Sveiki, metai baigiasi ir spaudoje kaip iš gausybės rago pasipylė geriausių metų knygų sąrašai, renkamos skaitomiausios ir įdomiausios knygos. Tad ir aš, nuolat naršydamas po internetą ir skaitydamas žurnalus bei laikraščius, taip pat sudariau nedidelį man patinkančių ar norimų perskaityti knygų sąrašą.

Keletas jų, tikiu, anksčiau ar vėliau pasirodys ir lietuviškai, kitų mes, skaitytojai, savo gimtąja kalba niekados nepamatysime ir norintiesiems teks jas siųstis paštu, pirkti užsienyje ar skaityti elektroniniu pavidalu.

Nemažai gerų knygų jau esu aptaręs savo gausiose (bent jau man taip atrodo) kronikose, tad stabtelsiu tik prie tų, kurias dėl tam tikrų priežasčių atidėjau vėlesniam laikui. Dauguma tų knygų priklauso dokumentiniam, beletristiniam žanrui, yra keletas biografijų. Šie metai turbūt iš tikrųjų buvo verstinės ir dokumentinės literatūros metais. Paminėsiu ir keletą dar neminėtų grožinės literatūros knygų.

Tad nuo jų ir pradėkime.

Viktoras Pelevinas S.N.U.F.F., „Eksmo“

Jau tampa tradicija, kad mįslingiausiu vadinamas rusų rašytojas kasmet gruodžio mėnesį pristato po naują savo kūrinį. Šįkart tai naujas romanas – įprastas Pelevinui mistikos, Rusijos realybės, ironijos, fantasmagorijos ir beprotiškų detalių kokteilis.

Romano veiksmas vyksta dviejuose pasauliuose – viršutiniame ir apatiniame. Apatinis pasaulis vadinasi Urkaina ir gyvena ten urkos arba orkai. Šis pasaulis – šiuolaikinės Rusijos parodija (autorius to nė neslepia). Viršutinis pasaulis vadinasi ofšaru. Ten – liberalizmas, mokslas, technika, pramogos, ten yra Londonas ir gyvena žmonės. Tie du pasauliai nuolatos tarpusavyje kariauja.

S.N.U.F.F. – šiuolaikinio pamišėliško pasaulio satyra: visos blogybės paryškintos, visi mūsų trūkumai pabrėžti. Žinoma, galima žavėtis autoriaus išradingumu, tačiau begalinis pūvančių visuomenės žaizdų demonstravimas ir patyčios ima varginti. Besitikintieji iš Pelevino vilties ir grožio eikite skaityti ką nors kita. Knyga skirta užkietėjusiems autoriaus gerbėjams, cinikams, „moralinėms valkatoms ir dvasiniams iškrypėliams“.

Ištrauką galite paskaityti čia.

Michel Houellebecq  La Carte et le Territoire (Žemėlapis ir teritorija), „Flammarion“

Taip, prancūziškai šis romanas išleistas pernai, tačiau rusiškai ir angliškai pasirodė tik šiemet. Galbūt kitąmet bus ir lietuviškai.

Ką, gi, tęsiam cinikų temą. Šis romanas, nepaisant kaltinimų copypaste‘u iš „Wikipedia“, pernai pelnė Gonkūrų premiją. Jame pasakojama apie netikėtos sėkmės sulaukusį dailininką Džedą Martiną, išgarsėjusį „Michelin“ žemėlapių fotografijomis ir tapantį paveikslus, kurių pavadinimai iškalbingi: „Billas Gatesas ir Steve‘as Jobbsas kalbasi apie informatikos ateitį“, „Damienas Herstas ir Jeffas Koonsas dalijasi meno rinką“ ir pan.

Šis dailininkas susitinka Michelį Houellebecqą ir užsako jam parašyti tekstą parodos katalogui. Po kelių dienų Michelis žiauriai nužudomas. Šioje knygoje autorius išlieka toks pats mizantropas ir pesimistas, negailestingas Europos ir Vakarų civilizacijos stebėtojas, žarstantis kandžius aforizmus.

Yrantys gyvenimai, santykiai su tėvais, meilės bergždumas... Žiemą skaityti gal ir niūroka, bet tekstas to vertas.

Philip K Dick The Exegesis (Egzegezė), „Houghton Mifflin Harcourt“

1974-ųjų metų vasario mėnesį Philipui K. Dickui, vienam neįprasčiausių ir įdomiausių pasaulio rašytojų, buvo išrautas protinis dantis. Dar neatsigavęs po narkozės jis sutiko moterį, ant kurios kaklo kabėjo krikščionybės simbolis – maža žuvelė. Iš saulėje spindėjusios žuvelės ištryško rausvas spindulys. Rašytojui jis pasirodė gyvas ir protingas. Netrukus prasidėjo regėjimai: „Jaučiausi taip, tarsi mane aplankė svetimas protas, tarsi visą gyvenimą buvau pamišęs ir tik dabar atgavau blaivų mąstymą“.

