Chu­a­nas de Je­pes Al­va­re­sas (Ju­an de Yepes y Įlva­rez), jau­nas is­pa­nų vals­tie­tis, bu­vo smul­kaus su­dė­ji­mo, žema­ū­gis, bet pla­čios kak­tos ir be ga­lo žė­rin­čių juo­dų akių. Iš­ban­dęs vi­so­kius ama­tus, bet taip nie­kam ir ne­ti­kęs, jis įsto­jo į kar­me­li­tų no­vi­cia­tą. Bū­tent jam (apie jį tė­vai, ne­tur­tin­gi vals­tie­čiai, gal­vo­jo, jog yra ne­ver­tas nė su­di­lu­sio ska­ti­ko) bu­vo lem­ta tap­ti di­džiau­siu krikš­čio­nių mis­ti­ku, pui­kiu po­etu bei di­džiu šven­tuo­ju Kryžiaus Jo­no var­du. Chu­a­nas gi­mė 1542 me­tais Fon­ti­ve­ro­je, ne­to­li Avi­los. Bū­da­mas dvi­de­šim­ties įsto­jo į kar­me­li­tų no­vi­cia­tą, o vė­liau bai­gė te­olo­gi­jos bei fi­lo­so­fi­jos stu­di­jas Sa­la­man­kos uni­ver­si­te­te. Ta­čiau tarp kar­me­li­tų jis jau­tė­si vis pras­čiau. Jų vie­nuo­ly­nuo­se vieš­pa­ta­vo at­si­pa­lai­da­vi­mo ir at­sai­nu­mo dva­sia, nuo­di­ju­si vie­nuo­lių gy­ve­ni­mą ir ati­to­li­nu­si juos nuo pra­di­nio dva­sin­gu­mo. To­dėl vos įšven­tin­tas ku­ni­gu, jis bu­vo nu­ta­ręs tap­ti kar­tū­zu, nes griež­tas šių vie­nuo­lių gy­ve­ni­mas jam at­ro­dė tin­ka­mes­nis jo bū­dui, jį trau­kė dva­si­nis gy­ve­ni­mas ir mis­ti­kos aukštu­mos.

Tuo kan­ki­nan­čių abe­jo­nių me­tu jam te­ko svar­biau­sia gy­ve­ni­mo pa­žin­tis: jis su­si­ti­ko su Te­re­se Avi­lie­te, ne­pa­pras­ta, stip­ria ir ne­pri­klau­so­ma vie­nuo­le, ku­ri bu­vo pra­dė­ju­si kar­me­li­čių vie­nuo­ly­nų re­for­mą, nes ir šie bu­vo pa­verg­ti at­sai­nu­mo de­mo­no. Vie­nuo­lė no­rė­jo re­for­muo­ti ir or­di­no vy­rų vie­nuo­ly­nus. Abu jie iš kar­to pui­kiai su­ta­rė (Te­re­sei tuo me­tu bu­vo pen­kias­de­šimt dve­ji, o Jo­nui – dvi­de­šimt pen­ke­ri).

Po kiek lai­ko jau­na­sis kar­me­li­tas, pa­si­va­di­nęs Kry­žiaus Jo­nu, Du­ru­e­ly­je įkū­rė pir­mą­jį re­for­muo­tų kar­me­li­tų vie­nuo­ly­ną ir taip pra­dė­jo re­for­mą, ku­ri vė­liau apė­mė vi­są or­di­ną ir krei­pė jį griež­čiau­sio as­ke­tiz­mo bei vi­siš­ko at­si­ža­dė­ji­mo ke­liu. Sa­vo vie­nuo­liams jis sa­kė: „Kad ga­lė­tu­mė­te jaus­ti vi­so ko sko­nį, ne­mė­ki­te nie­ko. Kad ga­lė­tu­mė­te tu­rė­ti vis­ką, ne­no­rė­ki­te tu­rė­ti nie­ko. Kad bū­tu­mė­te vis­kuo, no­rė­ki­te bū­ti nie­kuo. Kad ži­no­tu­mė­te vis­ką, sten­ki­tės ne­ži­no­ti nie­ko.“ Dėl to­kio gy­ve­ni­mo griež­tu­mo jis su­si­lau­kė stip­raus pa­si­priešini­mo, priešišku­mo ir net­gi aršaus šmeižto iš nuo­sai­kių­jų kar­me­li­tų, ku­rie Te­re­sę va­di­no „ne­ra­mia mo­te­ri­mi ir kla­jok­le“, o Kry­žiaus Jo­ną – „ne­pa­klus­niu, maiš­tin­gu ir iš­pui­ku­siu vie­nuo­liu“. Dėl to ma­žam uo­liam vie­nuo­liui te­ko kęs­ti To­le­do vie­nuo­ly­no ka­lė­ji­mo šal­tį: ten jis per kū­no kan­ki­nys­tę ir „dva­sios nak­tis“ pa­sie­kė tą mis­ti­nę vie­ny­bę, ku­rią vė­liau ap­dai­na­vo ir at­sklei­dė sa­vo kū­ri­niuo­se.

