Pataisykite, jei klystu, bet pastarąjį dešimtmetį miestas kaip niekuomet anksčiau tapo lietuviškos kultūros tema. Kultūros pačia plačiausia prasme, nuo literatūros kūrinių ir intelektualinių diskusijų iki televizijos laidų ir gatvės vyksmų bei veiksmų. Ir panašu, kad ji vis plinta, nors Lietuvos urbanizacija šiuo metu, pasak visažinės amerikiečių Centrinės žvalgybos valdybos, siekianti 67 nuošimčius, menkėja. Tiesa, menkėja nedaug, bet visgi per artimiausius trejetą metų kokiais 0,5 procento smuktelės. O štai miesto apmąstymų veikiausiai tik daugės. Ir gerokai sparčiau.

Tarp nesiliaujančių ir didžiąją dalį susigrobiančių diskusijų apie architektūrą, infrastruktūrą, vystymą ir planavimą retsykiais sušmėžuoja ir pasvarstymai apie miestietišką sąmonę ar veikiau savimonę, kurios, kaip įprastai teigiama, nėra ar bent jau trūksta. Miestai ir miestietiškas gyvenimas, dažnai tvirtinama, niekaip netampa savaime suprantama lietuviško mentaliteto dalimi.

Gana dažnas argumentas tas, kad štai, pavyzdžiui, lietuvių literatūra niekaip negali prie miesto pereiti, kaimas, kur buvęs, kur nebuvęs vis dar užima neproporcingai didelę jos dalį, tikrai daugiau nei 33 nuošimčius. Žinoma, galima tarti, kad nieko čia nuostabaus – kažin kokia dalis tų, kurie sudaro urbanizuotuosius Lietuvos gyventojus, yra gimę būtent kaime ir apie jį negalvoti niekaip, na niekaip negali. Nors gyventi jame tai, kaip čia pasakius... nesiveržiama. Juk ir Marcelijus Martinaitis savojo Paserbenčio ilgisi ne kur kitur, o tarp Vilniaus mūrų. Bet ilgisi, nes ten buvo tikrasis gyvenimas (ir tai ne vien Martinaičio, tai, matyt, visos industrializacijos ir urbanizacijos laikų lietuvių literatūros svarbiausia tema).

Tačiau ne visi ilgisi savo Paserbenčio, Palkabalio ar Juodaraisčio. Ir kuo jaunesnė karta į kokį Vilnių atplūsta, tuo ilgesio – vis mažiau. Žinoma, atplūsta ji dažniausiai ne iš vienkiemio po klevu, o iš mažesnių, bet jau miestų. Tad urbanizacija jauniesiems nėra naujas reiškinys, tiesiog mastelis tampa kiek kitas.

Bet kuo daugiau galvoju apie mūsų miestus, tuo labiau linkstu manyti, kad galbūt mes jiems paprasčiausiai per reiklūs. Tai savotiškas vargas dėl proto (žinių, patyrimo). Kiek Vilnius ar Kaunas yra miestai, dažnas Lietuvos gyventojas nusprendžia ne palyginęs juos su Gargždais ar Pakruoju, bet su Londonu, Paryžiumi, Berlynu, Viena, Praha... Tokio palyginimo pasekmės perdėm aiškios – nei metro, nei romantika dvelkiančių kavinių su laisve spinduliuojančiais lankytojais, nei besišypsančių vaisių pardavėjų, nei šventiško gyvybingumo gatvėse, nei pagyvenusių ponių, tursinėjančių sekmadieniais po parką, nei trijų senelių kartų, palaidotų turistų uoliai lankomose pagrindinėse miesto kapinėse. Žodžiu, neturim nieko. Vadinasi, neturime miestų.

Visai kaip tas Binkis iš Gintaro Beresnevičiaus anekdotų rinkinio „Iš gyvenimo rašytojų Lietuvos“: „Binkis grįžo iš Berlyno ir jam Kaune niekas nepatinka. Tai meksfalto nedaug, tai elepstrikas ne taip šviečia, tai tramvajų nėra. Stovi jis Kauno stotyje, bliuznija visaip. Nuobodu mat jam.“ Na, atsakykite tiesiai šviesiai, kiek gi jumyse Binkio, to, bliuznijančio ant Kauno (Vilniaus, Šiaulių, Alytaus...)?

O gerai pagalvojus, ar ta „Binkio problema“ išties reali? Vokietis, Berlyne siurbčiojantis alų, nė kiek nesuka galvos, kad jis ne Paryžiuje ir nevalgo kruasano su kava, užsigerdamas vynu. Nežinia, ar toks pasirinkimas labai sąmoningas, jis paprasčiausiai taip gyvena, toks jo miestas. Pavyzdžiui, Vienoje gyvenama kiek kitaip.

O štai Lietuvos gyventojas savo miestuose jaučiasi lyg svetimas. Ne dėl kaimo traukos, o dėl to, kad norisi visko, ir kuo daugiau, ir kuo greičiau, kad būtų kaip Paryžiuje Berlyne ir Prahoje kartu, čia ir dabar! Nes miestai, kaip ir visa kita yra kitur. Ir tik priartėdami prie to kitur priartėjame prie miesto.

Nežinia kiek teisinga pastaba, bet man dingojasi, kad emigravę į „tikrus“ miestus nusiveža ten savuosius lietuviškus. Londoniečiais jie netampa. Netampa ir anoniminiais lietuviais. Tikėtina, jog susitikę Berlyne du kauniečiai bendrą kalbą ras greičiau, nei kaunietis ir klaipėdietis.

O štai lietuviškuose studentų bendrabučiuose, kurie drąsiai galėtų virsti tapatybės išlaikymo / saugojimo kameromis, kai išeiviai iš vieno Lietuvos regiono stengiasi burtis į vienus aukštus ar gretimus kambarius, nieko panašaus nevyksta. Bendrabutyje gali vykti koks ERASMUS studentų iš Ispanijos vakarėlis. Bet niekuomet nevyksta šiauliečių vakarėlis. Bendrabutyje visi uoliai maišosi galiausiai virsdami... vilniečiais arba kauniečiais, ne tik sąmoningai apsisprendusiais už šitą miestą, bet neretai geriau jį pažįstančiais (bent jau žinančiais gatvių pavadinimus) nei kokia antra, o gal ir ketvirta, čia gyvenančia karta besididžiuojantys jo „senbuviai“.

Taigi, į Lietuvos miestus įsiliejama. Jie nebėra svetima ir priešiška terpė, koks dažniausia visuomet lieka koks nors Londonas. Įsiliejama gana sklandžiai. Ar todėl, kad nėra kalbos barjero, kuris užsieniuose dažnam taip ir lieka neįveikiama kliūtis? O gal dėl to, kad šitie miestai iš tiesų rūpi, kad juose norisi būti, tegu taip, kaip išeina, o ne taip, kaip derėtų? (o ir kas ten žino, kaip išties derėtų...)

Taip prie išsvajotųjų Europos miestų artėjame (ieškodami savo veido, kažkuo tą europietiškąjį primenančio). Galbūt lėtai, galbūt nelabai užtikrintai. Bet pastebimai. Ir nukelti miesto pergyvenimą, mėgavimąsi miestu į neapibrėžtą ateitį kažin, ar verta. Lietuvos miestai yra tokie, kokie jie yra, nes jie mūsų, tokių, kokie esame. Bet vis dėlto tai – miestai...