Šiuos vasario ir kovo mėnesiais jį lankiusius regėjimus rašytojas praminė „2-3-74“. Norėdamas suprasti kas su juo įvyko, Philipas Dickas ėmė rašyti dienoraštį ir rašė jį iki pat savo mirties 1982-aisiais.

Šie dešimtys tūkstančių puslapių apmąstymų apie visatos prigimtį, laiko ir erdvės sąlyginumą, apie tai, kas yra realybė ir tikrovė, koks Dievo ir žmogaus santykis buvo suredaguoti ir surinkti į vieną tūkstančio puslapių knygą.

Neskubėkite skeptiškai šypsotis: tai ne pamišėlio ar šizofreniko užrašai. Žmogus patyrė atvertį, sukrėtimą, ir naudodamasis visu savo kultūriniu bagažu (didžiuliu) bei rašytojo talentu bandė aiškintis, kas gi su juo nutiko.

Keletą rankraščio puslapių galite pamatyti štai čia.

„Egzegezė“ – netikėtas ir labai įdomus požiūris į mūsų visatą ir ją valdančius dėsnius. Tiesa, knygos skaitymui reikia daug dėmesio, susikaupimo ir kartais specialių žinių.

Annie Leibovitz Pilgrimage (Piligrimystė), „Random House“

Viena garsiausių pasaulio fotografų Annie Leibovitz lapkričio mėnesį išleido naują albumą „Piligrimystė“. Annie tapo žinoma fotografuodama pasaulio garsenybes, ji – viena geriausių madų fotografių, tačiau šioje knygoje nieko panašaus nerasite.

Šiame albume – svarbių autorei vietų nuotraukos. Albumo idėja priklausė Annie partnerei, garsiai rašytojai ir eseistei Susanai Sontag. Jos planavo išleisti joms abiem svarbių vietų albumą ir kruopščiai sudarė sąrašus.

Deja, 2004-aisiais mirus Sontag, sumanymas taip ir liko neįgyvendintas. Tačiau A. Leibovitz nusprendė jį atgaivinti: „Man reikėjo išgelbėti save. Priminti sau, ką aš mėgstu ir galiu daryti.“

Kas gi pateko į šį piligrimystės albumą? Charleso Darwino namelis. Virginios Woolf rašomasis stalas. Vienintelė išlikusi Emily Dickinson suknelė. Paskutinė turėta daktaro Freudo kušetė. Ralpho Waldo Emersono namai. Tikras kultūrinės ikonografijos katalogas, suteiksiantis nemenką malonumą kultūros ir fotografijos gurmanui. O kartu šis albumas – puiki meditacija apie laikinumą ir amžinybę.

Keletą nuotraukų galite pamatyti štai čia.

Norman Davies Vanished Kingdoms: The History of Half-Forgotten Europe (Dingusios karalystės: pusiau pamirštos Europos istorija), „Lane Allen“

Istorikas Normanas Daviesas puikiai žinomas Lietuvoje, jo knygos puikuojasi ne vieno smalsaus proto skaitytojo lentynoje. Tikėkimės, kad Lietuvos knygynuose pasirodys ir ši, spalio pabaigoje išleista knyga, pasakojanti gerokai primirštą Europos istoriją ir daugybę per amžius susikūrusių ir be pėdsako dingusių valstybių, karalysčių, hercogysčių ir kunigaikštysčių.

Taip, šioje knygoje atsirado vietos ir LDK bei Jungtinei Lenkijos ir Lietuvos Respublikai. Autorius rašo apie Prūsiją, Burgundiją, keltus, piktus, gėlus ir škotus. Pamini „Aragono imperiją“, Bizantijos imperiją. Aprašo subyrėjusią Sovietų Sąjungą.

Klaidžiojimas po valstybių griuvėsius su N. Daviesu – malonus ir daug žinių suteikiantis užsiėmimas. Lietuvos vardas knygoje nuskamba taip pat dažnai. O ir šiaip, knyga – puiki proga pažvelgti į savo praeitį bendrame Europos istorijos kontekste ir suvokti, kad buvome ir esame nedidelė, tačiau būtina šio žemyno dalis.

Brook Wilensky-Lanford Paradise Lust:Searching for the Garden of Eden (Rojaus geismas: Rojaus sodo paieškos), „Grove Press“

Šių metų vasaros pabaigoje pasirodė ir dar viena mane itin sudominusi istorinė knyga. Galbūt ją tiktų pavadinti populiariosios istorijos studija?

