Adomas Galdikas. „Rudeniškas peizažas“

Kone kiekvienam bent šiek tiek besidominčiam Lietuvos menu Adomo Galdiko (1893 – 1969) vardas asocijuojasi su  Kauno meno mokykla bei ARS‘ininkų grupuote. Šio menininko, pedagogo indėlis mūsų šalies meno istorijoje nenuginčijamas, kadangi A. Galdiko novatoriškumas įkvėpė ne vieną kartą, o jo originalumas bei nuoseklus darbas galėtų būti individualaus braižo formavimosi (ir susiformavimo) pavyzdys. Žinoma, iš pirmo žvilgsnio tai skamba it panegirika korifėjui, o menininko novatoriškumas šių dienų kontekste sunkiai suvokiamas, tačiau, tam, kad būtų paneigtas tokias ar panašias mintis užtenka apsilankyti Adomo Galdiko (retrospektyvinėje) parodoje „Spalvų odisėja“. Ekspozicija veiks iki gruodžio 30 d. galerijoje „Kunstkamera“ Vilniuje.

Parodos pavadinimas puikiai atspindi Adomo Galdiko kūrybos fundamentaliausią bruožą – spalvą.  Spalva A. Galdikas taip meistriškai žaidžia, modeliuodamas aiškias kompozicijas, išreikšdamas emociją. Ekspozicijoje pateiktuose darbuose atsispindi ir nostalgiškoji, ir gaivališkai ekspresyvioji asmenybės pusės.

Adomas Galdikas. „Sode“

„Spalvų odisėjoje“ eksponuojama gausaus ir vaisingo A. Galdiko kūrybos darbų palikimo puokštė: portretai, peizažai, natiurmortai scenografijos darbai, abstrakcijos. Šis 61 darbas atliktas labai įvairia technika: pastele, aliejumi, akvarele, tempera, yra ir keletas grafikos darbų. Parodos organizatoriams prireikė 3 metus trukusių derybų, kad galėtų surinkti šiuos meno kūrinius iš privačių kolekcininkų ir sudaryti koncentruotą retrospektyvinį lobyną. Džiugu, jog galime pasigerėti darbais sukurtais Freiburge, Kaune, Paryžiuje, JAV, palyginti juos bei vizualiai suvokti, kaip išraiškingai skleidėsi individualus Adomo Galdiko braižas.

Didžiausius galerijos sienų plotus užima darbai, sukurti 2 – 4 dešimtmečiais. Su šiais darbais, masėms, manau Galdikas ir asocijuojasi. Čia vyrauja liaudies , tautodailės motyvai, darbo scenos, mitologizuoti siužetai, natiurmortai, peizažai – realistinį stilių dailininkas adaptavo savitai, sąlyginai dekonstruodamas vaizdą.

Adomas Galdikas. „Nuotaka“

Paveiksle „Nuotaka“ (1930) tradicinio merginos portreto perteikimui pasirinkta moderni forma, koloritas vis dar blankus, perteikiantis nostalgiškas nuotaikas. Garbingiausioje ekspozicijos vietoje puikuojasi paveikslas „Sode“ (1930), kuriame atsiskleidžia dailininko aistra gimtinės vaizdiniams, ekspresyvus potėpis suteikia sustingusiai kompozicijai šiek tiek vitališkumo. Neteigiu,  jog šis paveikslas nevertas pagarbos ar susižavėjimo, netrūksta čia ir spallvų žaismės, tačiau tikroji „Spalvų odisėja“ slypi šiek tiek vėlyvesnėje Adomo Galdiko kūryboje, kur spalvos iškristalizuotos šimtu procentų.

Ryškus posūkis apčiuopiamas jau 5 dešimtmečio darbuose – tapyboje akivaizdžiai išlaisvėja potėpis, spalvos polėkis. Tam didžiulę įtaką padarė gyvenimas Vokietijoje, o anot menotyrininkės Nijolės Tumėnienės: Nebūtų Berlyno, nebūtų tapybos (Spaudos konferencija su menotyrininkėmis dr. Nijole Tumėniene bei dr. Simona Makseliene. Vilnius, 2011 m. lapkričio 16 d.).

Adomo Galdiko peizažuose galima apčiuopti minimalią M. K. Čiurlionio įtaką taip pagarbiai, ir su tokia meile pasinerti į gamtą. Visgi, jei M. K. Čiurlioniui svarbiausia kompozicija ir ritmas, tai Galdikas priešingai – jis save realizuoja per spalvą, žingsnis po žingsnio skaidrėjančia ir gaivališkiau perteikiančia gamtos žavesį bei asmeninę kūrėjo emociją. Jo gamtovaizdžių lengvumas ir vitališkumas visiška priešingybė nuobodiems, šaltiems ir sąstingio kupiniems kolegos J. Vienožinskio darbams.

