Albumas skirtas Lietuvos medinėms bažnyčioms – daugialypio Europos krikščioniškojo paveldo daliai, kurią stipriai veikė turtinga, iš Vakarų sklindanti religinio meno tradicija. Tačiau nepaisant meninių stilių diktato ir katalikiškosios dailės dėsningumų, kiekviena iš tų šventovių yra vis kitokia. Pastebimą individualumo žymę jose paliko parapijos istorija, vietinės reikšmės įvykiai, bažnyčios globėjų bei fundatorių ambicijos, meninis skonis, daugybės meistrų fantazija ir meninė išmonė. Visa tai metai po metų kūrė, keitė ir palengva formavo nepakartojamą kiekvienos bažnytėlės meninį pavidalą.

Didžioji dalis seniausių ir gražiausių, daugiausia dailės paveldo turinčių Lietuvos medinių bažnyčių išliko naujoves ir svetimas įtakas nenoriai įsileisdavusioje Žemaitijoje. Beržoro, Degučių, Liolių, Pikelių, Platelių, Sedos, Tryškių, Grūšlaukės šventovės nuolat minimos tarp įspūdingiausių Lietuvos „medinio baroko“ pavyzdžių. Turtingesnėms parapijoms ar vienuolijoms priklausiusios sudėtingesnio plano bei tūrio bažnyčios (Lauksodžio, Alsėdžių) statytos gerai įgudusių, gal ir iš toliau atvykusių profesionalių statytojų, jų interjero įranga dažnai stilinga, nepriekaištingo meninio lygio.

Daugiau sąlyčio taškų su stiline mūrine architektūra turi Užnemunėje ar ankstesnėse Vilniaus vyskupijos ribose esančios senosios medinės bažnyčios (Griškabūdžio, Prienų, Šešuolių, Tabariškių) – spėjama, kad jas projektavo Vilniaus regione dirbę profesionalūs architektai, statė ir puošė patyrę meistrai, drožėjai ir tapytojai.

Leidinyje aprašytos ir nufotografuotos 49 Lietuvos medinės bažnyčios.

Leidinio sumanytojai siekė sukurti knygą, kurioje atsiskleistų įspūdingi, bet ir netikėti, neįprasti gražiausių šventovių vaizdai. Norėta, kad vartantysis knygą pasijustų per Lietuvos kaimus ir miestelius keliaujančiu, laisvu nuo išankstinio žinojimo prašalaičiu, visai atsitiktinai pravėrusiu sunkias kuklios bažnytėlės duris ir netikėtai išvydusiu joje slypintį grožį.

Kultūros paveldo apsaugos departamento informacija