A. Stasiulevičius. „Kryžiaus medis, 2009“

Esu teologas, Bažnyčios istorikas, tad man nelengva kalbėti apie Aloyzo Stasiulevičiaus meną. Kita vertus, tą laiką, kai buvau Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos rektoriumi, labai pasistengiau, kad seminarijoje vyktų Lietuvos meno parodos. Surengta nemažai parodų, klierikai galėjo susipažinti su Lietuvos menu. Ypač džiaugiuosi, kad seminarijoje atsidarė Aloyzo Stasiulevičiaus paroda, kadangi jis kartu su Valentinu Antanavičiumi, Vincu Kisarausku buvo tie novatoriai, kurie XX a. 6–7 deš. atnaujino Lietuvos meno kalbą. Man atrodo, kad kiekvienas laikotarpis turi rasti savo išraišką, kad parodytų, kas yra svarbu mūsų gyvenime.

Vilniaus kunigų seminarijos akademinių metų inauguracijai mes kviesdavome  Lietuvos aukštųjų mokyklų rektorius,  ir kartą  dalyvavo tuometinis Vilniaus dailės akademijos rektorius Arvydas Šaltenis. Jis pasakė sakinį,  po kuriuo ir aš pasirašau – menas ir teologija yra labai arti, nes ir vienas, ir kitas siekia skleisti grožį ir gėrį.

Stasiulevičiaus paveikslai atskleidžia gėrį ir grožį.  Jis pats yra išsakęs viltį, kad menas gali sutaikyti žmogų su Dievu: „Tikiu, kad tai yra įmanoma;  pasaulis be meno ir Dievo man būtų beprasmis“. Antra dailininko mintis, kuri man ypač artima, yra ta, kad menas – tai  gyvybės, gyvenimo vanduo. Kai žiūrime į Stasiulevičiaus paveikslus, būtent šitie dalykai mums ir kalba.

A. Stasiulevičius. „Vilniaus toliai, 1979“

Noriu pasakyti mintį, kuri kilo  prie Stasiulevičiaus darbų. Jis yra laikomas krikščionišku tapytoju, ir tai yra gerai, kad taip vadinamas žmogus, o ne jo menas.  Sąvoka krikščioniškas menas (Art Christian) atsirado Prancūzijoje 1832 m. Po Prancūzų revoliucijos dauguma bažnyčių buvo sugriautos, apiplėštos, reikėjo iš naujo jas įrengti, papuošti. Prancūzijoje neatsirado meno,  kuris tiktų bažnyčios reikmėms, todėl reikėjo pasigaminti naujo meno – skulptūros, tapybos, liturginių indų.  Taip atsirado atskira meno šaka, vadinamasis krikščioniškas menas, kuris visiškai atsiskyrė nuo pasaulinio meno vystimosi. Nuo romantizmo iki kubizmo Bažnyčia faktiškai neigė pasaulietinį meną ir, atsigręžusi į viduramžius, sukūrė savo taip vadinamą krikščionišką meną.

Jis ne visada buvo aukštos kokybės. Todėl  svarbu kalbėti ne apie krikščionišką meną, o apie krikščionį menininką, svarbu – turinys ir žmogus, kuris išreiškia savo tikėjimą. Kai aš žiūriu į Stasiulevičiaus paveikslus, ypač „Kristaus kančios“ ciklą, jie man liudija gilų tikėjimą. Menininkas rado šiuolaikinę meninę išraišką, kuri gali padėti dabarties žmogui kontempliuoti Jėzaus kančios, mirties ir Prisikėlimo paslaptį ir padaryti išvadas savo gyvenimui.

Man yra nuostabu, kiek  Stasiulevičiaus balta spalva turi atspalvių, kokia iškalbinga gali būti tapybos kalba,  pasitelkus vieną spalvą. Taip pat  Stasiulevičiaus paveikslų harmonija,  akivaizdžiai artima klasikinei muzikai, kurią tapytojas taip vertina.

Didelį įspūdį parodoje padarė paveikslas, kuris tiesiogiai nekalba apie Kristaus kančią. Jis vadinasi „Vilniaus toliai“ ir tapytas seniau – 1979 m. Paveiksle – miesto siluetas su bažnyčių bokštais ir dangus virš Vilniaus. Ypatinga paveikslo mėlyna spalva liudija viltį, kurią tais sovietiniais laikais reikėjo apginti ir kovoti dėl jos. Tą viltį, padėjusią išgyventi sunkius sovietinius laikus, galima matyti iškiliausių to laikotarpio lietuvių dailininkų darbuose. Stasiulevičius ir jo kolegos daug prisidėjo, kad ta viltis išliktų gyva.

Grįžtu prie A. Šaltenio minties, jog menas ir tikėjimas arba teologija yra arti, kad abu atskleidžia grožį ir gėrį.  Pridėčiau – ir menininkas tam tikra prasme  yra arti Dievo: kaip Dievas sukūrė pasaulį iš nieko, taip ir menininkas kuria grožį iš nieko. Tas grožis išlieka, juo galime džiaugtis, jis gali mums palengvinti gyvenimą. Nėra puikesnės dovanos, nei ši – dalyvauti Kūrime ir apdovanoti žmones džiaugsmu, tikėjimu, sklindančiu ir iš Aloyzo Stasiulevičiaus paveikslų.