Žilvinas Švarplys. Zenekos nuotrauka

Siūlome pažintį su vietoje nenustygstančiu ir muzika gyvenančiu Žilvinu Švarpliu, VšĮ „Gera Muzika Gyvai“ steigėju. Gyvendamas ir dirbdamas Amerikoje, Čikagoje, Žilvinas atrado kultūrų įvairovę, ir tai jį įkvėpė savo gyvenimą susieti su pasaulio muzika. 2006-aisiais jau Lietuvoje jis pradėjo populiarinti bliuzo bei world music stilius kas mėnesį Vilniaus bei Kauno publikoms pristatydamas po vieną unikalų projektą iš Tuvos, Malio, Kolumbijos, Senegalo ir kitų pasaulio kraštų.

Muzika, tikroji kalba, paremta intuicija, vidine išmintimi, – teigia Žilvinas, – Kuo žmogus sąmonėje švaresnis, kuo mažesnis jo ego, tuo didesnės galimybės susikalbėti su kitu, kitokiu. Tai ir yra pasaulio muzika – kai skirtingos tradicijos, patirtys, kultūros susilieja į viena.“

Žilviną Švarplį kalbina Gediminas Kajėnas.

Papasakok, kaip nutiko, kad ėmeisi su muzika susijusios veiklos?

Viso to priežastys glūdi vaikystėje. Muzika mane lydėjo nuo mažų dienų, mat mano tėvukas – užkietėjęs melomanas, tad augau su bliuzu, roku ir kita nuolatos namuose skambėjusia muzika.

2000 m., nežinodamas ką gyvenime daryti, bėgau iš Lietuvos. Taip atsidūriau Čikagoje. O ten tiesiog pradėjau dirbti. Tačiau mano pasirinktas kelias buvo netradicinis. Darbo aš „nepirkau“, kaip įprasta elgtis tarp emigrantų, bet ieškojau savo jėgomis eidamas per įvairias vietas – parduotuvėles, restoranus, kavines... Pirmoji mano darbo vieta – indų plovėjas sumuštinių kavinėje su juodukais. Susibičiuliavau su tos kavinės vadybininke, taip pat juoduke, ir ji nusivežė į savo rajoną, kur įvyko mano pirmoji reali pažintis su jų gyvenimu bei kultūra.

Antroji darbo vieta – taip pat indų plovėjas etiopiečių restorane. Savininkai turėjo reggae klubą, gaila, dabar jis jau uždarytas, o buvo pats geriausias tokios muzikos klubas ne tik Čikagoje, bet gal net visoje Amerikoje. Taip aš atsidūriau neįtikėtinuose reggae koncertuose, o tai išgirdęs supratau, kad tai būtina parodyti Lietuvoje. Tai, matyt, ir buvo pirmasis užkabinimas gyvenime kažką veikti su muzika. Gaila, iki šiol dar neįgyvendinau šio pirmojo sumanymo, atvežti gerą reggae grupę į Lietuvą, bet, manau, tai dar padarysime.

Vedimas smalsumo pradėjau vaikščioti po Čikagos bliuzo klubus, o apie 2004 m. įsidarbinau ūkvedžiu world music klube. Štai čia ir atsivėrė mano akys – išgirdau tokių dalykų, kurie tiesiog užkrėtė mane muzika, jos įvairovės žavesiu. Šiame klube kiekvieną savaitgalį vykdavo po kelis aukščiausio lygio koncertus su žymiausiais Pietų Amerikos, Afrikos, Azijos regionų atlikėjais bei kolektyvais. Su šio klubo vadove radom bendrą kalbą, ir ji leido man gan laisvai jaustis pačiame klube. Tad aš ne tik klausydavausi visų koncertų, bet pamažu ėmiau pagelbėti rengiant koncertus, bendrauti su muzikantais. Taip atsirado pažinčių, kontaktų, bendrų interesų ir vizijų.

Sakai, pradėjai vaikščioti po įvairius Čikagos klubus... Kokie jie?

Per savaitę ėjau į kokius keturis-penkis, kur tik pamatydavau, kad vyksta koks koncertas. Ėjau, žiūrėjau, klausiau. Tai buvo labai svarbi ir įdomi patirtis. Reikėjo mat klausą lavinti (juokiasi).

