Rytas Staselis. „Sukauptų” pensijų fantasmagorija
Autorius yra „Verslo žinių“ apžvalgininkas.
Žala, kurią šiai visuomenei, jos bendrumui padarė dvi pastarąsias savaites vykusios valdančiosios koalicijos diskusijos (prie kurių sėkmingai prisidėjo politinė opozicija), manding, bus daug didesnė už premjero Andriaus Kubiliaus įkyriai peršamą grėsmę valstybės finansų sistemos stabilumui. Net jeigu ji iš grėsmės būtų virtusi apčiuopiama problema. Reikalas tas, kad protingiems žmonėms nekyla net klausimo, ar viešieji valstybės finansai turi būti subalansuoti. Kad valstybės vardu turi būti išleidžiama tiek, kiek leidžia ūkio dinamika. Kažkas iš politinių aktualijų komentatorių jau įvardijo, kad prisidengdama valstybės finansų stabilumo interesu valdžia pasiryžusi net supriešinti kartas. Esamų ir būsimų pensininkų socialinės grupės visuomenėje dar niekada nebuvo taip ryškiai atribotos viena nuo kitos, kaip šių metų lapkritį ir gruodį.
Ši takoskyra, deja, kažkuo priminė praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį, praktiškai tos pačios partijos sukonstruota išlikusio nekilnojamojo turto restitucija, dėl kurios juodai persipjovė net artimiausi giminaičiai. Dešimtmečiui baigiantis, tos pačios partijos pastangomis grąžinama žemė unikaliai Lietuvoje tapo kilnojamuoju turtu. Dėl šio sprendimo šiandien patiriama ne tik moralinių, socialinių, bet ir tautinių problemų, leidžiančių Lietuvos lenkų vadovams teigti, kad žemės kilnojimo koncepcija buvo nukreipta specialiai prieš aplink Vilnių kompaktiškai gyvenančią lenkų tautinę mažumą.
Dabar štai - pensijos. Iš jas kaupiančiųjų (gudriausi tie, kurie šiuo blefu prieš keletą metų taip ir nepatikėjo) atimti, kad būtų galima atiduoti kitiems, kurie jų sukaupti nebegali. Prieš kelias savaites išsirašiau premjero „Žinių radijui“ duoto interviu citatą:
„Tai kartai, šiek tiek jaunesnei nei mano karta, jai tenka sudėtinga atsakomybė rūpintis ir savo tėvų pensijomis, tai yra, mokėti įmokas „Sodrai”, iš kurios mokamos pensijos jų tėvams, ir tuo pat metu rūpintis savo būsimomis pensijomis. Tuo atveju, kai „Sodroje” yra deficitinė situacija ir kai neišgalima mokėti tokių pensijų, kurias mūsų tėvai yra užsidirbę, tenka spręsti, kas yra prioritetas - ar dabartiniai pensininkai, mūsų tėvai, ar mūsų pačių pensijos. Manyčiau, kad paprastas žmogiškumas turėtų lemti labai aiškų apsisprendimą, kad mūsų tėvų pensijos prieš mūsų pačių pensijas turi tam tikrą prioritetą.”
Sakyčiau, iš pirmo žvilgsnio - visiškai teisingas požiūris. Galima būtų diskutuoti dėl to, kaip dažnai bandymai moralės skrupulus paversti juridinėmis normomis baigiasi sėkmingai. Tiek to. Tačiau visiškai neginčijama tai, kad, jausdami šios visuomenės bendrumą, turime siekti, jog vyriausioji šios visuomenės karta gyventų bent jau padoriai.
