viešpaties apsilankymo malonę atitinka Jėzaus tarnystės lūkesčius. Zachiejus pažada daugiau nei reikalauja Įstatymas: ką nors išviliojęs iš kito turi šiam tai sugrąžinti ir pridėti 20 procentų, o tada paaukoti aviną už nuodėmę (plg. Kun 6, 1–7). Tai padaręs ir atsižadėjęs ankstesnio gyvenimo asmuo nebebuvo laikomas nusidėjėliu18. Taip turtingasis Zachiejus yra priešprieša turtuoliui, nepajėgiančiam atsižadėti turto ir tapti Jėzaus mokiniu (plg. Lk 18, 18–23). Anot evangelisto Luko, Zachiejus yra teisingo požiūrio į turtą pavyzdys19. Jis ryžtasi išdalyti pusę savo turto vargšams suvokęs, kad turtas neturi būti kliūtis susitikti su Jėzumi, kuris atveria kelią į išganymą (plg. Lk 19, 9–10).

Zachiejus, kaip ir pašauktasis muitininkas Matas (plg. Mt 9, 9–13), Jėzaus galia kardinaliai pakeičia savo gyvenimą. Taip Jėzus, nevengdamas nusidėjėlių, duoda jiems galimybę gyventi kitaip ir pagal kitokius įstatymus. Tai atskleidžia Jėzaus žvilgsnį, kuris atpažįsta Zachiejuje muitininką, bet jau kitokį – laukiantį vilties ir naujo gyvenimo. Tai įvyksta per susitikimą ir aplankymą, Jericho gyventojams murmant ir nepritariant Jėzaus poelgiui.

Apžvelgę Jėzaus aplankytus asmenis ir namus, matome svarbų Jėzaus požiūrį ir skelbimo bei žmonių gydymo jų namų aplinkoje būdą. Jėzaus ėjimas pas žmones sutelkia mūsų dėmesį į šios tarnystės svarbą, nes tai duoda dvasinių ir fizinių vaisių. Žvelgiant į šias Jėzaus apsilankymo vietas yra aišku, jog Dievo apsilankymo tikslas yra išgelbėjimas.

2. Sielovadinio Jėzaus metodo apžvalga

Skelbdamas Gerąją Naujieną Jėzus atsiskleidžia kaip mokytojas, laisvai ir, kaip jam atrodo tinkama, taikantis įvairius mokymo būdus. Jo mokyme pastebime trumpų užuominų, tyčia neaiškių, kad priverstų mąstyti, taip pat ir sukrečiančių situacijų, staigiai tiesą atskleidžiančių palyginimų, pamokomų alegorijų, kurioms suprasti reikia tinkamo nusiteikimo, o kai kur tiesioginių pamokymų. Išsirinkęs mokinius Jėzus juos moko ieškoti išminties ir atsakymų įvairiais būdais. Kaip mokytojas jis savo tikslams atskleisti naudoja Šventojo Rašto tekstus: juos klausytojams primindamas, įgyvendindamas, atsakydamas priešininkams citatomis į jų citatas, kaip ginklą pritaikydamas sau ištraukų pranašystes ir simbolius, skleisdamas savo paties mokymą, ne kad panaikintų Įstatymą ar pranašus, bet kad juos įgyvendintų (plg. Mt 5, 17).

Dievo karalystės slėpiniams paaiškinti Jėzus pasitelkia kūrinijos grožį ir gamtos įvaizdžius. Jis kalba apie kalnus, vynmedžius, javus, dangaus paukščius ir ganyklų kaimenes. Tai yra puiki proga įkvėpti ir pamokyti žmones per paprastus dalykus, per jų aplinką ir jos suvokimą. Jėzus kreipė dėmesį ir į žmogaus gyvenimą bei kasdienę patirtį, kurioje viskas susiję su gyvenimo tikrove, džiaugsmu ir išbandymais. Gyvenimo tikrovę Jėzus matė augdamas ir mokydamas; Jis ją stebėjo ir pritaikė ne tik mokinių suvokimui formuoti, bet ir jų klaidoms taisyti: „savo mokiniams skyrium viską išaiškindavo“ (Mk 4, 34). Jėzui buvo pažįstama įvairių visuomenės sluoksnių situacija: darbininkų ir piemenų, prekiautojų ir mokesčių rinkėjų, žvejų ir vynuogyno savininkų, samdinių ir persekiojamų skolininkų, moterų, kurios deda į tešlą raugą ar eina su ąsočiais prie šulinio20. Visa tai Jėzus panaudojo žmonių mąstysenai ir kartu tikėjimui žadinti. Taip Jėzus visiems žmonėms skelbė Dievo buvimą tarp jų.