Aš vaikščiojau po pačius įvairiausius klubus, pačius įvairiausius, net ir pačios prasčiausios reputacijos rajonuose. Būdavo, sėdžiu koncerte vienas baltasis tarp juodukų (juokiasi). Bet niekada dėl to nekildavo problemų. Net priešingai, atradau žmonių, kurių kitur nebūčiau sutikęs. Ten yra gan aiškus pasiskirstymas – kas groja juodukų rajonuose, negroja baltųjų klubuose, ir atvirkščiai. Žinoma, pasitaiko išimčių, bet tai tik išimtys. Tad tuose mažyčiuose klubuose atradau kitą pasaulį, kitą atmosferą, kitą draivą... Šiuose klubuose dažnai nebūdavo jokių scenų, koncerto metu mikrofonas eidavo iš rankų į rankas, jaunimas ir močiutės šokdavo kartu... Tai visada būdavo geros energijos jam sesion...

Paskui galvojau, kad jau nebegaliu kritiškai žiūrėti, taip viskas įdomu ir gražu atrodė. Žinoma, turiu savo skonį, yra muzika, kuri man arčiau širdies, bet pamatai gyvą žmogų, kuris grodamas atiduoda visą save be jokių kompromisų ir tiesiog negali likti abejingas ar žvelgti į jį kritiškai.

Tiesa, pradžioje, prieš eidamas į koncertą, domėdavausi, kur einu, bandydavau youtube perklausyti tų kolektyvų įrašus, susipažinti su jais. O paskui tokių pamokų gavau, kad mečiau tikrinti. Tai, ką gali pamatyti nufilmuotoje medžiagoje, neprilygsta tam, ką gali pamatyti ir patirti gyvai koncerto metu. Sykį buvau viename žymiame pasaulio muzikos festivalyje Amerikoje. Tuo pačiu metu ten vyko ne vienas koncertas ir taip sutapo, kad dvi grupės, kurias būtinai norėjau pamatyti, grojo vienu metu skirtingose scenose. Viena jų buvo iš Sudano. Iki tol nebuvo tekę girdėti sudaniečių, tad buvo labai smalsu pasižiūrėti. Taigi, senu įpročiu pasižiūrėjau jų vaizdo medžiagą youtube ir suabejojau, ar verta eiti, nes tai buvo labai vidutiniškas pasirodymas. Vis dėlto nuėjau, ir tai buvo geriausias koncertas mano gyvenime...

Todėl ir dabar, rengdamas koncertus, žmonėms sakau, ateikite į koncertą, bus gerai, pamatysite gyvus žmones ir išgirsite jų gyvą muziką. Tai su niekuo nepalyginama...

Tavo patirtis labai įdomi ir visiškai netipiška tradiciniam emigrantui.

Pamenu, tik atvykęs į Čikagą patekau į lietuvių emigrantų, inteligentų, baigusių universitetus, susitikimą. Man buvo viskas įdomu, nauja, todėl daug klausinėjau apie gyvenimą čia, kaip ir ką daryti ir pan. Ir visi man kartojo viena – laikykis toliau nuo meksikiečių ir juodukų. Paskui išties suvokiau, kad turbūt 99 proc. lietuvių daro viską, kad tik išvengtų bet kokio kontakto su šiais žmonėmis.

Pradžioje šie gąsdinimai mane taip pat veikė, tačiau likimas sudėliojo savaip. Netrukus mano kambario draugais tapo juodukas ir meksikietis, abu kaip reikiant paragavę gyvenimo. Meksikietis, pavyzdžiui, nenorėjo mokytis nei dirbti, tai tėvai jį penkiolikos išmetė iš namų, ir jis savo rankomis ėmė kabintis į gyvenimą. Kitas bičiulis iš Gvatemalos tėvų namus paliko devynerių ir savo jėgomis atvyko iki JAV– Meksikos pasienio, o dvylikos tapo kojoti – per pasienį pervesdavo žmones. Dirbo už maistą ir merginas. Būdamas trylikos išlaikė savo šeimą, likusią Gvatemaloje. Su šiuo žmogumi dirbau ilgą laiką – jis buvo ūkvedys, aš – jo pagalbininkas. Jis tapo mano didžiausiu mokytoju, nors nemokėjo rašyti. Didžiausia jo pamoka, kurią atsimenu iki šiol – „kad ir kas tu būtum, niekada nesibodėk tualeto išvalyti be pirštinių...“ Tai išties vertinga pamoka...

Grįžkime prie muzikos. Dar gyvendamas bei dirbdamas Čikagoje pradėjai organizuoti koncertus ir Lietuvoje?

Taip, pradėjau nuo bliuzo muzikantų, nes įeiti į world music rinką buvo gerokai sudėtingiau – ir kainos didesnės, ir patirties trūko. Matyt, ir pats dar nebuvau pribrendęs tam. Nors dar būdamas Amerikoje tapau dviejų world music kolektyvų agentu, tačiau su bliuzo grupių koncertais Lietuvoje buvo gerokai paprasčiau. Tad pirmosios grupės 2006 metais buvo bliuzo. Taip pamažu augant patirčiai, pažintims, įdirbiui, augo ir atvežamų grupių skaičius. Dabar labiau ėmėme orientuotis į world music Vilniaus bei Kauno publikai kiekvieną mėnesį siūlydami vis kitokį muzikinį projektą iš plačiojo pasaulio.