Tačiau moralioje ir jautrioje premjero pasaulėžiūroje (jei tai iš tikrųjų pasaulėžiūra) aiškiai kliūva viena vieta - „pensijos, kurias mūsų tėvai yra užsidirbę“. Mano nuomone, tai yra klaidinga ir visos visuomenės sąmonę ligi šiol stipriai žalojanti paradigma, kurią sukūrė ilgus metus valdžioje buvę kairieji. Jų sukurtas ir dabar tebegaliojančios pensijų sistemos modelis buvo grįstas nuostata, kad sovietmečiu dirbę mūsų visuomenės senjorai anais laikais kažin ką „sukaupė“. Nors niekas niekada tų sukauptų pinigų atkurtoje valstybėje taip ir neatrado (jų iš tikrųjų nė nebuvo, nes sovietinė pensija tebuvo banali visuotinė išmoka iš biudžeto), kairieji net leido į pensiją išeinantiems žmonėms skaičiuoti pensijas įvertinant palankiausią sovietiniais laikais gautą uždarbį. Vėliau šią, nesančios nuosavybės nuostatą, tuščioje vietoje pripažino net Konstitucinis teismas.
Už šios politinės fantasmagorijos kliūvama iki šiol. Politikai aktyviausiems rinkėjams bijo pasakyti šitą tiesą aiškiai ir į akis. Maža to, spekuliuoja savo galiomis „sukauptas“ pensijas padidinti ar indeksuoti. Kada „sukauptų“ pensijų burbulas politikų pažadais išpučiamas iki beprotiškų ribų, randasi neįveikiamos pagundos atimti pinigus iš tų, kurie realiai jas kaupia savo senatvei. Kitaip tariant, tikrą, tiesa, iki tam tikro laiko naudoti apribotą, o ne politikų iliuzijomis „sukauptą“ nuosavybę.
Pensijas gaunantys žmonės godžiai gaudo kiekvieną politikų pažadą, nes sovietiniu mentalitetu kiekvieną pažadą jie vertina kaip savo nuosavybę. Nors niekada nežinojo, kiek jie per gyvenimą yra „sukaupę“. Išgirdę Konstitucinio teismo kliedesius, kurie „sukauptas“ iliuzijas teisiškai patvirtina, burnoja ant kiekvieno į šią „nuosavybę“ pasikėsinusio kubiliaus ar „lobstančio“ vidurinės klasės ar verslo atstovo. Burnoja dėl to, kad širdies gilumoje, nepaisant politikų pažadų bei Konstitucinio teismo išaiškinimų, sveiku valstietišku protu patys netiki „sukauptų“ pinigų tikrumu.
Konceptualiai šią problemą buvo galima sutvarkyti. Tačiau vietoje kalbų apie „per visą gyvenimą uždirbtas pensijas“ kuriant „Sodrą” į jos aktyvus turėjo būti perkeltas realus valstybės turtas. Arba pensijos dabartiniams pensininkams turėjo būti mokamos ne iš iliuzinių fondų, o iš valstybės biudžeto (taip padaryta Gruzijoje). Tokiu atveju tiktų ir premjero moralizavimai apie vienos kartos atsakomybę prieš kitą. Kad ir PVM pavyzdžiu įvedant solidarumo mokestį. Betgi tada - o siaube! - dabartiniai pensininkai sirgte sirgtų už verslo sėkmę, o verslo aplinką žalojantiems politikams be gailesčio tarkuotų užpakalius.
Bendrinė Lietuvos „blinkevičiūtė“, deja, yra ir kairioji, ir dešinioji, nes labiau atitinka politikų interesus ir pensininkų svajones.
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)
To alsa:
Mane nuoširdžiai įžeidžia, kai parašoma, kad užsiimu privačių pensijų fondų propaganda ir dar po to, kad aš "gerb" :) Tikrai taip nėra. Manau, kad nėra blogai diskusiją apie pensijų sistemą papildyti ir teigiamais argumentais apie pensijų fondus, nes taip sukuriamas įvairiapusiškesnis pagrindas pasvarstymams.