3. Apaštalai – keliaujantys Evangelijos liudytojai

Pristatę Jėzų kaip mokytoją, panagrinėkime jo sekėjų išsiuntimą skelbti Evangelijos ir raginti atsiversti. Jėzus turėjo mokinių ir tolimesnių sekėjų, kuriuos galime suskirstyti į tris grupes: a) artimiausi mokiniai – apaštalai, kurių buvo dvylika, b) kiti mokiniai ir sekėjai ir c) Jėzaus šalininkai bei rėmėjai21. Mes bandysime analizuoti dvylikos apaštalų (plg. Mk 6, 7–13) ir septyniasdešimt dviejų mokinių (plg. Lk 10, 1–12) siuntimą skelbti Gerosios Naujienos. Dvylikos siuntimas – tai Jėzaus misijos plėtimas. Nors Jėzus išsiuntė ir kitus skelbti Dievo karalystės, bet ir pats „ėjo per apylinkės kaimus ir mokė“ (Mk 6, 6b). Tai reiškia, kad Jėzus siunčia apaštalus ir taip sustiprina savo veiklą realizuodamas Tėvo jam patikėtą planą22. Jėzus pirmiausia daro tai, ką įsako; pirmiau negu žodžiais, jis visuomet moko darbais: „Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau“ (Jn 13, 15). Dvylikos išsiuntimo momentas leidžia juos teisėtai vadinti apaštalais, t. y. įgaliotais asmenimis, kalbančiais ir veikiančiais Jėzaus vardu23. Dvylikos skaičius išreiškia visos Izraelio tautos, sudarytos iš dvylikos giminių, atstovavimą. Tai reiškia naujojo Izraelio pradžią. Siuntimas po du turi praktinių motyvų: pagalba vienas kitam, didesnė skelbimo vertė ir tikresnis galiojimas, kaip reikalavo žydų tradicija24. Po du yra daugelio pradžia, tai – bendruomenių užuomazga. Ši užduotis nėra asmeninė, bet vykdoma Viešpaties pavedimu kartu su kitais. Matome, kaip Jėzaus bendražygiai, išmokę būti su juo, išleidžiami likti kartu jo vardu, mokydami ir kitus taip daryti25. Jėzaus pamokymai apaštalams apima ir neturto įsakymą, kuris leidžia jiems kelionėje visiškai pasitikėti Dievu. Pasitaiko atvejų, kai atsisakoma priimti skelbėjus į namus. Tuomet nupurtomos dulkės nuo kojų, kaip liudijimas prieš tų namų gyventojus. Kartais ne pavieniai gyventojai, bet ištisi kaimai ar miestai nepriimdavo Gerosios Naujienos skelbėjų26. Tuomet apaštalai raginami palikti nesvetinguosius ir vykti toliau ieškoti tų, kurie noriai klauso Gerosios Naujienos. Šis dvylikos išsiuntimo epizodas nurodo Dievo suteiktą Jėzui pašaukimą skelbti, kuriuo jis dalijasi su savo mokiniais, duodamas galią tęsti jo darbą27.

