Labas, mielas skiautinėtojau,

vis intensyvėjant, tirštėjant laikui būti ramiam tampa vis sunkiau susikaupti, čežant išankstinių dovanų celofaniniams vyniotiniams reikia daug pastangų. Šventės kūrimas dažnai panašesnis į darymą. Duoklę. Baudžiavą. 

O taip norisi paprastumo kol kas. Paprasčiausio paprastumo. Be emocinių įmantrybių, kalbinių ornamentų...

Žinoma, kiekvienam paprastumas yra kitoks. Galbūt esi iš žmonių, kuriuos ramybė aplankys tik nuėjus į baleto ant ledo spektaklį? Tik pateksi ten ir suprasi, kad nieko kito nenorėjai, tik pamatyti užšalusį „Gulbių ežerą“.

O gal tik nuėjęs į keletą jubiliejinių vakarų, suprasi, kad ilgiesi kitokio paprastumo - „Keistuolių teatro“ dvelksmu persunkto Andriaus Kaniavos spektaklio. Kas žino...

Pavyzdžiui, norėčiau susiūti paprastus skiautinius, kuriuose tilptų ir informacija apie naujai paskirtą kultūros viceministrą, ir matytųsi, kas kitąmet Lietuvoje galės vadintis kultūros sostine. Kadangi taip noriu, taip ir susiuvu.

Taip pat man atrodo labai svarbu pabrėžti, kad iš pažiūros į tokius skirtingus, tokius nuostatom apaugusius, politiškai supriešintus tautinius pasaulius galima žvelgti paprasčiau – per Vilniaus temą, per vienijančias asmenybes. Nors ir per Česlovo Milošo metus šiuo vardu buvo kalbama, rašoma, perojektuojama gausybė vertingų ir ne tokių vertingų dalykų, manyčiau, lietuvių, lenkų, rusų mokyklų bendruomenių susitikimas po šia vėliava yra svarbus ir reikalingas.

Galbūt iš tokių sambūrių, paprastų pabuvimų ir išaugs daugiau naujų pilietinių bendruomenių, kokias yra linkę pastebėti ir apdovanoti Lietuvos liaudies centro atstovai.

Praėjusią savaitę buvo apdovanoti 2011 metų Nobelio premijų laureatai. Jau ne kartą minėta, kad už literatūrą šiemet apdovanotas švedų poetas Tomas Transtroemeris, viešėjęs ir Lietuvoje.

Kadaise būta pasvarstymų ir apie lietuvių poeto Justino Marcinkevičiaus kūrybinį indėlį, kaip apie vertą didėlesnio įvertinimo pasauliniame kontekste, tačiau viskas taip ir pranyko praeito amžiaus prietemoje. Dabar Kritikų klubas suorganizavo diskusiją pakankamai provokatyviu klausimu: „Kodėl šiandien (ne)reikalingas Justinas Marcinkevičius?“. Ar verta tokį klausimą kelti nepraėjus nė metams po jo mirties, negaliu paprastai atsakyti. Nei sau, nei tau. Man jo kūryba reikalinga. Ypač „Dienoraščiai be datų“, kuriuos ne taip seniai vėl perverčiau. Nes vis dažniau būna datos be dienoraščių. Tik datos.

Malonu, kad teatralų gyvenimo faktografiją pagyvina nauji leidiniai, kuriuose atskleidžiamos aktorių ir režisierių mintys. Pavyzdžiui, su šia sritimi puikiai pažįstamos poetės Dovilės Zelčiūtės knyga „Po repeticijos“.

Su liūdnesne teatro padėtimi – bent jau Panevėžyje – supažindina ir savo matymą dėl uždrausto spektaklio pateikia Liuda Jonušienė. Ko gero, teatras ir turi būti visoks – kur labiau gali kunkuliuoti aistros, jei ne ten?..

Metų pabaigos pasižymi ir apdovanojimų gausa. Vilniaus universiteto profesorei, Lietuvių literatūros katedros vedėjai Dainorai Pociūtei-Abukevičienei už monografiją „Maištininkų katedros. Ankstyvoji reformacija ir lietuvių-italų evangelikų ryšiai“ ir kitus su LDK paveldu susijusius mokslinius darbus suteikta Martyno Mažvydo premija.

Apdovanojimus šiemet gavo ir sportinių šokių ansamblio „Žuvėdra“ kolektyvas. Šią sritį iš kultūrinio paribio centro link truktelėjo klaipėdiškio Antano Stanevičiaus fotoalbumas, su meile ir atida aprašytas Birutės Skaisgirienės.

Įtaigus ir prasmingas projekto „Pax et bonum“ renginys Lukiškių tardymo izoliatoriuje ne mažiau įtaigiai aprašytas talentinga Elvyros Kučinskaitės plunksna, cituojant V. Šimborskos poeziją, bet neprarandant paprastumo.

Gedimino Kajėno pokalbis su world muzikos žinovu Žilvinu Švarpliu leidžia išsamiau susipažinti su šiuo stiliumi ir požiūriu į jį.

Į pasimatymą su Elenos Puišytės eilių rinkiniu „Begaliniam kely“ kviečia Viktorija Daujotytė. Literatūros tyrinėtoja parašė recenziją savaitraštyje „Literatūra ir menas“, kurią baigia taip: „Visi moraliniai imperatyvai, su jais susijusi žmogiškoji paguoda šiandien sunkiai randa kelią į žmogaus širdį. Nežinome, kodėl; kodėl pačios geriausios intencijos neišveda mūsų į teisingus kelius.

Bet nežinome ir to, kaip gyvenimas klotųsi, jei niekas neskelbtų moralinių imperatyvų, neragintų atsibusti.“

Nors ištraukta iš konteksto ši citata praranda tiesioginį ryšį su kalbėjimu apie E. Puišytės kūrybą, tačiau labai tinka ir „Savaitės pokalbio“ cikle pasirodžiusiam Monikos Midverytės pokalbiui apie poetą Kęstutį Genį su jo našle Lolita Geniene. Iš tiesų nežinome, kaip būtų, jei niekas nebudintų, nežadintų. Sapnuotume toliau.

Ar geras sapnas, ar blogas sapnas yra žinia, kad per visur išreklamuotas kino filmas „Tadas Blinda“ skirtas vien vidutinybėms? Yra ir tokia nuomonė, kuri išdėstoma Tomo Daugirdo publikacijoje, perspausdintoje iš žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“.

Neabejotinai geras dalykas – vieningas viešųjų bibliotekų elektroninių paslaugų portalas, kuris leidžia supaprastinti paiešką ir užsakymą ir sutaupyti skaitytojui laiko pačiam skaitymui.

Ne mažiau smagu matyti Mariaus Buroko veiklą. Pirmiausia – jo poezijos ir vertimų vakaro, kuris vyko Rašytojų klube, akimirkas, o taip pat – ir verstinų knygų apžvalgą. Manau, pasižvalgyti įdomu net neskaitančiam. Dėl bendro išsilavinimo. Kad paprasčiau būtų.

O jau paskui tinka ir Kalėdas Filharmonijoje švęsti. Nedaug beliko. Tariant paprastai.