Pokalbio su Lietuvos karo akademijos prorektoriumi doc. dr. Valdu Rakučiu apie žmogaus, pasirinkusio kario kelią, motyvus per istorinę ir nūdienos prizmę, tęsinys.

Geriausi – valstiečiai

Kodėl žmonės pasirenka tarnybą kariuomenėje?

Geriausia motyvacija – valstietiška. Žmogus, išlikęs po mūšių, gaudavo žemės – prisiminkime, kad XX a. pradžioje kovose dėl nepriklausomybės dalyvavę savanoriai gaudavo sklypus. Taip būdavo ir Romos kariuomenėje. Sulaukęs trisdešimt kelerių ar keturiasdešimties metų karys gauna žemės naujai užkariautose teritorijose, turi galimybę susilaukti vaikų, kurie, kaip ir jis, eis į kariuomenę – toks modelis užtikrino Romos dominavimą ir leido valstybei plėstis. Vyresnysis sūnus paveldėdavo žemę, kiti tarnaudavo kariuomenėje, ir valstiečiai buvo tuo patenkinti, nes žinojo – kuo geriau atliks tarnybą, tuo daugiau sulauks pagarbos ir pinigų. Iš tiesų geriausi kariai yra kaimiečiai – tai rodo ir rašytiniai šaltiniai. Paprastam žmogui kyla mažai klausimų, jis sugeba prisitaikyti prie bet kokių sąlygų, įpratęs sunkiai dirbti, yra klusnus. Su miestiečiais situacija kitokia – jie linkę pasimuliuoti, tačiau yra labiau mokyti ir, nors ne tokie paklusnūs, puikiai tinka techninėms kariuomenės rūšims. Tais laikais tarnauti inžinieriniuose daliniuose, vėliau – artilerijoje reikėjo šiokių tokių žinių, todėl čia pagrindą ir sudarė labiau išsilavinę miesto gyventojai.

Kaip kariuomenė galėtų tapti patrauklesnė gabiems ir išsilavinusiems jaunuoliams?

Valdančiojo elito atstovai – tai ta visuomenės dalis, kuri privalo tarnauti valstybės kariuomenėje. Romos laikais į senatą patekti galėjo tik valdančiojo sluoksnio atstovai, patricijai, kurie dalyvavo dešimtyje karinių kampanijų arba dešimt metų tarnavo kariuomenėje. Įsivaizduokite, kokios kiltų diskusijos, jei, norint patekti į Seimą, galiotų reikalavimas būti tarnavusiam kariuomenėje, ar kiltų tuomet ginčai dėl vargano vieno procento finansavimo? Taigi, jei nėra valdančiųjų ir kariuomenės ryšio, kariuomenė – sau, valdantysis elitas – sau, neišvengiamai vyksta kariuomenės devalvacija. Panašiai ir žmogus, uoliai tarnaujantis kariuomenėje, neturėtų galimybės patekti į elitą. Jei mūsų generolai netaptų tam tikros vadovavimo valstybei grandies dalimi, gabūs žmonės neitų į kariuomenę, nes neturėtų motyvacijos. Todėl demokratinėse valstybėse kuriami studentų batalionai – žmonės, kurie taps elitu, turi būti susidūrę su kariuomene. Tai tiesiog priekaištas mums, nes nieko nedarome, kad elito žmonės būtų įtraukti į kariuomenę. Iš Karo akademijos, dalyvaujančios studentų mainų programoje, patirties matyti, kad civiliams studentams tarnyba kariuomenėje gali būti patraukli – patikėkite, jiems net blizga akys, kai „paragauja“ karinio gyvenimo! Taigi Krašto apsaugos savanorių pajėgos turėtų pritraukti kuo daugiau studentų ir tai svarbu ne vien kariuomenei, bet ir pačiai valstybei.

Pilietinei visuomenei būtina aiški valstybės idėja

Koks ryšys tarp kariuomenės ir visuomenės klostėsi istoriniais laikais?