Jėzaus mokiniai yra ne tik dvylika, bet ir septyniasdešimt du, kuriuos Viešpats siunčia atlikti tos pačios misijos. Šių mokinių išsiuntimą randame tik Luko evangelijoje (plg. Lk 10, 1–12). Septyniasdešimt dviejų skaičius žymi septyniasdešimt tautų (Pr 10) arba septyniasdešimt vyresniųjų (plg. Sk 11, 16. 17. 24). Septyniasdešimt dviejų mokinių būrys siejamas ir su kitose vietose minimais mokiniais, todėl nėra pagrindo manyti, kad Jėzaus mokinių buvo tik septyniasdešimt du, nes tikslus mokinių skaičius nėra žinomas. Juos, kaip ir apaštalus, Viešpats išsiuntė „po du“ (Lk 10, 1). Žinomiausia Naujojo Testamento misionierių „pora“ yra Paulius ir Barnabas (plg. Apd 13), bet būta ir kitų „porų“. Siųsta po du greičiausiai praktiniais sumetimais: keliaujant dviese lengviau ir saugiau mokyti, toks liudijimas turėjo didesnę įtikinimo galią ir institucijos bruožą (plg. Įst 19, 15). Jėzaus siunčiami mokiniai ėjo į visus miestus ir kaimus, į kuriuos vėliau jis pats ketino vykti, todėl mokinių pasiuntinybė yra susijusi su kelio paruošimu Jėzaus atėjimui.

Panašiai kaip dvylika gavo specialų pamokymą prieš išvykimą į savanorišką misiją, taip ir šitie yra pamokomi, kaip reikia skelbti Dievo karalystę. Prieš suteikdamas jiems gaires Jėzus pasako palyginimą, parodantį skelbimo poreikį. Palyginime Jėzus kalba apie subrendusius javus, kurie tinkami pjauti, tik trūksta darbininkų derliui surinkti. Išsiųstų į pjūtį laukia rimti sunkumai, nes jie keliauja kaip avelės tarp vilkų28. Išsiųstieji parodomi kaip beginkliai žmonių priešiškumo akivaizdoje, nes taip krikščioniška misija pradeda savo naują ramybės ir susitaikinimo erą, kurioje vilkas gyvens su avinėliu (plg. Iz 11, 6). Mokiniai skatinami praktikuoti visišką neturtą, taip besąlygiškai atsiduodant Dievo karalystės veiklai ir darbams. Senojo Testamento pranašai Mesiją vadindavo Taikos Kunigaikščiu (Iz 9, 5), o Jėzaus pasiuntiniai yra įpareigojami, kur tik užeitų, sakyti: „Ramybė šiems namams!“ (Lk 10, 5). Šie žodžiai nėra tik paprastas pasveikinimas, jie tikrai suteikia Dievo ramybės palaimą šeimininkams, jei tik jie pasirodys to verti. Mokiniai, atsisakę būtiniausių kasdieninių dalykų savo gyvenime, turėjo teisę, kad šiais jų poreikiais pasirūpintų tie, kuriems yra skelbiama Dievo karalystė. Kaip Kristaus darbininkai, jie yra verti savo užmokesčio, turi teisę gauti nakvynei stogą – namus ir būtiną aprūpinimą (plg. 1 Kor 9, 11; Gal 6, 6; 1 Tim 5, 18).

Namus, kuriuose apsistos skelbėjai, išrinkdavo tos gyvenvietės žmonės, todėl mokiniai negalėjo rinktis sau geresnių namų, negu jiems būdavo paskiriama. Taip pat šioje kelionėje jie negalėjo reikalauti geresnių valgių arba atmesti tai, kas tariamai yra nešvaru, reikalauti to, kas pagal žydų paprotį švaru. Išsiųstųjų mokinių tikslas yra gydyti ligonius ir skelbti besiartinančią Dievo karalystę (plg. Lk 10, 9). Mokiniai, kaip ir Mokytojas, susidurdavo su atmetimu, tačiau Dievo žodis triumfuos net ir tuo atveju, jeigu skelbėjai būtų nepriimti29.

