Ji pla­čiai gar­bi­na­ma vi­sa­me pa­sau­ly­je, o kul­tas – la­bai se­nas. Var­das Liu­ci­ja bu­vo įtrauk­tas į V am­žiaus šv. Mi­šių ka­no­ną. Ta­čiau, ne­pai­sant vi­so šito, apie ją ži­nių yra la­bai ma­žai. Pa­sa­ko­ji­mą apie jos kan­čią gau­bia le­gen­dos šy­das. Pa­sa­ko­ja­ma, jog Liu­ci­ja bu­vo gra­ži jau­na mer­gi­na iš Si­ra­kū­zų, pa­ža­dė­ta į žmo­nas vie­nam tur­tin­gam ben­dra­am­žiui. Ta­čiau stai­ga mer­gi­na su­ža­dė­tu­ves nu­trau­kė. Jos su­ža­dė­ti­nis ne­pa­no­ro nu­si­leis­ti ir vi­so­mis prie­mo­nė­mis sie­kė ją su­si­grą­žin­ti, bet ga­liau­siai, ma­ty­da­mas, jog vi­si jo mė­gi­ni­mai per­niek, įda­vė ją kaip krikš­čio­nę pro­kon­su­lui. Mer­gi­na bu­vo su­im­ta ir tei­sia­ma. No­rė­da­mas per­ga­lė­ti jos pa­si­prie­ši­ni­mą pro­kon­su­las pa­gra­si­no užda­ry­ti ją į vieš­na­mį. O mer­gi­na, pa­ro­dy­da­ma ge­rą krikš­čio­niš­ko­jo mo­ky­mo iš­ma­ny­mą, jam at­sa­kė: „Ga­li taip pa­da­ry­ti, ta­čiau kū­nas ne­bus su­terš­tas, jei­gu su tuo ne­su­tin­ka sie­la. Jei­gu tu lei­si ma­ne iš­nie­kin­ti prieš ma­no va­lią, ma­no skais­tu­mas pel­nys dvi­gu­bą ka­rū­ną.“ Ati­duo­ta kęs­ti žiau­riau­sius kan­ki­ni­mus, ji mi­rė iš­ti­ki­ma Kris­tui. Le­gen­da pa­sa­ko­ja, kad jai bu­vo išlup­tos akys, to­dėl Liu­ci­jai mel­džia­si akių li­go­mis ser­gan­tys žmo­nės.

Piero Lazzarin "Visų šventųjų knyga"