Senaisiais klasikiniais laikais, akivaizdu, dominavo militarizuotos visuomenės. Ryškiausias pavyzdys – Roma. Visas gyvenimas nukreiptas į kariuomenės poreikių tenkinimą, o tarnyba kariuomenėje buvo kiekvieno gerbiama. Moterys partnerio pirmiausia ieškojo tarp karių. Tarpukario Japonijos valstybėje buvo dvi valdančiosios partijos: viena – laivynas, kita – kariuomenė. Tai visiškai militarizuotos visuomenės pavyzdys. Viskas buvo skiriama valstybei ir karui. Taip pat žinome ir demilitarizuotos kariuomenės pavyzdžių – tai, pavyzdžiui, garsioji Rytų Romos imperija – Bizantija. Bizantiečiams tarnyba samdomoje kariuomenėje – tai užsiėmimas, derėjęs tik žemajam luomui. Tokia visuomenė taip pat gali gyvuoti, tačiau didžiausia problema yra ta, kad valstybė turi būti finansiškai pajėgi išlaikyti karius. Tačiau, kaip parodė ketvirtasis Kryžiaus žygis, tai ne visada padeda. Jei viskas pagrįsta pinigais, gali atsirasti ir turtingesnis priešas, kuris nupirks karius, kaip yra buvę kai kuriais atvejais. Vis dėlto demilitarizuota visuomenė gali egzistuoti tik esant labai pažangiai ir veiksmingai ekonomikai.

Tai kokios visuomenės pavyzdys geriausiai atitinka mūsų interesus?

Pilietinė, arba graikiškojo tipo, visuomenė yra labai siektinas idealas ir lietuvių tautai, kuri jau Vasario 16-osios akte užkodavo demokratinę santvarką. Dabartinės apklausos rodo, kad šį modelį palaiko ir dauguma piliečių. Vadinasi, pilietinė visuomenė yra siektinas dalykas. Bet pilietinei visuomenei reikalinga labai aiškiai suformuluota valstybės idėja. Pavyzdžiui, respublika yra idėja, ne materialus dalykas, ir jei demokratinėje santvarkoje gyvenantys žmonės nesuvokia respublikos kaip idealo, nesiekia jo, nesiaukoja – tokia valstybė anksčiau ar vėliau taps karalyste (beje, tai nėra blogai) ar despotija, jei ne sava, tai svetima, nes visuomenė neturi centrinės ašies. Todėl kariuomenė atlieka labai didelį vaidmenį, nes žmogus, tarnaujantis kariuomenėje, iš tikrųjų tarnauja idėjai. Kitaip sakant, tarp demokrati-nės santvarkos ir visuotinės karo prievolės yra tiesioginis ryšys. Panaikinę visuotinę karo prievolę, anksčiau ar vėliau turėsime vienokią ar kitokią despotiją.

Norėčiau, kad suprastumėme skirtumą tarp monarchijos ir despotijos: monarchija nėra despotija, nes karalius yra sukūręs tam tikrus valstybės elementus – tai parlamentas, senatas, konstitucija. Monarchija labai „ištverminga“ santvarka, kariams nekyla klausimų, už ką kariaujama. Jie kariauja už valdovą, realų ir apčiuopiamą, – karalių ar karalienę. Atkreipkite dėmesį – karaliaus simbolika monarchinėse visuomenėse yra visur – ant sagų, kokardų, ginklų... Ir tai nėra blogai. Tarkime, mūsų visuomenėje kariai kariauja už prezidentą – o šis turi jais rūpintis, domėtis, būti lyg šeimininkas – tai būtų monarchinės santvarkos pavyzdys. Tokia yra britų monarchija.

Viduramžiai – nuolatinė kova

Gal atsitraukime nuo klasikinio pasaulio ir pažvelkime į tamsiuosius viduramžius?