4. Krikščioniškų bendruomenių lankymo svarba Pauliaus raštuose

Apaštalo Pauliaus asmuo ir veikla pirmųjų krikščionių bendruomenėse kėlė didžiulį susidomėjimą: buvęs persekiotojas ir atsivertęs prie Damasko Paulius pirmiausia nukeliavo į Arabijos dykumą, o vėliau į Tarsą, kad ten vienumoje ir slaptoje pasiruoštų pradėti Kristaus Evangelijos skelbimo pagonims misiją. Puikus Šventojo Rašto, judaizmo nuostatų bei rabinų metodo pažinimas leido Pauliui veiksmingai skelbti Evangeliją pirmiausia savo broliams – žydams, gyvenantiems diasporoje. Ne mažiau naudingi pasirodė ir ankstesni jo kontaktai su helenistine kultūra. Paulius išsiskyrė iš kitų apaštalų graikų kalbos bei helenistinės kultūros išmanymu, neeiliniais gabumais, proto skvarbumu ir tuo, kad turėjo Romos pilietybę30.

Norėdami geriau pažinti ankstyvųjų krikščionių bendruomenių gyvenimą, pažvelkime į apaštalo Pauliaus veiklą kuriant bendruomenes ir jomis rūpinantis.

a. Paulius – keliaujantis skelbėjas

Paulius yra laikomas ankstyvosios krikščionybės teologu ir Evangelijos skelbėju. Jis visų pirma buvo veiklos žmogus, apibūdinamas kaip „bėgantis“ vyras (plg. 1 Kor 9, 24; Gal 2, 2; 5, 7), taip išreiškiant jo apaštališkąją veiklą ir spartų krikščionio veržimąsi į priekį. Toks jis mums parodomas ir Apaštalų darbų knygoje – beveik visuomet esantis kelionėje. Savo misijų vieta dažniau pasirinkdamas miestus, Paulius vadovavosi praktiškumu, nes jie buvo lengviau pasiekiami ir ten kalbėta graikiškai. Miestai jo akiratyje buvo ir dėl to, kad jis paprastai pradėdavo nuo žydų diasporos, beveik visuose didesniuose miestuose turinčios bent vieną sinagogą31.

Šv. Paulius dažnai sakydavo: „mano Evangelija“ arba „mano mokymas“. Šios formuluotės reiškia Kristaus Evangeliją, pritaikytą misijoje, kurios ėmėsi Paulius. Jis vienaip skelbė žydams ir kitaip skelbė pagonims, vienaip kalbėjo bendruomenei, kurią pats įkūrė, ir kitaip bendruomenei, kurią įkūrė kažkas kitas. Bet visada akivaizdu viena: rūpindamasis bendruomenėmis, Paulius visada išsikelia tikslą ir jį įgyvendina. Apskritai galime pasakyti, kad jo pagrindinis tikslas yra Jėzus, tačiau Paulius visada matė konkrečius žmones ir konkrečius jų poreikius, todėl atsižvelgdamas į situaciją rinkosi įvairius Evangelijos skelbimo būdus. Evangelijos pritaikymą įvairiose situacijose Paulius vadina „savo Evangelija“32.

b. Pauliaus būdas yra stiprinti bendruomenes laiškais

Paulius vadinamas tautų apaštalu dėl Evangelijos skelbimo daugelyje kraštų. Apie jo tris misijų keliones sužinome iš Apaštalų darbų knygos ir jo laiškų. Jausdamas atsakomybę už įkurtas arba lankomas krikščionių bendruomenes, jis ne tik grįždavo į jas per kitas misijų keliones, bet taip pat rašė joms laiškus, kuriuose nagrinėdavo konkrečias tas bendruomenes varginančias problemas33. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti keista, kad, būdamas veiklos žmogus, Paulius dar rasdavo laiko laiškams rašyti. Pats rašymo veiksmas buvo raštininkų amatas, jų pagalba naudojosi ir Paulius, nes jam pačiam rašyti buvo vargas (plg. Gal 6, 11). Apaštalas Paulius naudojosi šia komunikacine priemone – laiškais – kaip svarbia pagalba savo apaštališkajam darbui. Jis rašė jausdamas būtinybę būti kartu su bendruomenėmis, manydamas, jog svarbu, kad jas pasiektų jo mintis, kuri nurodytų įvairių konkrečių problemų sprendimus, pamokytų, paskatintų, pataisytų, pareikštų priekaištus, paguostų ir padrąsintų34.