Kodėl vis dėl to bliuzas ir world music?

Bliuzas, toks dalykas... Na, tai, galima sakyti, taip pat etninė muzika. Gal todėl neatsitiktinai daug bliuzo muzikantų daro bendrus projektus su etno, world music muzikantais. Dar gyvendamas Čikagoje surengiau keletą įspūdingų jam session su skirtingų kraštų muzikantais. Man visada būdavo įdomu stebėti, kaip per muziką susikalba skirtingų kultūrų bei patirčių žmonės. Tai ir yra didžioji muzikos galia.

Nuo vaikystės turėjau svajonę – keliauti po pasaulį. Būdamas šešerių susikroviau daiktus ir rengiausi išvažiuoti į Afriką. Ir vėliau net neplanuodamas, nesitikėdama to įgyvendinti, atsidūręs viename mieste, susipažinau su gausybe įvairiausių kultūrų ir skirtingo plauko žmonių. Tai buvo mano geriausias universitetas. Čia aš supratau, tikrai supratau, kad mes visi esame vienodi – iš ten pat atėjome ir ten pat sugrįšime. Jei atsiveri, ir kitas žmogus tau atvers savo širdį. Tai paprasta. Mano bičiulis iš Gvatemalos, jis nekalba angliškai, aš – ispaniškai, bet mes susikalbame.

O kas ta world music, kaip pats ją supranti?

Aš ir pats ilgai negalėjau rasti tinkamų žodžių tam, turėjo praeiti šiek tiek laiko, kol supratau. Tai daugiau nei vien tik muzikinis stilius. Tai kultūrų susitikimas vienu metu čia ir dabar. Kai be jokių repeticijų susitinka keli skirtingų kultūrų muzikantai ir sukuria šventę... Tai muzika, kuri tirpdo sienas.

Spalio mėnesį tai buvo Lietuvoje, kai grojo Baba Sissoko iš Malio ir multiinstrumentalistas Saulius Petreikis. Bum, ir tai įvyko be jokių išankstinių susitarimų. Jie tiesiog grojo nuoširdžiai, ir tai juto visi, kas tai girdėjo. Beje, kaip tik šiuo metu ieškau rėmėjų, kurie padėtų įgyvendinti unikalų sumanymą – šiuos du muzikantus suvesti drauge čia, Lietuvoje, kad jie įrašytų bendrą projektą.

Muzika, tikroji kalba, paremta intuicija, vidine išmintimi. Kuo žmogus sąmonėje švaresnis, kuo mažesnis jo ego, tuo didesnės galimybės susikalbėti su kitu, kitokiu. Tai ir yra pasaulio muzika, kai skirtingos tradicijos, patirtys, kultūros susilieja į viena.

Ar Čikagos patirtį buvo lengva pritaikyti ir Lietuvoje?

Dešimt metų nebuvau buvęs Lietuvoje, ir per tą laikotarpį su lietuviais praktiškai nebendravau, tad mane gąsdino, kad grįšiu ir pasigailėsiu, nes nieko nepavyks ir labai greitai užsikrėsiu depresija (juokiasi). Tačiau nieko panašaus nenutiko. Antrą dieną vos grįžęs išėjau su skrajutėmis į gatvę su žmonėmis pabendrauti ir supratau, kad viskas čia yra gerai.

Tiesa, visa tai pradėdamas galvojau, kad susidomėjimas šia muzika bus gerokai didesnis, juk atvežu niekada negirdėtų kolektyvų, kokių Lietuvoje nėra buvę. Maniau, salės bus perpildytos. Viename pirmųjų koncertų grojo grupė iš Puerto Riko su vienu žymiausių pasaulio gongistu Paoliu Mejiu. Jo pasiklausyti atėjo vos dvidešimt žmonių. Tai žiauru... Bet tiems dvidešimčiai buvo labai gerai ir dėl jų patirtų emocijų bei geros nuotaikos vertėjo visa tai tęsti.

Trejus metus visas mūsų darbas buvo nuostolingas. Muzikantams bilietus pirkdavau iš savo kreditinės kortelės, su tėvuku, su kuriuo ir užsukom šį reikalą, šeimos santaupas išleidome. Anksčiau koncertus rengėme Kaune ir Klaipėdoje, kartais dar Palangoje, tačiau, kai grįžau į Lietuvą 2010 m., pradėjau orientuotis išimtinai į Vilnių bei Kauną.