Iš tiesų būtent viduramžiai yra artimesni mums nei klasikinė valstybė, kurios idealus kelis šimtus metų bandome pasiekti. Kas yra valstybė, kai jos iš tikrųjų nėra? Tai gentys. Gentis – atitinkamo kraujo ryšio tam tikra organizacija, tai giminės su tam tikrais papročiais, tradicijomis. Tokioje organizacijoje taisyklės aiškios – žmonės gyvena kaime, kuris sudaro karinį padalinį, todėl ir puolimo ir gynybos atvejais puikiausiai susitvarkoma su užduotimis. Tie, kurie tarnavo Afganistane, gerai žino, kokią jėgą turi gentinė kariuomenė: tai natūralus darinys, nėra specialiai sukurtas, čia net propagandos nereikia, nes einama už brolį, tėvą, seserį... Šitokiai kariuomenei būdinga nepaprasta motyvacija, o tokių dalykų kaip, pavyzdžiui, dezertyravimas apskritai nepasitaiko. Nedaug modernių kariuomenių gali kautis su gentine kariuomene. Tiesa, yra vienas neigiamas dalykas – jei gentainiai nustoja klajoti ir nusėda vietoje, kurioje gyvena ilgą laiką, jie tampa teritorine bendruomene, kitaip sakant, žmones pradeda jungti ne giminystė per kraujo ryšį, o kaimynystė. Transformacija nuo gentinės bendruomenės į teritorinę keičia tam tikrus dalykus – esant teritorinei bendruomei didelę reikšmę įgauna ir vadovas, ir propaganda. Vadovas – ne tik šeimos ar genties vyresnysis, bet ir teritorinis vadas. Iškyla ir konkurencija – bandoma kovoje išsiaiškinti, kuris yra viršesnis arba kas kam pavaldus. Taip prasideda genčių konsolidavimosi laikotarpis, arba valstybės tvėrimosi pradžia, kol teritorinė bendruomenė galutinai nenusistovi. Šie etapai labai gerai atsispindi viduramžiuose. Gentys, kurios užplūdo Romos imperiją, nusėdo, atsirado teritorinės institucijos, karalius, kuris stengėsi visas institucijas pajungti sau. Valdovas buvo priverstas kariauti. Tam, kad įveiktų nepaklusnų vasalą, jis turi suburti kariuomenę, kitus feodalus ir jiems prižadėti gėrybių. Tačiau pasiekus tikslą kariai nustoja būti pavaldūs. Todėl visas viduramžių laikotarpis – tai nuolatinė kova.

Tačiau būtent viduramžiais atsiranda pirmieji profesionalūs kariai...

Pradeda formuotis tam tikra viduramžių kariuomenė, kuri galėtų būti pavadinta profesionalia. Tačiau iš tiesų nepainiokime. Šioje luominėje visuomenėje karys kariauja ne dėl turto, nes yra vargšas, nieko neturi, – jis kariauja dėl žemės. Atsiranda tam tikra luominė kategorija – karo tarnai, kuriuos maitina žygiai, tai riterių tarnai, kurie paprastai vykdo plėšimus. Apginkluoti prasčiokai taip pat atliko savo prievoles – jie gindavo savo pilį ar kaimą ir kaip kariuomenė viduramžiais nebuvo vertinami, tačiau buvo reikalingi, kad galėtų apginti patys save. Susiformavus miestams, miestiečiai taip pat turėdavo ginti savo miestą, netgi turėjo nustatytas vietas prie miesto sienos, už kurias buvo atsakingi. Taigi tai militarizuota visuomenė, kuri nebuvo efektyvi, tačiau natūrali ir egzistavo kelis šimtus metų. Iš tiesų bandymas pritaikyti viduramžių modelį Lietuvoje būtų juokingas – tarkime, kiekvienas miestietis turėtų ateiti su savo kastuvu, kasti griovius, ginti tam tikrą gatvę... Bet jei mūsų valstybė netektų pinigų, ko gero, grįžtume prie viduramžių tipo kariuomenės. Kito sprendimo nėra – valstybė, neturinti pinigų, neišvengiamai privalo turėti funkcionuojančią prievolių sistemą. Apskritai gentinės ar viduramžių motyvacijos gali būti efektyvios tik susiklosčius tam tikrai padėčiai. Taigi organizuojant ir vykdant karo prievolę derėtų išmanyti ir atsižvelgti į bendrą ekonominę, politinę situaciją.