Pauliaus laiškuose bergždžia ieškoti sisteminio atskirų temų išdėstymo, pavyzdžiui, mokymo apie Kristų (kristologijos), Bažnyčią (ekleziologijos), apie vadinamuosius ateities dalykus (eschatologijos) ar išgelbėjimą (soteriologijos). Taip yra todėl, kad Paulius nerašė krikščioniškos doktrinos vadovėlių, bet atsakydavo ir stengdavosi atsiliepti į jo bendruomenėse kylančius klausimus ir problemas. Taigi viename laiške randame vieną mokymo apie Bažnyčią aspektą, kitame laiške – kitą. Tai priklausė nuo bendruomenėje kilusių sunkumų, kuriuos reikėjo spręsti. Todėl galime pastebėti skirtingas pozicijas nagrinėjant tą pačią problemą. Apaštalas kartais stipriau pabrėžia vieną klausimo aspektą, o kartais – kitą, atsižvelgdamas į bendruomenės, kuriai rašė, poreikius35.

Pauliaus stilius ir žodynas nesiekia klasikinės graikų kalbos aukštumų, tačiau jo laiškuose atsispindi šnekamosios kalbos nuoširdumas ir gyvybingumas, taip didesnis svoris suteikiamas argumentų galiai, prakalbinančiai protą bei sužadinančiai nuostabą. Galime Pauliaus rašymo būdui pritaikyti tai, ką jis pats pareiškia viename laiške apie savo skelbimą: „Kai pas jus, broliai, lankiausi, aš atėjau skelbti jums Dievo liudijimo ne iškalbingais žodžiais ar išmintimi... Mano kalba ir mano skelbimas buvo ne įtikinantys išminties žodžiai, o Dvasios galybės parodymas, kad jūsų tikėjimas remtųsi ne žmonių išmintimi, bet Dievo galybe“ (1 Kor 2, 1. 4–5). Paulius, būdamas nuolankus, apie save sako, kad jam „trūksta iškalbingumo“ (2 Kor 11, 6), vis dėlto jo laiškai yra aukšto poetinio lygio36.

c. Pareiga išlaikyti Dievo žodžio skelbėją

Dievo žodžio skelbimas yra susijęs su skelbiančiųjų Žodį išlaikymu. Skelbėjai, vykdydami apaštalavimo misiją, tikėdavosi būti kitų paremti, nes šis lūkestis kilo iš jų patirties sekant paskui Jėzų. Keliaujant iš kaimo į kaimą atsirasdavo žmonių, noriai teikiančių valgį ir kuklų prieglobstį. Gausesnės paramos skelbėjai gaudavo iš moterų, kurios aukodavo savo turtą ir taip paremdavo kelionėse (plg. Lk 8, 1–3).

Viena iš daugelio Pauliaus skelbime svarstomų dilemų yra išlaikymas tų, kurie rūpinasi Dievo reikalais. Paulius susidurdavęs su šia problema, ypač tuomet, kai kūrė naujas bendruomenes ar pradėdavo kokią nors sielovadinę veiklą. Iš jo paties pasakymų, randamų laiškuose, matome, kad šis klausimas buvo įvairiai sprendžiamas. Kai kurie Dievo žodžio klausytojai susiprasdavo patys, kad skelbėjas turi iš kažko gyventi, ką nors valgyti ir kuo nors rengtis. Jie padėdavo apaštalui ne tik suteikdami jam paramą tą laiką, kurį jis praleisdavo pas juos, bet taip pat rėmė jo keliones bei veiklą kitur.

Yra tikra, kad Pauliaus išlaikymu rūpinosi filipiečiai, kuriems jis rašė: „Jūs, filipiečiai, ir patys žinote: kai, pradėjęs skelbti Evangeliją, išvykau iš Makedonijos, jokia bendrija neužmezgė su manimi davimo ir gavimo santykių, tik jūs vieni. Jūs mano reikalams prisiuntėte aukų vieną ir kitą kartą į Tesaloniką“ (Fil 4, 15–16). Su jais apaštalas atvirauja, kad būdavo įvairių situacijų: „Suprantama, aš visai nemanau skųstis stoka, nes išmokau būti patenkintas savo būkle. Aš moku gyventi vargingai ir būti turtingas. Visa ko esu ragavęs: buvau sotus ir alkanas, turtingas ir beturtis“ (Fil 4, 11–12).

