Su ketvirtakursiu seminaristu Danieliu Narkunu susipažinau per jo vasaros praktiką Vilniaus Bernardinų bažnyčioje. Vieną rytą Danielis sutiko užsukti į redakciją ir papasakoti apie savo apsisprendimą tapti kunigu, didžiausius sunkumus ir džiaugsmus, kurie lydi klieriko kelią Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijoje.

Kuo ypatinga yra seminarija? Ar gyvenimas ten iš esmės skiriasi nuo gyvenimo kiekvienoje kitoje studentų bendruomenėje?

Paminėčiau tris esminius išskirtinius bruožus. Pagrindinis seminarijos gyvenimo skiriamasis bruožas yra Jėzus Kristus: seminarijoje yra koplyčia, kur Švč. Sakramente gyvena Kristus. Mes kiekvieną dieną praleidžiame po vienu stogu su eucharistiniu Jėzumi. Santykis su Juo ir yra visų branginamas ir svarbiausias. Manyčiau, kad ne visi turi tokią privilegiją. Įmanoma užmegzti santykį su Dievu visur, kad ir kur būtum, tačiau sakramentinis Jo buvimas visą parą kartu yra ypatingas ženklas.

Vienuolynai neretai turi savo studentų namus, kuriuose tikriausiai yra panaši situacija.

Antras dalykas yra bendruomenė. Nors pasitaiko sunkumų, galime sakyti, kad seminarija yra ypatinga vieta, pasižyminti bendruomeniškumu. Jei kas nors neigtų, jog seminarija nėra bendruomenė, tikrai nesutikčiau, nes be bendruomenės nebūtų seminarijos kaip tokios. Seminarijoje yra ir nusižeminimo, artimo meilės, pastangų sekti Jėzaus Kristaus pavyzdžiu.

Trečiasis aspektas yra Kristaus sekimas – kaip mokinių bendruomenės. Man įstrigo kun. Danieliaus Dikevičiaus paskaitos žodžiai, kai jis aiškino mokinio poziciją mokytojo atžvilgiu: mokinys visada eina už Jėzaus, jam iš paskos. Taip įsivaizduoju ir seminariją: Jėzus yra centre, o bendruomenė jį seka.

Mokinystė arba Sekimas Kristumi per visą krikščionybės istoriją yra įgavęs daugybę skirtingų formų: mums žinomi stulpininkai, atsiskyrėliai, kontempliatyvūs ir misionieriški Jėzaus mokiniai. Kaip atrodo seminaristo sekimas Kristumi?

Pirmiausia tai sekimas Evangelija. Kiekvieną rytą pradedame malda ir Eucharistija. Kaskart vakarais turime mąstymo gaires, skaitome Šventąjį Raštą – taip ir bręsta šis dvasingumas.

Kokie keliai Jus atvedė į seminariją? Ar galite pasidalinti savo pašaukimo istorija?

Mano pašaukimo istorija yra labai paprasta, bet vis tiek didžiuojuosi ja, nes tai – pirmiausia Dievo dovana man. Pašaukimo istoriją nėra taip lengva papasakoti, nes ji dar nesibaigusi.

Esu kilęs iš katalikiškos vilniečių šeimos. Pirmasis krikščionybės ženklas, kurį prisimenu, tai – močiutės išmokytas kryžiaus ženklas. Mane veikė ir tėvų pavyzdys – tikėjimas brendo pirmiausia šeimoje. Būdavo privalu kas sekmadienį dalyvauti Mišiose. Ne visada turėdavau ūpo, bet tėvai sugalvodavo įvairiausių paskatinimų – pažadėdavo po bažnyčios užsukti į „Vaikų pasaulį“ ar pan. (juokiasi).

Tačiau bažnyčioje man buvo įdomu, nes dalyvaudavome dažniausiai vaikų Mišiose Šv. Dvasios bažnyčioje, kurią lankydavo mano tėvelis, o vėliau ir visa šeima. Gana greitai pritapome, buvo įdomu, nes kaskart vykdavo kažkas naujo, atvykdavo naujų kunigų ar pan.