Nuo tada, kai žmonija buvo išvaryta iš Rojaus, ji vis bando jį surasti, nuolat trokšta grįžti atgal, įrodyti jo buvimą. Rojaus buvo ieškoma visais laikais, tačiau autorės knygoje kalbama jau apie modernių laikų, post-Darvino visuomenės Rojaus paieškas.

Taigi, kur buvo ieškoma Rojaus devynioliktame, dvidešimtame amžiuose, kur jo ieškoma dabar? „Rojaus geisme“ autorė pateikia neįtikėtinų veikėjų ir pačių keisčiausių jų iškeltų hipotezių virtinę. Rojaus buvo ieškoma Šiaurės ašigalyje, Floridoje, Kalifornijoje ir Ohajo valstijoje. Berlyne, Somalyje, Šri Lankoje ir Kinijoje. Kiekvienas ieškotojas, žinoma, buvo šventai įsitikinęs savo teisumu, o dažnas toms paieškoms paaukojo ir visą savo gyvenimą.

Autorė rašo lengvai, paprastai, pateikia daug faktų ir papasakoja neįtikėtinų istorijų. Puiki knyga ilgiems vakarams.

Pamatyti galimų Rojaus vietų žemėlapius galite štai čia.

Charles J. Shields And So It Goes. Kurt Vonegut: A Life (Nieko nepadarysi. Kurtas Vonnegutas: Gyvenimas), „Henry Holt and Co“

Charlesui J. Shieldsui patinka nesukalbami rašytojai. Prieš penkerius metus jis bandė paimti interviu iš atsiskyrėlės Harper Lee ir gavo neigiamą atsakymą. Tačiau tai biografo nenuvylė ir knyga apie rašytoją „The Mockingbird“ (Strazdas giesmininkas) buvo išleista bei sukėlė skandalą, Harper Lee paprašius paneigti  knygoje skelbiamus duomenis.

Panašios taktikos rašytojas griebėsi ir rašydamas apie Kurtą Vonnegutą. Senas bambeklis Kurtas iš pradžių atsisakė kalbėtis su biografu, tačiau atkaklusis Charlesas pasiekė savo.

K. Vonnegutas įsileido jį į savo namus, nors ir uždraudė cituoti savo laiškus. Beveik metus, paskutiniuosius Vonneguto gyvenimo metus (rašytojas mirė 2007-aisiais) jie kalbėjosi apie viską.

Tai pirmoji Kurto Vonneguto biografija ir puiki dovana visiems šio rašytojo gerbėjams. Mes pirmąkart galim pažvelgti į Vonneguto gyvenimą ne jo paties akimis. Biografijoje piešiamas prieštaringo žmogaus portretas, kalbama apie asmeninį rašytojo gyvenimą, santykius su žmonomis ir vaikais, apie siaubingą patirtį Antrajame pasauliniame kare. Tačiau autorius sugeba nenuklysti į buitį ir pateikia gan išsamų rašytojo kūrybos vaizdą.

Su biografijomis taip jau būna: visada atsiranda jomis nepatenkintųjų. Šį kartą nepatenkintas sūnus Markas Vonnegutas. Jis teigia, kad Charlesas J. Shieldsas pavaizdavo tėvą kaip seną, viskuo nusivylusį bambeklį. Tačiau negi pasitikėsi giminėmis?

Steven Naifeh, Gregory White Smith Van Gogh: The Life (Van Gogo gyvenimas), „Random House“

Ar Van Gogas buvo išsilavinęs estetas ar naivus kailelis? Taupus dailininkas ar tikras švaistūnas? Ar jis nusižudė, ar buvo nužudytas? Į šiuos klausimus ir bando atsakyti nauja genijaus biografija. Rašydami ją, autoriai rėmėsi gausiais Van Gogo muziejaus Amsterdame archyvais, dailininko laiškais.

Biografijoje stengiamasi išsklaidyti Van Gogo pamišėlio mitą. Biografai laiko dailininką apsiskaičiusiu žmogumi, susipažinusiu su to meto literatūros ir filosofijos naujovėmis. Biografai pabrėžia ir milžinišką dailininko norą ir gebėjimą mokytis: tiek iš savo amžininkų tapytojų, tiek iš pasaulinio paveldo. Jie užsimena ir apie dailininko mirties mįslę. Pasak oficialios versijos, dailininkas, būdamas trisdešimt septynerių, nusišovė. Biografai mano truputį kitaip, tačiau savo nuomonės įkyriai neperša.

Autoriai taip pat bando pažvelgti į menkai tyrinėtus Van Gogo asmenybės aspektus: jo padriką ir audringą asmeninį gyvenimą, jo depresijos ir protinės negalios priepuolius.