Taip Paulius skelbė Evangeliją ir toliau rūpinosi bendruomenėmis, kurių nariai dar buvo „nesusivokę“ dėl materialinių Bažnyčios reikalų. Būtent tokia buvo Korinto bažnyčia37. Evangelijos skelbimo pradžioje šiame mieste Paulius visą savaitę dirbo Priskilės ir Akvilo dirbtuvėse, kad per šabą galėtų tęsti savo evangelizacinę veiklą (plg. Apd 18, 3–4). Tik Timotiejaus ir Silo atvykimas ir jų parama suteikė galimybę Pauliui turėti užtikrintą gyvenamąją vietą ir visą savaitę skelbti Dievo žodį (plg. Apd 18, 5).

Atrodytų, kad toks kilnus skelbėjo elgesys patraukė dar daugiau klausytojų, o vėliau laimėjo ir Korinto bažnyčios tikinčiųjų palankumą. Tačiau Pauliaus priešininkai tokią jo poziciją panaudojo prieš jį patį. Jie pradėjo sėti abejones dėl Pauliaus kaip Evangelijos skelbėjo kvalifikacijos ir autoriteto38. Visuotinai buvo paplitę, kad apaštalus išlaikydavo Bažnyčia; Paulius ir Barnabas buvo vieninteliai, kurie nereikalavo materialinio išlaikymo nei sau patiems, nei evangelizacinei veiklai (plg. 1 Kor 9, 4–6).

Pirmiausia Paulius nurodo faktą, kad Korinte yra jo įkurta bendruomenė. To turėtų pakakti, kad Paulius būtų vadinamas apaštalu: „Jei kitiems ir nesu apaštalas, tai vis dėlto jums esu, ir mano apaštalystės patvirtinimas esate jūs Viešpatyje. Štai mano pasiteisinimas prieš tuos, kurie mane kaltina“ (1 Kor 9, 2–3). Apaštalas išaiškina korintiečiams, kad kiekvienas Dievo žodžio skelbėjas turi teisę būti materialiai išlaikomas tų, kuriems patarnauja šia (skelbimo) dovana. Tačiau jis pats to nereikalauja, kad nesudarytų kliūčių evangelizacinei veiklai ir neatsitiktų taip, kad kokia nors žmonių grupė neišgirs apie Kristų tik todėl, jog nesirūpino materialiniais Dievo žodžio skelbėjo poreikiais (plg. 1 Kor 9, 12).

Tokia apaštalo pozicija yra jo laisvės Kristuje apraiška (plg. 1 Kor 9, 1. 15). Mat buvo visuotinai paplitusi praktika, kad Dievo žodžio klausytojai yra įpareigoti išlaikyti skelbėją. To neigėjus apaštalas Paulius retoriškai klausia dėl kitų apaštalų: „Argi mes neturime teisės valgyti ir gerti? Ar mes neturime teisės vedžiotis su savim tikėjimo seserį, kaip ir kiti apaštalai ir Viešpaties broliai bei Kefas? O gal tik aš ir Barnabas neturime teisės nedirbti rankų darbo?“ (1 Kor 9, 4–6).

Paulius taip pat prisimena pasaulyje susiklosčiusius santykius. Taigi kareivis neturėtų rūpintis išlaikymu, daržininkas naudojasi savo daržo derliumi, ganytojas – gyvulių, kuriuos gano, pienu (plg. 1 Kor 9, 6–7). Tuo pat metu išryškėja rabino mokinio mąstymas, kai Paulius pereina prie argumentų iš Raštų: „Ar tai sakau vien pagal žmonių papročius? Argi to nesako ir Įstatymas? Mozės Įstatyme parašyta: Neužrišk nasrų kuliančiam jaučiui! Bet argi Dievui terūpi jaučiai? O gal jis iš tiesų taiko mums? Juk dėl mūsų buvo parašyta, kad artojas turi arti su viltimi ir kūlėjas turi kulti su viltimi gauti savo dalį“ (1 Kor 9, 8–10).