Kartą toks kunigas Petras priėjo ir sako: „Ką čia veikia tie jaunuoliai? Tegul imasi darbo!“ Taip pradėjau patarnauti prie altoriaus, būdamas gal 7–8 metų, ir Šventosios Dvasios bažnyčioje praleidau apie 10 metų.

Mokyklos laikais domėjausi įvairiomis profesijomis. Kartą per vokiečių kalbos pamokas klasės draugai į žodyną man įrašė žodžius „Danielius – kunigas“. Man tokie išoriniai ženklai visada sužadindavo vidinį virpulį ir minčių. Niekada nesiveldavau į konfliktą, paprastai nutylėdavau, nors panašių pastabėlių pasitaikydavo dažnai. Kulminacinis pašaukimo įvykis buvo, kai kartą per Mišias man priėmus Komuniją netikėtai išgirdau vaiką sušunkant: „Kunigas!“ Tada jau tvirtai nusprendžiau, jog būsiu kunigas.

Galvodamas apie būsimą profesiją, galvojau ir apie žurnalistiką, ypač operatoriaus darbą. Lankiau įvairius kursus Lenkijoje, Londone. Esu parengęs ir keletą videoreportažų – du iš jų parodė per LTV. Viskas prasidėjo nuo tetos gimtadienio, kai dėdė įdavė į rankas kamerą ir pasakė: „Filmuok“. Man patiko, pradėjau labiau domėtis ir galiausiai susitaupęs nusipirkau savo kamerą.

Tačiau širdyje kunigystė traukė labiau, tad įstojau į seminariją.

Iki paskutinės minutės niekam nesakiau apie stojimą, tik žiniatinklyje pasidomėjau, ko reikia: nuotraukų, klebono rekomendacijos ir kt. Dalyvavau atvirų durų dienoje ir po to ėmiausi reguliariai skaityti Šventąjį Raštą. Mama kartą įėjusi į kambarį mane pamatė skaitantį ir paklausė: „Gal ruošiesi į seminariją?“ Taip ji pirmoji sužinojo, vėliau, likus porai mėnesių, – ir tėvelis. Galiausiai likus keletui savaičių sužinojo ir visi kiti, nes norėjau, kad viskas praeitų ramiai, be jokių nereikalingų diskusijų.  

Ar buvo lengva  būti savimi, tai yra būti krikščionimi savo bendraamžių aplinkoje?

Na, buvo įvairių nutikimų. Matydami mane, patarnaujantį prie altoriaus, bendraamžiai tikriausiai darė tam tikras išvadas. Mokykloje būdavo įvairių situacijų, bet aš stengdavausi nekonfliktuoti. Kita vertus, kai susidurdavau su pažeminimu, visada stengdavausi užstoti kitus. Ne tiek jėga, kiek paaiškindamas.

Nesakyčiau, kad mokykloje būta pasyvumo ar priešpriešos. Man atrodo, kad visi ten buvo tikintieji. Baigiau lenkų mokyklą, tikrai nesusidūriau su priešiška ateistine nuostata. Man buvo nauja patirtis vėliau, jau kaip klierikui mokykloje susidurti su atvirai rodomu nepasitenkinimu ar aršiu priešiškumu, pasyvumu.

Kaip jaučiasi žmogus, atsiliepęs į pašaukimą tapti kunigu? Juk esame skatinami rūpintis vien asmenine realizacija, įsitvirtinimu visuomenėje, gerove ar pan. Ar nesijaučiate ne toks „kaip visi“?