Ir dabar jokio biudžeto nėra, bet kažkaip pavyksta kvėpuoti. Į lapkričio mėnesį vykusį tuvių kolektyvo „Chirgilchin“ koncertą Vilniuje buvo nupirkta 200 bilietų. Tai jau tikrai mums daug. Bet negali norėti iš karto daug, juolab pats supranti, kad darai nekomercinį projektą, todėl tam reikia nemažo įdirbio. Tai juk ne verslas, tai labiau edukacija, juk muzika – ne vien tik muzika...

Tai kokiu būdu pavyksta išgyventi užsiimant tokia nekomercine veikla?

Dirbame gan paprastu būdu – einame į įvairias įmones bei firmas ir siūlome įsigyti bilietų koncertų ciklui. Tai nėra rėmimas įprasta forma, tai labiau bendradarbiavimas. Įmonės įsigyja bilietų savo darbuotojams, klientams ar partneriams, o aš galiu planuoti reguliarius koncertus. Džiaugiuosi, kad toks bendradarbiavimas plečiasi, ir įmonių skaičius auga. Šiuo metu mūsų realus planas – koncertas kartą per mėnesį, ir šių firmų dėka tai įmanoma įgyvendinti. Žinoma, ir žmonių, kurie lankosi mūsų koncertuose, gausėja, tai taip pat geras paskatinimas tęsti pradėtą darbą.

Jei galvočiau, kaip iš šios veiklos užsidirbti daug pinigų, seniai turėčiau mesti šią veiklą arba vežti išimtinai komercinius projektus. Kadangi mano prioritetai kiti, tai svarbiausias uždavinys – atvežti geros muzikos, įgauti tiek partnerių, tiek klausytojų pasitikėjimo, kad naujų koncertų būtų nekantriai laukiama.

Planuoju sukurti savotišką agentūrą, kuri rūpintųsi world music sklaida bei koncertais visame Rytų Europos regione. Iki šiol niekas šia linkme sistemingai nedirbo, todėl matau tam tikrą nišą galimiems projektams. Šiuo metu grupės važiuoja specialiai į Lietuvą, ir tai kainuoja kur kas daugiau, nei kad kartu rengiant papildomus grupių koncertų Latvijoje, Estijoje, Baltarusijoje ar Lenkijoje.

Kaip žmonės priima šiuos koncertus?

Kas ateina atviromis širdimis, po koncerto išeina laimingi. Įvyksta keitimasis emocijomis, dalijimasis, todėl tai ir yra gera. Visa mūsų veikla – nekomercinis projektas, mes darome tai, kas mums patinka, vežame grupes, kurios įdomios mums patiems. Kadangi šioje srityje turiu jau šiokios tokios patirties, atvežu kolektyvų, neatsižvelgdamas į tai, garsūs jie ar ne. Man įdomu, kas jie yra, kokia yra jų kultūra, ir net neabejoju, kad tai gali būti įdomu ir kitiems.

Tikiu, kad dar poros metų galėsime įgyvendinti tai, apie ką šiandien net ir nesvajojam. Artėjančiais metais gal pavyks Lietuvoje surengti kelias dienas trunkantį world music festivalį.

Kaip manai, kodėl lietuviška muzika neegzistuoja world music rinkoje?

Nežinau. Gal iki šiol niekas tuo neužsiėmė. Galvoju, kad reikia ne tik importuoti pasaulio muziką į Lietuvą, bet ir eksportuoti tokią, kuriamą Lietuvoje, pasaulin.

Lietuvoje yra nemažai grupių, kurios įvardija save kaip folkrokas, neofolkas ir pan. Tiesą sakant, niekur negirdėjau tokių stilių, tik čia (juokiasi). Bet tai, ką girdėjau šias grupes grojant, tai tikrai galėtų atstovauti Lietuvai pasauliniame world music kontekste.

Kaip patekti į šį atskirą pasaulį su savo įrašų studijomis, festivaliais ir konferencijomis? Kažkam reikia žengti žingsnį ir pristatyti Lietuvos atlikėjus pasaulyje. Gera vieta tam – kasmetinė pasaulio muzikos konferencija-festivalis „WOMAD“, į kurį susirenka garsiausi šios muzikos agentai. Tai, manau, tinkamiausias kelias mums tapti šiandien gyvuojančios pasaulio muzikos dalimi.

Viliuosi, jei pavyks įgyvendinti projektą su Sauliumi Petreikiu ir Baba Sissoko, gal kitais metais juos nuvešiu į šį festivalį, ir tai taps gera pradžia...