Iš­ėjęs iš ka­lė­ji­mo, jis in­ten­sy­viai apašta­la­vo ir mo­kė; bu­vo Jaén bei Ba­e­za ko­le­gi­jų rek­to­rius, o vė­liau Gre­na­dos pri­oras. Įkū­rė ne­ma­žai re­for­muo­tų vie­nuo­ly­nų ir bu­vo dau­ge­lio kar­me­li­čių dva­sios va­do­vas. Šiam lai­ko­tar­piui pri­klau­so ke­tu­ri jo žy­miau­si kū­ri­niai: „Ko­pi­mas į Kar­me­lio kal­ną“ – tai pir­mo­ji mis­ti­nės ke­lio­nės – iš­si­lais­vi­ni­mo iš že­miš­kų troš­ki­mų lai­kan­tis krikš­čio­niš­kų­jų do­ry­bių – sto­te­lė; „Tam­sio­ji nak­tis“ – tai Die­vo švie­sos nušvi­ti­mo aki­mir­ka; „Dva­sios gies­mė“ ap­dai­nuo­ja sie­los ir Kris­taus tuok­tu­ves, ku­rios kū­ri­ny­je „Gy­va mei­lės lieps­na“ yra ga­lu­ti­nai pa­šven­ti­na­mos eks­ta­zė­je.

Jis ta­po tik­ras ir di­dis dva­si­nis mo­ky­to­jas. Iš trum­pų afo­riz­mų, ku­riuo­se jis su­ge­bė­jo api­ben­drin­ti nau­ją­jį vie­nuo­liš­ko gy­ve­ni­mo ide­a­lą, įkvė­pi­mo sė­mė­si tūks­tan­čiai, ne tik kar­me­li­tų, pa­švęs­tų­jų sie­lų. Vie­na­me jų jis sa­kė: „Ne­da­ryk to­kio da­ly­ko ar ne­tark to­kio žo­džio, ko­kio ne­da­ry­tų ir ne­sa­ky­tų Kris­tus, jei­gu at­si­dur­tų to­kio­je pa­dė­ty­je, ko­kio­je esi tu, ir bū­tų to­kio pat am­žiaus bei svei­ka­tos kaip ir tu.“ „Ne­prašyk nie­ko ki­ta, kaip tik kryžiaus ir dar be pa­guo­dos, nes tai yra to­bu­la.“ „At­si­ža­dėk sa­vo troš­ki­mų ir ra­si tai, ko trokš­ta ta­vo šir­dis.“ O pas­kui mel­dė­si taip: „Vieš­pa­tie, ne­pra­šau nie­ko ki­to, kaip tik ken­tė­ti su Ta­vi­mi. Ir kad bū­čiau nie­ki­na­mas ir lai­ko­mas nie­kuo.“ Vieš­pats jo žo­džius pri­ėmė už gry­ną pi­ni­gą. 1591 me­tais ne­te­kęs vi­sų pa­rei­gų ir nu­liū­dęs dėl ap­lin­ki­nių ne­su­pra­ti­mo, Kry­žiaus Jo­nas pa­si­trau­kė į Ube­dą, kur jį į lo­vą pa­gul­dė stip­rus vie­nos ko­jos pe­ri­os­ti­tas (ant­kau­lio už­de­gi­mas). Jis tu­rė­jo iš­kęs­ti ke­le­tą ope­ra­ci­jų, ku­rios bu­vo tik­ra kan­ky­nė. Ir vis dėl­to mirš­tan­tis ir siau­bin­gų skaus­mų ka­muo­ja­mas ma­ža­sis–­di­dy­sis bro­lis vie­nuo­lis dar tu­rė­jo drą­sos pa­sa­ky­ti: „Tai nie­kis, ver­ta, kad taip bū­tų.“ Jis mi­rė 1591 m. gruodžio 14 d. 1726 me­tais bu­vo ka­no­ni­zuo­tas, o 1926-ai­siais pa­skelb­tas Baž­ny­čios mo­ky­to­ju.

Jo raš­tai, ku­rie im­ti pub­li­kuo­ti po jo mir­ties nuo 1618 me­tų, jį iš­ke­lia į krikš­čio­nių mis­ti­kos vir­šū­nes. Pra­ei­ty­je ma­žiau ži­no­mi, mū­sų lai­kais jie ta­po ne­pri­lygs­ta­mu at­skai­tos taš­ku kiek­vie­nam, kas no­ri įgy­ti vie­nuo­liš­kos pa­tir­ties. Juo­se yra pa­sa­ko­ja­ma vi­siš­kai men­kos ir „tam­sio­je nak­ty­je“ pa­si­me­tu­sios žmo­gaus dva­sios dra­ma, ku­ri vis­gi pa­si­bai­gia be­ga­li­niu džiaugs­mo pro­veržiu. Vi­sa tai yra pa­tei­kia­ma su sub­ti­liu ly­riz­mu. Tai Kry­žiaus Jo­ną pa­ver­čia ir di­džiu Is­pa­ni­jos po­etu.

Piero Lazzarin "Šventųjų knyga"