Asmeniškai esu už senatvės pajamų diversifikaciją. Nėra vienos geriausios sistemos. Kiekviena iš jų turi savų rizikų ir teigiamų pusių, kurios, derinant abidvi sistemas, apdraudžia viena nuo kitos, todėl rezultate gaunasi mažesnė rizika apskritai. Taip pat, kai man yra sakoma, kad pensijų fondai gali bankrutuoti ir geriau sodros pensijos, tai visada prisimenu 10mlrd. sodros skolą (visas biudžetas siekia 13mlrd). Todėl, alsa, kai sakai, kad gausi iš valstybės garantuotai "didesnę arba mažesnę" pensiją, tai dar dabar galiu tau pasakyti, kad gausi mažesnę. Kaip būsimas pensininkas, nors ir negreitai, nežinau, kiek mažesnę pensiją gausiu ir ar galėsiu iš jos pragyventi oriai, todėl rinkčiausi bandyti papildomai prikaupti per pensijų fondus. Tai yra mano argumentai, kurie ilgajame laikotarpyje turėtų pasitvirtinti, tačiau taip pat tikėtina, kad išeičiau į pensiją laikotarpiu, kurio scenarijų pateikia "skalsu"... Visgi laikau jį mažiau tikėtinu nei savuoju.
Man kelia abejonių tie pensijų kaupimo forndai, į kuriuos taip agitavo prieš keletą metų. Jei bus galimybė nutraukti tą reikalą, greičiausiai taip ir padarysiu. Nes tai sistemingas privačių fondų turtėjimas valstybės sąskaita su labai abejotina nauda būsimiems pensininkams, jei tos pensijos apskritai prireiks. Mano fondo vienetai priklauso nuo krizės, o fondai nepriklausomai nuo savo darbo sėkmės atsiskaičiuoja sau mokestį. O jei dar tas fondas bankrutuos, tada lieka apvalas nulis ir tik minimali sodros pensija. Tad, manau, saugiausia pensijai asmeninį priedą kaupti/taupyti dedant terminuotus indėlius į bankus ar kred.unijas ar perkant vyriausybės obligacijas. Palūkanos kiek sušvelnins nuvertėjimą, ir kiek sukaupsi, tiek ir turėsi, be jokių fondų malonių.
Negaliu sutikti su privačių pensijų fondų propaganda, kurią čia kartoja gerb. JPS. Pakaktų paklausti – kas bus, jei draudimo bendrovė, iš kurios pirksite tą “pensijos anuitetą”, bankrutuos? O štai valstybinė soc. draudimo sistema garantuotai mokės pensiją iki gyvos galvos, didesnę ar mažesnę – priklausomai nuo surenkamų mokesčių dydžio.
Jei esami ir būsimieji pensininkai bent kiek išmanytų ekonomikoje, tai suprastų, kad jokių pensijų niekas neuždirbo ir negalėjo uždirbti. Tai, ką jie gauna, yra tik valstybinė pensinė „šalpa“ iš biudžeto, kaip ne vienas diskusijos dalyvis ir pastebėjo. Ši šalpa, aišku, neturi nieko bendro su privačia nuosavybe, todėl yra mažinama ir didinama politiniais sumetimais.
Išeitis yra tik privatūs pensijiniai investiciniai fondai, kurių gausa užtikrintų ir draudimosi nuo bankrotų galimybę. O valdiška pensijinė sistema turi būti panaikinta, nes jos veikimo jau nebeįmanoma užtikrinti. Ir tai padaryti trukdo ne ekonominės, bet ideologinės ir politinės priežastys.
To alsa:
Jei pensijų fondai tau mokėtų tavo sukauptus pinigus ir tau tektų laimė nugyventi ilgiau negu vidutiniškai žmonės gyvena, tai peržengus tą amžiaus ribą, tau pasakytų, kad baigėsi pinigai ir nebėra iš ko mokėti, o pati/s esi kalta(s), kad gyveni ilgai.
Tuo tarpu dabar pensijų fondai išmoka pinigus, juos gavęs eini į draudimo kompaniją, ten perki minėtą anuitetą su draudimu nuo ilgo gyvenimo rizikos ir džiaugiesi išmokomis iki gyvenimo galo (problema: neindeksuotomis). Jei miršti anksčiau nei vidutinė tavo lyties gyvenimo trukmė, tai neišmokėtos sumos niekas nepaveldi, o iš jos dengiama dalis tiems, kas gyvena ilgiau nei "turėjo". Nieko blogo tame nematau.