Žengdamas tuo keliu, jaučiuosi džiugiai. Kiekvienas žmogus turi skirtingą pašaukimą. Mano įžengimas į seminariją buvo vidinis apsisprendimas, ir jį lydėjusį jausmą, sunku apibūdinti. Kaip minėjau, kai svarsčiau, kurį kelią rinktis – kunigystę ar žurnalistiką, – prisimenu, kai pagalvodavau apie kunigystę, pajusdavau, kad tarsi širdį kas paima ir nepaleidžia. Kartais manęs klausia, kodėl netapau žurnalistu – juk tokia prestižinė, gerai apmokama profesija... Suprantu, jog kiekvienas darbas yra gražus ir kartu nėra lengvas, tačiau jaučiu, kad kunigystės niekada neatsisakyčiau. Tai ne vien žmogiškos pastangos, bet ir Dievo veikimas. Ėjau į seminariją, kad patarnaučiau Dievui ir žmonėms: mano pirmas tikslas – nešti Evangeliją, gerą žinią. Šiuo metu jaučiuosi džiugiai, tikrai nesu nusivylęs. Žinoma, būna įvairiausių situacijų. Propedeutiniame kurse, pavyzdžiui, buvo sunkių akimirkų, kai ašaros byrėjo, bet su Dievo pagalba viską ištvėriau ir žengiu toliau.

Kokių pagrindinių sunkumų iškyla?

Aš stojau iškart po vidurinės, kiti atėjo jau po studijų, – pavyzdžiui, vienas kurso draugas yra baigęs Dailės akademiją. Aš norėjau iškart žengti kunigystės keliu ir nebesidomėjau kitomis profesijomis. Propedeutiniame kurse buvo tokių akimirkų, kad pasijutau atsidūręs nepažįstamoje aplinkoje, pirmą kartą atitrūkau nuo savo namų, šeimos. Tas atitrūkimas kartais išspausdavo ir ašarų... Teko, pavyzdžiui, kartą langus plauti. Man toks darbas nebuvo svetimas, tačiau galvoj sukosi mintys: „Ką aš čia veikiu? Juk ne valytoju noriu būti, o kunigystės siekti.“ Tokie paprasčiausi dalykai sukeldavo sunkumų. Tikrai reikėjo rimtos formacijos, nes tokie maži, nereikšmingi dalykai tapdavo svarbūs.

Lankėmės neįgaliųjų centre, Betanijos valgykloje patarnaudavome benamiams prie stalų. Gyvenime nebuvau daręs tokių darbų – bet dabar labai džiaugiuosi turėjęs šią patirtį, ji labai subrandina asmenybę. Supranti, kad nesi visa ko centre, sumažėja puikybė, pamatai kitą žmogų šalia. Gyvenimas propedeutiniame – pirmiausia gyvenimas dėl kito, tai yra svarbu. 

Iš ko susideda seminarijos gyventojų kasdienybė? Kam skiriamas didžiausias dėmesys? Ko gero, daug kas jį įsivaizduoja kaip griežtai reglamentuotą. Ar tai tiesa?

Jei kas yra lankęsis seminarijoje, tikriausiai pastebėjo, kad pastatas yra laivo formos. Atrodo, kad tas laivas tyliai ramiai sau plaukia, ir ten nieko nevyksta. Tačiau ten gyvenimas verda kaip katile.

Tipinė seminarijos diena prasideda bendra rytinė malda – 7 val. koplyčioje kalbame liturgines valandas, atliekame mąstymą – maždaug 20 minučių dienos Evangelijos ištraukos apmąstymą, po jo – šv. Mišios. Pusryčiaujame ir nuo 8.45 val. vyksta paskaitos. Po pietų turime laisvai tvarkomą laiką, kurio metu galime išvykti į miestą, tvarkyti asmeninius reikalus, o svarbiausia – studijuoti. Prieš vakarienę visi klierikai ir vadovybė susitinkame bendrai maldai. Po jos – vėl laisvas laikas, paskui – naktinė, tai yra liturginės valandos, o po jos – tyla, kuri tęsiasi iki ryto maldos.

Per savaitę vyksta įvairių papildomų dalykų. Pavyzdžiui, antradieniais dvasios tėvas paruošia ir pristato mums kokią nors temą.

Trečiadieniais vakarinė malda vyksta kursuose. Kiekvienas kursas susitinka atskirai ir meldžiamės, o kartu ir aptariame rūpimus klausimus. Ketvirtadienių vakarais vyksta maldos grupelės: akademinių metų pradžioje esame suskirstomi į nedideles grupes, kuriose vyksta bendra malda ir sekmadienio Šv. Rašto ištraukos apmąstymas. Aptariame tarpusavyje ir einamuosius dalykus.