David Bellos Is That a Fish in Your Ear?: Translation and the Meaning of Everything (Ar tavo ausyje žuvytė?: Vertimas ir visa ko reikšmė), „Particular Books“

Šią knygą jau ne kartą minėjau ir citavau, bet dar kartą pristatyti tikrai nepakenks. Prinstono universiteto profesorius Davidas Bellosas parašė įdomią ir gyvą vertimo mokslo istoriją. Knygą galima laikyti ir įvadu į vertimo studijas.

Autorius paneigia daug vertimo mitų, visų pirma tą, pagrindinį, teigiantį, kad kai kurių dalykų išversti neįmanoma. Išversti įmanoma viską. Tik reikia mokėti. Tiesa, pasak autoriaus, vertimas negali perteikti kai kurių dalykų: jis nėra tinkamas bendravimui su gyvūnais, o ir slengo bei žargono visiškai adekvačiai taip pat niekada neišversime. „Vertimas pateikia daugiau nenuginčijamų įrodymų apie žmogaus gebėjimą mąstyti ir pertekti mintis, nei kalba“, – sako autorius.

Autorius pateikia daugybę pavyzdžių, kaip vertimas yra įsiskverbęs į kasdienį mūsų gyvenimą, kaip jį keičia ir padeda jam vystytis. D. Bellosas kalba apie kompiuterių instrukcijas, įvairius dokumentus, Bibliją, Jungtinių Tautų kalbas, Europos Sąjungą.

Jei kada ieškojote atsakymo į klausimą, kaip išversti sąmojį, jei norėjote sužinoti, kur slypi skirtumas tarp gimtosios ir išmoktos kalbų, jei norite sužinoti, ar kada nors kompiuteriai pakeis vertėjus – ši knyga jums.

Ioan Grillo El Narco: Inside Mexico‘s Criminal Insurgency (El Narco: Tarp maištingųjų Meksikos nusikaltėlių), „Bloomsbury Publishing PLC“

Meksika toli ir kraupios žinios apie siautėjančius narkotikų kartelius mus pasiekia tik per žinias. Išgirdę apie žudynes tik palinksime galva, ir tiek. Tačiau Chuareso miestas Meksikoje pernai metais tapo žmogžudysčių sostine, aplenkęs tokias nesaugias vietas kaip Mogadišas ir Keiptaunas. Pustrečio milijono gyventojų turinčiame mieste, dažnai vadinamame „karo zona, už paskelbtų karo zonų ribų“ pernai buvo nužudyta daugiau nei 3000 žmonių.

Savo knygoje žurnalistas Ioanas Grillo pateikia daugiau nei šimtą metų siekiančią prekybos narkotikais Meksikoje istoriją ir pasakoja apie dabartinių galingųjų narkotikų kartelių susikūrimą, veiklos metodus, kovos būdus. Jis pateikia paprastų žmonių, kartelių narių, policijos pareigūnų, vyriausybės atstovų pasakojimus ir interviu.

Jis pasakoja apie narkotikų karteliuose susiklosčiusį gyvenimo būdą, jų kultūrą ir kaip šie karteliai veikia paprastų žmonių Meksikoje gyvenimus.

Ši knyga – ne tik karo kronika, bet ir kultūrologinė „išvirkščio pasaulio“ studija.

Mark Yarm Everybody Loves Our Town: An Oral History of Grunge (Visi myli mūsų miestą: Sakytinė grandžo istorija), „Crown Archetype“

Knyga tiems, kuriems nereikia aiškinti, kas yra „Pearl Jam“, „Soundgarden“, „Alice in Chains“, „Mudhoney“, „Babes in Toyland“, ir, žinoma, „Nirvana“. Kam rūpėjo tolimas Sietlo miestas, kuriame viskas ir prasidėjo... Tiems, kuriems dabar apie trisdešimt ir daugiau. Nostalgija...

O jei rimtai, ši knyga – apie grandžo erą, apie muziką ir mirtį. Knygoje pateikiama daugiau nei 250 interviu su grupių muzikantais, daugybė nuotraukų ir neskelbtų pasakojimų.

O kitiems gal bus įdomu kaip depresyvi, pikta, nemadinga lūzerių muzika užkariavo pasaulį, nugalabijo „meinstryminį“ roką ir pankroką.

Gal bus įdomu, kas dėjosi už scenos? Gal sudomins grandžo „muilo opera“ su dviem aktoriais – Kurtu Cobainu ir Courtney Love? Jei taip, susiieškokite kur nors „Smells Like Teen Spirit“ albumą, flanelinius languotus marškinius – ir pirmyn...

Viršelių nuotraukos iš www.goodreads.com