3. Privatūs pensijų kaupimo fondai būna kelių pakopų, todėl teigti, kad į juos gali mokėti tik turtingi yra netikslu. Į pirmos pakopos pensijų fondus pagal asmens pasirinkimą gali būti pervedami 2% iš 34%, kurie sumokami sodrai nuo pajamų (juos ir ketina nuimti). Šioje pakopoje nuo savo dabartinio vartojimo asmuo nieko „neatkerpa“, todėl jį gali sau „leisti“ visi dirbantys. Tuo tarpu 2 pakopos privatus pensijų fondas pagrįstas realiomis įmokomis iš savo kišenės.
4. Dėl minėto „nusivylimo“ vokiečių pensininkai neturėtų nieko kaltinti, nes savo rizika apsiėmė investuoti į antros pakopos pensijų fondus. Esmė ta, kad jiems teko nelaimė tapti pensininkais krizės metu, kai viskas yra apačioje. Kai kuriems tenka laimė tapti pensininkais, kai rinka yra viršuje. Ši rizika ir generuoja priedą prie sumokamų įmokų.
5. Dėl paveldėjimo, o taip pat ir „fondų išvogimo“ darger jau atsakė.
Žinau, kad išvardinau tai, ką visi ir taip žinome, bet kodėl diskusijoje tai pamirštame ir naudojamės tikrovės neatitinkančiais teiginiais?
Ida, manau, kad tamstos nuomonė apie privačius pensijų fondus kertasi su realios tikrovės pateikiamais faktais. Pabandysiu tai įrodyti.
1. Visų pirma, Lietuvos pensijų sistema yra pay as you go tipo, o tai reiškia, kad pensijų išmokos negali būti didesnės nei tai leidžia surenkamos dirbančiųjų įmokos. Ilgą laiką Lietuvoje išmokos buvo didesnės nei įmokos, todėl turėtas sodros deficitas. Manau, tai paneigia tamstos teiginį, kad pensininkų sąskaita lopomas valstybės biudžetas. Priešingai, pensininkai gauna netgi daugiau negu jiems priklauso pagal surenkamus mokesčius, o sukuriamą deficitą dengs esami ir būsimi mokesčių mokėtojai.
2. Kėlei retorinį klausimą: "Bet kuo čia dėti žmonės, kuriems valstybė, o ne jie patys, skiria ir vėl pasimima jų pensijas?". Šiuo klausimu, Ida, palietei vieną iš kertinių kritikos pay as you go sistemai argementų: politikų polinkis manipuliuoti išmokomis siekiant savų tikslų. Tam, kad būsimi pensininkai išvengtų paminėtos blogybės, reikalinga kaupiamoji sistema, kuri leidžia diversifikuoti savo senatvės pajamas ir išvengti dabartinių pensininkų likimo. Tai taip pat reiškia, kad ateities pensininkai bus mažiau linkę balsuoti tik už tas partijas, kurios žadės pensijų kėlimą ir tai padės sumažinti pensijų dydžio, kaip rinkimų priemonės panaudojimo galimybę ir panašių kiršinimų, kai vieni pakelia, o kiti paskui gauna mažinti.
Pritariu Kestui - 2 20 52.
Kartu primenu, cituodamas V.Šekspyrą: tu ginčijiesi su žydu (=beprasmiška). :)
Bravo, Kęstai-2. Jeigu visi Lietuvos kvailiai "baigtų gyvenimą po sniegu", tikrai pradėtume puikiai gyventi, ir į valdžią kvailių negalėtume išsirinkti.
Jei nori siekti privačių fondų pensijos, tai investuok į juos tavo asmeninius pinigus. Negriauk kartų solidarumo. Mūsų tėvai uždirbdavo socialinio draudimo pensiją mūsų seneliams. O jūs norite tai sugriauti. Negerai.