Korinte Paulius sunkiai dirbo skelbdamas Dievo žodį. Taigi jis turėjo teisę laukti iš to vaisių, bet, aišku, kitokios rūšies, nes už triūsą dvasinėje srityje apaštalas tikėjosi materialinio išlaikymo39. Tad jis klausia korintiečių: „Jei jums pasėjome dvasinių gėrybių, tai argi didelis dalykas būtų pas jus pjauti medžiaginių?“ (1 Kor 9, 11). Paskutinis argumentas prisimenant pareigą išlaikyti Dievo žodžio skelbėją yra analogija su šventyklos kunigų teise į dalį aukojamų aukų: „Taip ir Viešpats yra patvarkęs, kad Evangelijos skelbėjai gyventų iš Evangelijos“ (1 Kor 9, 14).

Pauliaus požiūris į skelbėjų išlaikymą ir aukas yra painus, nes vienu atveju jis pats dirba, kad save išlaikytų, kitu atveju žinome jį naudojantis šia apaštališkąja teise, pvz., būnant Korinte, kur Paulius priimdavo kitų bendruomenių aukojamus pinigus (plg. 2 Kor 11, 8 ir t. t.), taip pat iš Laiško filipiečiams sužinome, kad tenykštė bendruomenė rėmė jį, kol jis buvo Makedonijoje (plg. Fil 4, 14–16). Pauliaus mokymas skelbėjo paramos klausimu yra kryptingas, nes bendruomenės skatinamos remti ir išlaikyti savo skelbėjus.

5. Jėzaus ir Pauliaus skelbimo panašumai

Įdomu palyginti Jėzų ir Paulių, žvelgiant į jiems patikėtos misijos vykdymo būdus, ir atrasti esminį tęstinumą, kuris atskleidžia vienos misijos tikslą. Bendri veikimo bruožai yra susiję su vieninteliu tikslu – Dievo karalystės skelbimu. Jėzaus skelbimo aplinka yra Galilėja: miestai ir kaimai paežerio regione, taip pat ir pagonių kraštai40. Paulius trimis kelionėmis skelbia ir pagonių kraštuose, ir stiprina bendruomenes ten, kur jos jau yra įkurtos jo paties ar kitų mokinių. Vienas iš svarbesnių bendrų bruožų – nepasidavimas tose situacijose, kai priešininkai kėsinasi į gyvybę: Jėzų kaltino fariziejai ir Rašto aiškintojai, o Paulių – netikintys ir nusistatę prieš jo skelbiamą mokslą ir abejonių sukeliantį Pauliaus apaštališkumo klausimą. Jėzaus misija labiau susijusi su Gerosios Naujienos skelbimu, o Pauliaus kaip Jėzaus mokinio misija yra neatsiejama nuo Žodžio skelbimo, bendruomenių kūrimo ir jų lankymo.

Naujojo Testamento tekstai įveda mus į krikščionybės pradžią, kur Dievas per savo Sūnų ir jo mokinius žadina žmones atsiversti ir atsigręžti į Jį. Taip Viešpats per savo pasiuntinius buria tikinčiuosius į vieną šeimą – bendruomenę, kuri laikui bėgant turėjo kęsti persekiojimus dėl tikėjimo liudijimo, kad išlaikytų tikėjimo dovaną.

