Obuoliai nuo alksnių nekrinta – perskaityta lietuvių liaudies patarlė privertė susimąstyti. Dar sakoma ir „niekada nesakyk niekada“, tačiau pasaulyje yra labai mažai dalykų, kurie nutinka stebuklingai, iš nieko. Viskam reikia pastangų.

Tiesa, kartais jų nereikia daug. Kartais užtenka menkiausio postūmio, ir didžiulis akmuo pasileidžia riedėti pakalnėn. Minia dažnai būna tas akmuo – iš pažiūros nepajudinamas, vėjo, lietaus nepaveikimas. O tik prisiliečia stiprus žmogus (ne fiziškai, o vidumi stiprus) – ir praranda pusiausvyrą. Rodos, galėtų stovėti metų metus, o menkiausias pašalinis mechaninis postūmis – ir rieda. Dažniausiai nieko čia nepakeisi, riedančio jau taip lengvai nesustabdysi. Ką galima padaryti – tai stumtelėti teisinga kryptimi.

Moksleiviai – tūkstantinė (Statistikos departamento duomenimis, 2010–2011 m. m. jų suskaičiuota 415.897 vienetų) minia, kurios jėgą sunku išmatuoti. Jauni žmonės yra smalsūs, iniciatyvūs, ambicingi, veiklūs, išradingi, kūrybingi. Visos Lietuvos likimas priklauso nuo to, kuria linkme jie šį savo potencialą nukreips. O kryptingu postūmiu gali būti daug kas – tiek televizijos laida, tiek ir uždegantis „gyvo“ autoriteto, mokytojo padrąsinimas bei paskatinimas veikti.

Svarbu, kad šis padrąsinimas būtų mokinių priimtas. O priimtas jis bus tik tuomet, kai atitiks jų pačių mąstymą ir norus. Skamba keistai? Bet taip yra – jaunus žmones reikia paskatinti siekti to, ko jie nori, tačiau dažnai nedrįsta net prisipažinti. Pirmas žingsnis – suteikti galimybę išsakyti savo idėjas, diskutuoti. Ir, svarbiausia, išgirsti, kas sakoma. Juk nesusikalbėjimas yra didžiulė problema šiandieniniame jau ne valandomis, bet minutėmis besikeičiančiame pasaulyje. Mokyklose tokia pasikalbėjimo, išgirdimo erdvė – klasės valandėlės, kurios dažnai praranda savo funkciją ir būna nustumiamos į antrą planą, po „rimtų pamokų“. Kad taip nenutiktų, mokytojai turėtų imtis iniciatyvos. Pradėti visada sunku, tam www.drasinkimeateiti.lt skelbiami metodiniai patarimai bei siūlomos klasių valandėlių gairės diskusijų vedimui gali tapti pradžia artimesniam bendravimui, tvirtam ryšiui tarp mokinių idėjų, energijos bei suaugusiųjų racionalumo ir išminties.

Išgirdus mokinių nuomonę bei užsakymą – norus, poreikius, tikslus, galima išsakyti savuosius. O taip pat ir lūkesčius jiems – tiems, kurie toliau statys mūsų šalį. Ar jie sutampa? Tikriausiai ne. Tačiau visada galima atrasti bendrų sąlyčio taškų, pradėti nuo mažų dalykų. Be to, galima paskatinti norėti ar racionalizuoti svajones iki tokių, kurios pasiekiamos jų jėgomis jau šiandien. Jaunimo norai dažnai būna globalūs, pavyzdžiui, sumažinti skurdą Lietuvoje. Skamba utopiškai? O kas draudžia surengti savo miesto/kaimo labdaros akciją? Net nebūtinai prisidedant finansiškai patiems, tačiau originaliais būdais skatinant kitus.

Tai ir būtų tas mažas postūmis, išjudinantis akmenį – laiku ir vietoje nuskambėjęs paskatinimas daryti tai, ką nori. Įsivaizduokime, kas nutiktų, jei kiekvienas po tokį išgirstume.