Riterijos saulėlydis

O ką galėtumėte pasakyti apie šlovinguosius riterius – juk tai buvo garbės verti kariai?

Riterija – tai iš tiesų atsidavę, garbingi kariai, tačiau kartu ir labai nemodernūs. Iš tiesų riteriai ilgai siekė išsaugoti vyraujantį vaidmenį ir priešinosi karinėms naujovėms, sakydami, kad paraku šaunamas ginklas – iš velnio, kad patrankomis šaudo silpnieji. Jei arkebūzomis apginkluosi prasčiokus, tuomet riterio vaidmuo lieka antraplanis. Net XIV amžiuje dar buvo išlikę riterių, kurie nenorėjo atsisakyti špagų, nors jau vyravo šaunamieji ginklai. Kario garbės kodeksą, kokį turėjo riteriai, paveldėjo ir karininkai. Įsivyravus ankstyvajam kapitalizmui, kuris pagrįstas principu „perku-parduodu“, kuriasi nauja kariuomenė ir iškyla naujas karys – ne tas, kuris garbingai kovoja, išlaikydamas šlovės spindesį, bet tas, kuris uždirba pinigą, nelenkdamas nugaros laukuose. Tai samdinys, kuris nerizikuoja kautis su špaga, apsišarvavęs ir su šaunamuoju ginklu jis turi daugiau galimybių išlikti. Šitaip palaipsniui smuko riterių reikšmė bei privalumai ir iškilo pėstininkija.

Šveicarų fenomenas

Savo paskaitose dažnai minite šveicarus kaip puikius karius. Kur jų stiprybė?

Iš esmės šveicarai – tai tauta, gyvenanti prastose žemėse – kalnuose, kurios netinka žemdirbystei, todėl išvengė puldinėjimų. Kartkartėmis jie nusileisdavo nuo kalnų ir imdavosi kokių smurtinių veiksmų. Gajus Julijus Cezaris savo žygio metu tuo ir pasinaudojo – šveicarai buvo pajungti Šventajai Romos imperijai, tuometinei Vokietijai. Per Šveicariją ėjo prekybos keliai, todėl atsirado pinigų, susiformavo kantonai, panašiai kaip graikų poliai, su panašiomis gamtinėmis sąlygomis, vienas nuo kito atskirti tam tikromis gamtinėmis kliūtimis. Šveicarai, turėdami šiek tiek pinigų ir apsiginklavę, sudarė labai stiprias bendruomenes, kurios sugebėjo pasipriešinti Romos imperijos, Burgundijos bandymams juos užimti, tapo stipriais kariais ir juos ėmė samdyti kiti valdovai. Ši tradicija tęsiasi iki šiol – jie samdomi ir Romos popiežiaus. Kaip tai atsitiko? Žmonės buvo iš vieno kantono, turėjo vieną religiją ir buvo vienos tautos – tai buvo stiprios bendruomenės, galinčios kautis, ypač puolant. Per du šimtus metų jų niekas neįveikė, išskyrus pačius šveicarus iš kitų kantonų. Ir jie taip įtikėjo savo ginklo jėga, kad šis pasitikėjimas darė juos stiprius. Tik XVI a. ispanai, nors ir ne iš karto, rado būdų juos įveikti, panaudoję šaunamąjį ginklą. Šveicarai buvo šarvuoti, ginkluoti alebardomis, ietimis vyrai, kurie gynybos metu sudarydavo kvadratą, bataliją, kurios šaltaisiais ginklais neįveiksi – stovėjo kaip mūras, vienas kitą gindami, o puolami savo ietimis visus subadydavo, nes būdavo fiziškai gerai pasirengę. Tokią kariuomenę galėtume pavadinti nacionaliniu šveicarų verslu: žiemą kariai nusisamdydavo, o pavasarį grįždavo namo. Prancūzų kariuomenėje jie išliko iki pat Prancūzijos revoliucijos. Buvo bandančių tokią sistemą imituoti, deja, nesėkmingai. Tam tikra geografinė vietovė – kalnai, nedideli kaimai, leido formuotis pilietinei ir gentinei visuomenei. Galima sakyti, kad aplinka ir situacija šiek tiek panaši ir Gruzijoje.

