Kalėdų Senelis, klounai, riteriai, drakonai, fėjos – esame įpratę manyti, kad šie veikėjai yra neatskiriama vaiko realybės dalis. Skaitome vaikams daugybę pasakų apie juos, pasakojame dar iš savo tėvų ir senelių paveldėtas istorijas, pagrindžiančias jų egzistavimo tikrumą. Bet ar vaikai tikrai tiki, kad visos šios būtybės yra tikros, o gal jie kartais tik apsimeta tikį, kad mums, suaugusiesiems, būtų ramiau?

Žymus vaikų raidos psichologijos tyrėjas šveicaras Jeanas Piaget‘as dar dvidešimto amžiaus pradžioje teigė, kad vaikai painioja fantaziją su realybe. Maža to, jie dažnai painioja sapnus su realybe ir fizinę realybę su mentaline realybe (jei apie kažką pafantazavo, gali manyti, kad tai iš tiesų nutiko). Šiuos Piaget‘o teiginius kartoja ir jais remiasi daugelis psichologų iki šių dienų.

Vis tik, kaip rodo nemažai šiuolaikinių tyrimų, vaikai nėra jau tokie nenuovokūs. Pavyzdžiui, nustatyta, kad jau trimečiai supranta, kad mintis ar vaizdinys yra ne tas pats, kaip realus daiktas. Labai anksti vaikai pradeda suprasti, kad žaisdami jie tik apsimeta ir tai nevyksta iš tikrųjų. Iš žaidimo realybės jie gana greitai gali pereiti į kasdieninę realybę, o paskui vėl grįžti prie žaidimo.

Tiesa, tai nereiškia, kad Piaget‘as klydo: maži vaikai iš tiesų gali painioti realybę ir vaizduotės pasaulį ir tai normalu, bet tai jie daro ne visada. Tyrimai atskleidė įdomų dalyką: kuo stipresnę emociją vaikui sukelia tam tikra fantastinė situacija ar veikėjas, ypač jei tai gąsdina, tuo realesni jie jam atrodo. Štai kodėl naktį už užuolaidos tūnanti pabaisa vaikui nėra tik fantazija, tai bauginantis faktas.

Įdomu tai, kad vaikai dažnai tiki vieno ar kito pasakos personažo egzistavimu, tačiau supranta, jog tam tikros jų savybės yra nerealios. Pavyzdžiui, vaikas gali tikėti, kad Supermenas iš tikrųjų egzistuoja, bet suprasti, jog žmonės negali akimirksniu atsidurti tolimoje vietoje. Kaip teigia psichologės Tanya Sharon ir Jacqueline Wooley, suaugusiųjų požiūriu (ką jie mano esant tikra ar nerealu), taip, vaikas dažnai painioja fantaziją ir realybę, tačiau, anot šiuolaikinių tyrėjų, jis dažnai gan gerai skiria fantaziją nuo realybės (supranta, kad tam tikros pasakų veikėjų savybės realiai neegzistuoja), bet tiki veikėjo egzistavimo idėja.

Įdomus tyrimas

Minėtosios psichologės T. Sharon ir J. Wooley atliko gana didelį tyrimą, norėdamos išsiaiškinti trejų, ketverių ir penkerių metų vaikų nuomonę apie įvairių pasakiškų veikėjų egzistavimą. Vaikų pasisakymai buvo suskirstyti į tris grupes: mano, kad veikėjas yra tikras, kitaip tariant, realiai egzistuoja; nežino, ar yra tikras; mano, kad veikėjas iš tikrųjų neegzistuoja, kad tik apsimeta.
Galbūt jums bus įdomu patyrinėti gautus rezultatus.

Štai jie:

Kalėdų Senelis – tikras, o Supermenas tik apsimeta

Pirmiausia, turbūt įdomu, ką vaikai mano apie Kalėdų Senelį. Pasirodo, tik 12 % keturmečių ir 14 % penkiamečių mano, kad iš tikrųjų jo nėra, o vaikus lankantys gerieji dėdės su maišais dovanų tik apsimeta Kalėdų Seneliu. Visgi ar tikrai „tik“, o gal „net“, turint omeny, kad tiek pat jų dar ir abejoja šio veikėjo egzistavimu?

Kad ir kaip ten būtų, panašu, kad Kalėdų Senelis vaikams atrodo tikriausias iš pasakiškų veikėjų. Jam dar mažai nusileidžia klounai. Tačiau turbūt ir suaugusieji gali sutrikti, kaip apibūdinti klounus arba riterius: tikri jie ar ne.

Iš pirmo žvilgsnio skeptiškiausi trimečiai: atrodytų, jie net ir dėl Kalėdų Senelio labiausiai abejoja, net pusei jų fėjos irgi atrodo netikros. Tačiau, kaip teigia tyrėjos, trimečių atsakymų (tikra ar netikra) pasiskirstymas rodo, kad jiems šie klausimai apskritai keisti. Na, o jei jau suaugusieji klausia, tikra tai ar ne, vadinasi, kažkas turi būti netikra. Kitaip tariant, bent jau šis tyrimas rodo, kad trimečiams tikrai sunku atskirti pasakišką realybę nuo kasdienės. Abiem atvejais jiems tai yra ir realu, ir nerealu. Pavyzdžiui, fėjos mažiau nei penktadaliui trimečių atrodo netikros, o štai riteriai tai jau tikrai keisti padarai – daugiau nei pusė jų pasakė, kad riteriai netikri. Kai pažiūri iš šalies, gal fėjos išties panašesnės į realius žmones nei po šarvais pasislėpę beveidžiai kariūnai?

Išvada viena: vaikai mato, suvokia ir įsivaizduoja daugybę dalykų. Jie itin gudrūs ir vaikiškai išmintingi. Jie žino, kuo tikėti, o kuo – ne.