Šeštadienį rytinė malda vyksta 8.20 val., Mišios už geradarius – 18 val. Jose prisimename visus tuos, kurie seminariją palaiko ne tik finansiškai, bet ir malda. Po to turime laisvą laiką, jeigu nevyksta seminarijoje kokių renginių. Vakarą užbaigiame bendra malda, adoracija.

Sekmadienį renkamės koplyčioje 7.10 val., o po pusryčių kiekvienas klierikas iškeliauja į pastoracinę praktiką. Visa bendruomenė vėl susirenka jau tik vakaro maldai.

Per metus yra daug švenčių, pavyzdžiui, švenčiame šv. Kalėdas, po jų turime ilgesnes atostogas, panašiai kaip ir po šv. Velykų. Seminarijoje minime ir valstybines šventes, šv. Juozapo vardines, metų pradžioje būna pirmakursių krikštynos. Mus aplanko Vilniaus arkivyskupas kardinolas A. J. Bačkis, kiti vyskupai.

Trečiame kurse būna įvilktuvės, paprastai gruodžio 8 d., kai gaunamas kunigiškas rūbas, per kurį jau išoriškai gali liudyti Kristų, suteikiama vadinamoji koloradkė arba „skaistutė“. Visas studijų laikotarpis skirtas apsisprendimui, tačiau įvilktuvės yra tarsi pasirinkto kelio patvirtinimas visos bendruomenės, Bažnyčios akivaizdoje.

Ar šalia akademinės veiklos, dvasinio gyvenimo puoselėjimo yra vietos ir kitai veiklai? Pomėgiams?

Taip, daug vietos skiriama sportui. Rengiami tarpseminariniai turnyrai. Vykstame į keliones. Mokslo metų pradžioje turime trijų dienų rekolekcijas, piligriminę kelionę ar žygį. Pernai, pavyzdžiui, keliavome į Trakus. Kiekvienas klierikas, be abejo, dar turi savo pomėgių, kuriems gali skirti laiko, jeigu jo atlieka nuo pagrindinių pareigų. Kiekvienas turime konkrečias pareigas, į kurias esame paskiriami metų pradžioje. Pavyzdžiui, komendantas paskirsto darbus ir sudaro grafiką visai savaitei, kiti vadovauja chorui, rengia seminarijos laikraštuką „Teesie“, yra fotografas ir t. t. Būna tokių savaičių, kad visko niekaip nespėji, bet svarbiausia neatidėlioti, padaryti viską laiku, žiūrėti, kad būtų išsaugotas bendrasis gėris, nes jeigu kažkas sušlubuoja, visa bendruomenė tą pajunta. Taip ugdomas atsakingumas.

Didžiausias dėmesys seminarijoje yra skiriamas formacijai: dvasinei ir intelektualinei. Seminarijos laikas yra skirtas ne vien pastoracinei praktikai, bet ir intelektualiniam pasirengimui. Popiežius Benediktas XVI savo laiške ragino uoliai įsitraukti į studijas, nes tai yra svarbu. Nėra gerai galvoti, sako jis, kad to ar kito man neprireiks. Dėl vidinės jėgos ir atsakomybės yra svarbu viską priimti, nes gyvenimo situacijos yra skirtingos ir nežinai, kokioje atsidursi.

Kaip įsivaizduojate pavyzdingą kunigą? Gyvenime susiduriame su kuo įvairiausia palete: intelektualiais ir labiau meniškos sielos, akademiškais ar charizmatiškais ir emocingais, labai susitelkusiais į savo vidų kunigais ir t. t... Gali būti kunigu, neturėdamas klausos, ne itin gerai perkandęs filosofijos studijas, tačiau be ko žmogus negalėtų būti kunigu?