Samdinių kariuomenės – pliusai ir minusai

O kaip susiformavo samdinių kariuomenė?

XV–XVI a. sandūroje pradeda formuotis naujo tipo kariuomenės. Kavalerija tampa nebe tokia svarbi, įsivyrauja šaunamieji ginklai – pistoletai, arkebūzos, patrankos. Didelę reikšmę įgauna religija – vieno tikėjimo kariuomenė yra labai stipri, vieninga. Kariuomenę suburia ir bendros pamaldos – daro ją bendruomene. Pavyzdžiui, dabartinėje Lietuvos kariuomenėje yra svarbus kapeliono vaidmuo, o Vakaruose – jau nebe taip. Kita kryptis – didvyrių kultas. Žmonės didvyrius, nebūtinai karalius, sureikšmina, vyrauja tikėjimas, kad žmogus yra labai stiprus. Pavyzdžiui, karo teoretikas, skulptorius Mikelandželas Buonarotis įtikėjo, kad jis vienas proto galia gali įveikti priešus. Ir išbandė tai kare prieš Romos imperiją, Vokietiją. Ir nors vis dėlto priešų neįveikė, o jo miestą paėmė vokiečiai, tačiau jam iš karto buvo pasiūlyta tarnyba – kaip puikiam vadovui, išradėjui, be to, labai protingam. Taigi proto sureikšminimas lyg ir išstūmė riterių tradicijas. Renesanso laikai buvo didžiausia kolizija tarp dviejų istorijų, atsiranda naujos kariuomenės. Italijos regione miestai buvo turtingi, vyko prekyba, todėl galima buvo samdyti kariuomenes. Iškilo ir naujo tipo samdinių kariuomenė – kondotjerai (condotto – sutartis). Pirmiausia šie kariai siekė sudaryti sandėrį. O tam, kad jį sudarytų, kariuomenė turėjo būti puošni, išsiskirianti – kitaip tariant, būti patraukli samdyti. Tokie kariai lengvai atlikdavo pareigą stovėti sargyboje – juk vis dėlto gauna atlygį, bet kovoje, kai susidurdavo dvi kondotjerų kariuomenės, galima sakyti, karas buvo imituojamas. Trata būgnai, visi grėsmingai žygiuoja, puola, atsitraukia, bet niekas nežūsta. Kareiviai supranta – kuo ilgiau truks karas, tuo daugiau bus mokama. Ateina laikas, kai miestas nebegali mokėti, todėl kariuomenę gali perpirkti kiti. Kita vertus, negalima sakyti, kad tokia kariuomenė buvo nieko verta – istorija rodo, kad kadaise Makiavelis bandė įveikti kondotjerų kariuomenę su nacionaline, bet jam nepavyko. Samdiniai buvo nepamainomi, jei reikėdavo profesionaliai šturmuoti, įrengti karo stovyklas. Pavyzdžiui, Steponas Batoras, iš Vilniaus puldamas Polocką, taip pat panaudojo samdytą kariuomenę – pasitelkė vengrus ir vokiečius. Taigi nuo XVIII a. samdomosios kariuomenės įsigali visoje Europoje, taip pat ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.

Parengė Lijana Cibulskienė

Žurnalas „Karys“