Europos skyrybos, taip žurnalistai pavadino naktinį britų sprendimą, kuris buvo priimtas prieš kelias dienas Briuselyje. Didžiosios Britanijos premjeras Davidas Cameronas nepasirašė pakto, kuris turėjo užtikrinti glaudesnį ekonominį Europos Sąjungos šalių bendradarbiavimą ir jų finansinių institucijų koordinavimą.

Britams šis sprendimas nebuvo lengvas, bet nestodami į vieną gretą kartu su vokiečiais, prancūzais ir dar 21 Europos Sąjungos valstybe britai garsiai pasakė tai, ką jie patys, o ir kiti europiečiai jau senokai žinojo – mes kitokie. Po šio britų žingsnio politikos apžvalgininkai ėmė kalbėti ne tik apie skyrybas, bet ir apie tektoninius europinės politikos lūžius, kai britų salas ir žemyną ima skirti ne tik Lamanšo sąsiauris, bet ir politinė duobė. 

Tiesa, britai nebuvo vieninteliai, kurie nepasirašė „sutarties sutartyje“. Praėjusį ketvirtadienį Briuselyje švedų, čekų ir vengrų politikų rankos taip pat sudrebėjo, bet jie politinės bambagyslės su ES nekirto, tiesiog paprašė daugiau laiko ir išskubėjo į savo tėvynes konsultuotis.

Gali būti, kad britų politikų žingsnis, kuris, beje, buvo gan teigiamai sutiktas tėvynėje, jiems gali sukelti tam tikrą politinę izoliaciją, o ilgalaikėje perspektyvoje – pridaryti nemenkos žalos.

Glaudžiau bendradarbiauti ir griežčiau prižiūrėti finansus Europa nori ne todėl, jog tai daryti smagu, ir tikrai ne todėl, kad tokie sprendimai verčia aukoti dalį politinės ir finansinės nepriklausomybės ES labui. Artimesnės draugystės ir žvitresnės akies reikia, nes euro zonos krizė Europos Sąjungą klampina vis giliau.

Glaudesnio ir griežtesnio bendradarbiavimo sutartis – gelbėjimosi šiaudas, kurio griebiasi nuskęsti nenorintys europiečiai, o štai britai nusisuka, leisdami žemyninei Europai pačiai tvarkytis su savo finansinėmis problemomis.

Britai negali paslėpti džiaugsmo, kad neturi euro, o piniginėse šiugždena senąjį svarą. Matyt, todėl taip drąsiai pareiškė, kad gins savo šalies ir Londono finansinio rajono interesus, ir atsisakė stoti į vieną gretą su taupyti, drausminti ir drausmintis ketinančia žemynine Europa.

Kalbama, kad britai galbūt būtų pasirašę sutartį, jei būtų gavę tam tikrų garantijų, Londono finansinį centrą saugančių saugiklių bei nuolaidų, bet nesulaukę šių ankstyvų kalėdinių dovanų sutarties nepasirašė. 

Tiesa, Briuselyje pasirašyta „sutartis sutartyje“, kaip ją jau vadina politologai, negarantuoja, kad pavyks stabilizuota eurą. Sutartyje įsipareigojama taupyti ir laikytis finansinės disciplinos, bet vargu ar tai padės sukaupti daug pinigų per trumpą laiko tarpą ar išplatinti jungtines obligacijas. Daugelis sprendimų dabar priklausys nuo Europos Centrinio banko, svarų balsą ir pilniausią piniginę taip pat turi ir Vokietija. Todėl pradedama kalbėti ir apie Europos suvokietėjimą, ypač po to, kai britai savo noru pamažu traukiasi iš ES virtuvės, o prancūzai ir vokiečiai tyliai buria „euro zonos šalių branduolį“.  

Prancūzai jau senokai kalbėjo apie „dviejų greičių“ Europą, kurioje stipresnės euro zonos šalys žaistų pagal kitokias taisykles nei silpnosios, o į visą šį reikalą kuo mažiau kištųsi keistieji britai, skandinavai, Rytų europiečiai.

Tiesa, britų premjeras, nepasirašęs sutarties Briuselyje ir taip „apgynęs šalies interesus“, sakė besijaučiąs gerai. Esą Londono finansinio centro interesai, piniginė laisvė bei geresnė britų ekonominė padėtis buvo verta tokio drastiško sprendimo.

Pasak D. Camerono, po tokio britų sprendimo gyvenimas Europoje nesustos, o britai linki euro zonos šalims kuo greičiau išspręsti savo finansines problemas.

Atsukdama nugarą likusioms ES šalims Didžioji Britanija dabar jaučiasi laimėjusi, bet, pasak politikos specialistų, ateityje gali pralaimėti. Finansinio reguliavimo susitarimai tarp 17 euro zonos šalių ar 23 euro – plius pakto narių dabar reiškia tik taupymą ir euro gelbėjimą, o vėliau gali reikšti laisvesnį pinigų judėjimą, tam tikrus mokesčius arba jų nebuvimą, darbo jėgos mobilumą ir kitus gana svarbius sprendimus, kuriems negalės daryti įtakos Didžioji Britanija.

Galbūt dėl to, o galbūt dėl skirtingų požiūrių į Europos Sąjungą pergalingai tėvynėje sutiktas D. Cameronas nesusikalbėjo su savo svarbiausiu politiniu sąjungininku – valdančiosios koalicijos partneriu liberaldemokratu Nicku Clegu, kuris pareiškė, kad toks britų premjero akibrokštas Didžiąją Britaniją pastūmės į izoliaciją.

Kalbama, kad D. Cameronui grįžus iš Briuselio torių ir liberaldemokratų pasitarimai už uždarų durų buvo itin audringi, o N. Clegas atsisakė dalyvauti D. Camerono susitikime su Bendruomenių rūmais, kur jis pristatė ir gynė savo poziciją nepasirašyti sutarties Briuselyje.

Pasak D. Camerono, jo sprendimas nereiškia, kad Didžioji Britanija pasitraukia iš ES gretų, bet pridūrė, kad žemyninės Europos ir britų politinių jėgų pusiausvyra jo netenkina, todėl pats laikas atgauti pozicijas.

ES nesiskirsto, bet britai visada buvo truputį atsiskyrę vien todėl, kad gyveno saloje. Dabar ir politinėje. 

Parengta pagal Foreign Policy ir The Economist inf.