Negali būti kunigu be veikimo Jėzaus Kristaus asmenyje. Be santykio su Jėzumi Kristumi. Tai yra svarbiausia, norint išlaikyti savo pašaukimą per visą gyvenimą, kuris nėra toks jau ir ilgas. Koks bus santykis su Jėzumi, nuo to priklauso ir kunigystės vaisiai.

Kunigų skirtingumas yra geras, čia glūdi visas pašaukimo grožis. Tomas Akvinietis yra sakęs, kad  kiekvienas žmogus yra skirtas dėl kitų – ko jis negali, gali kitas ir taip mes papildome vienas kitą.

Koks žmogus yra jūsų pavyzdys? Kokia asmenybė Jums labiausiai imponuoja? Kodėl?

Mano pavyzdys yra popiežius Jonas Paulius II. Jo asmenybė man padarė didžiulį įspūdį, ir tai kažkiek lėmė ir mano pašaukimą. Mane žavi jo paprastumas, visiškas atsidavimas bendravimui su Jėzumi Kristumi. Kaip kardinolas A.J. Bačkis kartą mums sakė – popiežius be maldos nežengė nė žingsnio. Mane žavi jo maldos gyvenimas.

Antras modelis man yra vienuolinio gyvenimo kunigai. Vasarą per praktiką turėjau progą patarnauti Vilniaus Bernardinų bažnyčioje, ir man padarė didelį įspūdį brolių pranciškonų pavyzdys, atsiskleidė labai stiprus maldos gyvenimas. Maldos kaip pokalbio su Dievu, ryšio su juo.

Kokie pagrindiniai pavojai tyko jauno žmogaus, svajojančio apie kunigystę? Kas pareikalauja daugiausia pastangų?

Visų pirma, manyčiau, tyko pavojus pasiduoti puikybei. Be to, seminarijoje kiekvienas klierikas yra apsuptas pomėgių, reikalų ir gyvenimo realybė jaučiama labai stipriai. Tad pavojus yra įsitraukti į nereikalingus, pašalinius dalykus, kurie gal nesuderinami su seminarijos gyvenimu. Manyčiau, kad svarbu pirmiausia skirti dėmesį seminarijos gyvenimui ir tam tikslui, kurio atėjai čia siekti, ir visiškai atsiduoti tam tikslui.

Seminarijos istorijoje yra įvairiausių įvykių, pavyzdžiui, kai žmogus išeina iš seminarijos, nes per kažkokius renginius ar piligriminius žygius sutiko jį sužavėjusią merginą ir pasitraukė į šeimos gyvenimą. Manyčiau, kad kiekvienas žmogus yra ieškantis, ir jeigu prarandamas santykis su Jėzumi ir atsiranda kitų, pašalinių dalykų, kyla pavojus.

Sunkiausia, manau, seminarijoje yra paklusnumas, kuris, viena vertus, suvaržo žmogų, bet, kita vertus, atskleidžia jį kaip asmenybę. Tam reikia daug pastangų. Pavyzdžiui, atsimenu, jog  propedeutiniame kurse turėjau daug kam paklusti, o nebuvau pratęs. Tačiau klusnumas ne tik suvaržo, bet ir padeda atsiskleisti žmogaus asmenybei kito žmogaus atžvilgiu. Tie, kurie yra pašaukti eiti šiuo tarnavimo keliu, sugeba tai priimti, nes stiprybė ateina visų pirma ne iš žmogaus pastangų, bet iš Dievo.

Išoriškai galima galvoti, kad viskas labai lengva, tačiau patirtis seminarijoje yra labai stipri, sukrečianti iš vidaus, tačiau tai – antgamtinė patirtis.

Benediktas XVI savo knygoje „Jėzus iš Nazareto“ kelia klausimą: ką atnešė Jėzus į pasaulį? Ir atsako – Dievą. Seminarija yra ta vieta, kur mokomės nešti Dievą į pasaulį – per atsidavimą Dievui, kitam žmogui, per realų kasdienį gyvenimą, bendravimą, santykius tarp žmonių. O per maldą nešti Dievui tuos pačius žmones, visus žmones.

Kalbino Saulena Žiugždaitė