Adomas Galdikas. „Kur bakūžė samanota“

Paveikslo „Kur bakūžė samanota“ (iki 1944) kompozicija neišskirtinė, nerasime čia ir tobulų proporcijų, tačiau menininkas tarytum leidžia pažvelgti naiviomis vaiko akimis į sukrypusią tėviškės bakūžę ir žydrą dangų. Tai vieta, pasaulis, į kurį kyla noras pabėgti – grįžti nors akimirksniui.

Kaip kad ekspresionizmas, abstrakcionizmas XX amžiuje išlaisvino menininkus nuo sustabarėjusių idėjų apie tapybą, taip šeštojo bei septintojo dešimtmečio Adomo Galdiko tapybos darbai radikaliai pakeitė mano subjektyvią, neigiamą atspalvį turėjusią nuomonę apie menininko kūrybą. 6-ojo dešimtmečio darbai yra tobulas abstrakcionizmo ir ekspresionizmo tandemas. Sprendžiant iš JAV sukurtų darbų, galima teigti, jog tik čia, tik tada Galdikas pagaliau atrado savo vietą po saule tapybos pasaulyje, kur atsiskleidė tikrasis menininko veidas, tikrasis jo braižas.

Adomas Galdikas. „Kompozicija su moters profiliu“

Vis dar svarbiuose liaudies menui artimuose mergelės ar lelijos simboliuose Adomas Galdikas drąsiai pasitelkdamas spalvą perteikė savo siautulingą charakterį (pvz. „Kompozicija su moters profiliu“ (1951)). Šis paveikslas yra savotiška tapytojo sublimacija, kurioje naudodamas estetiškus elementus jis išlaisvina savo pasąmonę, dovanodamas žiūrovui subtilų poetišką atvaizdą, o pats pasitraukdamas kažkur kitapus, į kitą, tik jam pažįstamą realybę. Akis ekspozicijoje patraukia ir ugninga tempera „Rudeniškas peizažas“ (1960) perteikiantis įsiliepsnojusį ir tarytum ugnikalnis išsiveržusį autoriaus temperamentą. Paveikslas nereikalauja susimąstyti, vaiskių spalvų simfonija kviečia išlaisvinti vidinį žvėrį, patirti šiek tiek gyvulišką, absoliučiai nesuvaidintą emociją.

Adomas Galdikas. „Abstrakcija“

Visos šios retrospektyvos kulminacija – grynosios Adomo Galdiko abstrakcijos, nekeliančios aliuzijų į jokias istorijas, jokius prisiminimus. Galime tik nuspėti, jog menininkas vis dar tapo aistringus peizažus ar lyriškas lietuvaites, tačiau harmoningame margumyne bet kokie objektai praranda materialumą. Tad ar verta šiose spalvinėse kompozicijose įsivaizduoti, ką dailininkas norėjo mums pakuždėti? Ne, svarbiausia čia – kūrybinis procesas. Žvelgiant į abstrakčiuosius kūrinius tegali įsivaizduoti, kaip energingai, be jokių išankstinių strategijų, eskizų A. Galdikas kovojo su drobe pasitelkęs galingiausią ginklą – dažų paletę. Kiekvienas meistro prisilietimas prie drobės – laisvas ir taiklus šūvis į dešimtuką (pvz. „Abstrakcija“ (1960) ar „Kompozicija“ (1969)).

Anot Viktoro Vizgirdos, dinamiški A. Galdiko darbai yra ošianti jūra, kur viena banga užlieja kitą bangą, viena idėja veja kitą idėją, viena mintis gimdo kitas mintis. Vėlesnieji Galdiko darbai, dažų potėpiai, dar neregėti spalvų sąskambiai vis nustelbdavo ankstesniuosius savo polėkiais ir šuoliais. Išvydus vieną, kitą darbą užgimsta godumas, norisi dar ir dar, deja, dauguma Adomo Galdiko abstrakcijų liko Jungtinėse Valstijose.

Neužtenka „Spalvų odisėjos“ ekspozicijoje apsukti vieną ratą, jog įsitikinti, kad tai vieno dailininko darbai, tik kruopelytė viso kūrybinio palikimo. Kiekvienąkart žvelgdamas į paveikslą iš naujo susipažįsti su romiu, lyrišku, mistišku, aistringu ir pakvaitusiu spalvų meistru Adomu Galdiku. Ši kukli ekspozicija – tai spalvinga kelionė laiku, kurioje išsikristalizavo ekspresyvi, abstrakti spalvų tapyba.