-------------------------

1 Plg. R. POPOWSKI. Wielki słownik Grecko–Polski Nowego Testamentu. – Warszawa, 2006. P. 471.
2 Plg. Bažnyčios Tėvai: Antologija. – Vilnius: Aidai, 2003: Laiškas Diognetui, p. 139; plg. Šv. Polikarpo kankinystė, p. 68.
3 Plg. Lietuvių enciklopedija, t. 21. – Boston, 1960: M. KAVOLIS. Parapija, p. 537.
4 Plg. E. S. SANDERS. Istorinis Jėzaus asmuo. – Kaunas: Šviesa, 1999. P. 108, 113, 115–117.
5 Plg. Naujasis Testamentas. – Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2006: A. RUBŠYS. Komentarai, p. 392.
6 Plg. A. LĖVANAS. Kristaus abstinencijos klausimas Šventojo Rašto šviesoje. – Roma–Kaunas: Šv. Kazimiero draugijos leidinys, 1938. P. 73–74.
7 Plg. Grecko–Polski Nowy Testament. Ed.: R. POPOWSKI, M. WOJCIECHOWSKI. – Warszawa: Vocatio, 1997. P. 457.
8 Plg. Komentarz historyczno–kulturowy do Nowego Testamentu. Ed. C. S. KEENER. – Warszawa, 2000. P. 212.
9 Plg. J. RATZINGER/ BENEDIKTAS XVI. Jėzus iš Nazareto. – Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2007. P. 219.
10 Plg. Katolicki komentarz Biblijny. Ed. W. CHROSTOWSKI. – Warszawa, 2001. P. 1077.
11 Plg. Komentarz historyczno–kulturowy do Nowego Testamentu, p. 84.
12 Plg. S. FAUSTI. Evangelijos atminimas ir pasakojimas. – Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2006. P. 56.
13 Plg. F. WILLAM. Kristaus gyvenimas Izraelyje. – Vilkaviškis: Ardor, 1993. – P. 85.
14 Plg. S. FAUSTI. Evangelijos atminimas ir pasakojimas, p. 54–55.
15 Plg. Komentarz historyczno–kulturowy do Nowego Testamentu, p. 168.
16 Plg. F. WILLAM. Kristaus gyvenimas Izraelyje, p. 214–215.
17 Plg. Komentarz historyczno–kulturowy do Nowego Testamentu, p. 168.
18 Plg. E. S. SANDERS. Istorinis Jėzaus asmuo, p. 235.
19 Plg. A. RUBŠYS. Komentarai, p. 303.
20 Plg. E. GUERRY. Pilnutinis Kristus. – Boston, 1967. P. 20–21.
21 Plg. E. S. SANDERS. Istorinis Jėzaus asmuo, p. 131.
22 Plg. L. STACHOWIAK. Komentarz praktyczny do Nowego Testamentu, t. I. – Poznań, 1999. P. 197.
23 Plg. A. RUBŠYS. Raktas į Naująjį Testamentą, t. II. – Vilnius: Katalikų pasaulis, 1997. P. 268, 333.
24 Plg. L. STACHOWIAK. Komentarz praktyczny do Nowego Testamentu, t. I, p. 197.
25 Plg. S. FAUSTI. Evangelijos atminimas ir pasakojimas, p. 201.
26 Plg. L. STACHOWIAK. Komentarz praktyczny do Nowego Testamentu, t. I, p. 198.
27 Plg. A. RUBŠYS. Raktas į Naująjį Testamentą, t. I, p. 159.
28 Plg. L. STACHOWIAK. Komentarz praktyczny do Nowego Testamentu, t. I, p. 328.
29 Plg. Katolicki komentarz Biblijny, p. 1075.
30 Plg. J. KOZYRA. Paweł apostoł – sługa Ewangelii. – www.opoka.org.pl.
31 Plg. G. PULCINELLI. Apaštalo Pauliaus pažinimo abėcėlė. – Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2008. P. 45–46.
32 Plg. R. RECŁAW. W jakim kierunku prowadzić wspolnotę? – www.wspolnoty.jezuici.pl.
33 Plg. M. LIPIŃSKI. Św. Paweł –Apostoł narodów. – http:www.oltarz.pl.
34 Plg. G. PULCINELLI. Apaštalo Pauliaus pažinimo abėcėlė, p. 54.
35 Plg. W. RAKOCY. Wprowadzenie do piśmieninictwa Apostoła Pawła. – www.swietypawel.pl.
36 Plg. G. PULCINELLI. Apaštalo Pauliaus pažinimo abėcėlė, p. 55–57.
37 Plg. R. Pindel. Od ewangelizacji do wspólnoty. – Kraków, 2000. P. 76–77.
38 Plg. A. RUBŠYS. Komentarai, p. 629.
39 Plg. R. PINDEL. Od ewangelizacji do wspólnoty, p. 78.
40 Plg. E. S. SANDERS. Istorinis Jėzaus asmuo, p. 113–114.