Sekmadienį po ilgos ligos savo užmiesčio name Čekijos šiaurėje mirė Vaclavas Havelas - dramaturgas ir disidentas, padėjęs taikiai nuversti komunizmą buvusioje Čekoslovakijoje ir tapęs epinės, Šaltąjį karą užbaigusios kovos simboliu.

„Paskutinę jo (gyvenimo) akimirką su juo buvo žmona Dagmar drauge su viena vienuolių, kurios pastaraisiais mėnesiais juo rūpinosi“, – sakė padėjėja Sabina Tančevova.

V.Havelas buvo pirmasis demokratiškai išrinktas Čekoslovakijos prezidentas – žmonės jį išsirinko po taikios „aksominės revoliucijos“, kuri užbaigė keturis dešimtmečius trukusias režimo - jo praminto „Absurdistanu“ – represijas.

Kaip prezidentas jis prižiūrėjo duobėtą šalies perėjimą prie demokratijos ir laisvosios rinkos ekonomikos, taip pat – taikų Čekoslovakijos skilimą 1993 metais į Čekiją ir Slovakiją.

V. Havelas, drovus knygų rijikas retais ūsais ir susitaršiusiais plaukais, tapo žmonių galios taikiai įveikti totalitarinę valdžią simboliu.

Dramaturgas, demaskavęs režimą

Jis gimė 1936 metų spalio 5 dieną Prahoje, turtingoje šeimoje, kuri neteko beveik viso turto per komunistų 1948 metais įvykdytą nacionalizaciją. V. Havelui nebuvo leista studijuoti, todėl jis mokėsi vakarinėje mokykloje ir pradėjo dirbti teatre kaip scenos darbininkas.

V. Havelas išgarsėjo po 1968 metų Sovietų Sąjungos vadovaujamos invazijos, kuri sutriuškino Prahos pavasario reformas, pradėtas Aleksandro Dubčeko ir kitų liberalių pažiūrų komunistų tuometėje Čekoslovakijoje.

V.Havelo pjesės buvo uždraustos griežtąją liniją palaikančių Maskvos statytinių, kurie stengėsi užgniaužti visas nepaklusnumo apraiškas. Tačiau jis nesiliovė rašęs ir pogrindyje sukūrė kelias apybraižas, nenusileidžiančias Sovietų Sąjungos disidento Andrejaus Sacharovo darbams ir tapusiomis vienomis iš kandžiausių ir iškalbingiausių analizių, atskleidžiančių komunizmo poveikį visuomenei ir asmenybei.

Viena iš geriausiai žinomų jo esė – 1978 metais parašyta „Bejėgių galia“(Moc bezmocnych), kurios pavadinimas šelmiškai pasiskolintas iš XIX šimtmečio viduryje sukurto „Komunistų manifesto“.

„Šmėkla klaidžioja Rytų Europoje: pamėklė to, kas Vakaruose vadinama kitokia nuomone“, – rašė jis.

Šioje apybraižoje V.Havelas nagrinėjo „diktatūros ritualą“ - sustingusią sovietinio bloko sistemą Leonido Brežnevo laikais, taip pat kėlė prielaidą, kas nutiktų, jeigu eilinis daržovių pardavėjas liautųsi kartojęs komunistinius šūkius ir pradėtų „gyventi tiesoje“, iš naujo atrasdamas „savo nuslopintą tapatybę ir orumą“.

Kovotojas už laisvę ir demokratiją

Į politikos aktyvistų veiklą jis rimtai įsitraukė 1977 metų sausį, kai tapo vienu iš žmogaus teisių manifesto „Chartija 77“ (Charta 77) autorių, o ši kova sulaukė didėjančio susidomėjimo Vakarų šalyse.

V.Havelas buvo daug kartų suimtas ir ketverius metus praleido komunistinio režimo kalėjimuose. Jo laiškai iš kalėjimo, rašyti žmonai, tapo vienais iš labiausiai žinomų jo kūrinių. Vėliau išleistuose knygoje „Laiškai Olgai“ (Dopisy Olze) gili filosofija susipina su rimtais patarimais savo sutuoktinei, kurią jis laikė savo mokytoja ir geriausia drauge, kuri toleruodavo ir jo silpnybes.

Įvykiai 1988 metų rugpjūtį, minint Varšuvos pakto pajėgų invazijos 20-ąsias metines, pirmąkart parodė, kad V.Havelas ir jo draugai gali kada nors pakeisti beveidžius komunistinio režimo pareigūnus, kurie jį kalino.

Tūkstančiai žmonių, daugiausiai jaunimo, dalyvavo eitynėse Prahos centre, skanduodami V.Havelo, taip pat šio dramaturgo didvyrio – filosofo Tomašo Garrigue'o Masaryko, kuris tapo pirmuoju Čekoslovakijos prezidentu 1918 metais – vardus.

V.Havelo areštas per 1989 metų sausį vykusį kitą gatvės protestą ir vėlesnis teismas sukėlė pasipiktinimą jo šalyje ir užsienyje. Spaudimas imtis pokyčių buvo toks stiprus, kad komunistai jį paleido.

Tų pačių metų rudenį komunistiniai režimai pradėjo braškėti visoje Rytų Europoje, o lapkritį griuvo Berlyno siena. Praėjus aštuonioms dienoms po šio įvykio, komunistinė milicija žiauriai išvaikė tūkstančių Prahos studentų demonstraciją.

Tai buvo ženklas, kurio laukė V.Havelas ir jo šalis. Per dvi paras buvo įkurtas naujas platus opozicijos judėjimas, o trečiąją dieną šimtai tūkstančių čekų ir slovakų išėjo į gatves.

Per tris audringas savaites komunistų valdymas buvo palaužtas. Roko grupė „The Rolling Stones“ kartu su savo lyderiu Micku Jaggeriu atvyko tuo pat metu, kai buvo išvedama Sovietų Sąjungos armija. Plakatai Prahoje skelbė: „Tankai rieda lauk - „Stones“ rieda čionai“.

1989 metų gruodžio 29 dieną komunistų dominuojamas šalies parlamentas V.Havelą išrinko Čekoslovakijos prezidentu.

1992 metų liepą tapo aišku, kad Čekoslovakijos federacija skils. Laikydamas tai asmenine nesėkme, V.Havelas atsistatydino iš prezidento posto, tačiau jis tebebuvo populiarus ir buvo išrinktas naujosios Čekijos Respublikos prezidentu.

Visada išliko moraliniu autoritetu

Būdamas prezidentu V.Havelas išlaikė didžiulį prestižą, tačiau turėjo mažai valdžios, o jo įvaizdis nukentėjo vėlesniais metais, kai žmonės suvokė sunkumus, kylančiu jų pokomunistinėje visuomenėje.

Jo pastangos sutaikyti besivaržančius politikus daugelio buvo vertinamos kaip su konstitucija besikertantis kišimasis, o jo raginimai politikos lyderiams kurti „pilietinę visuomenę“, pagrįstą pagarba, tolerancija ir asmenine atsakomybe, dažniausiai likdavo neatsakyti.

Žiniasklaidos kritika V.Havelui, kadaise atrodžiusi neįsivaizduojama, tapo nepaliaujama. Rimti dienraščiai reiškė abejones dėl jo politinių vizijų, o bulvarinė žiniasklaida taršė buvusio lyderio privatų gyvenimą, ypač kai jis susituokė su antrąja žmona – dvidešimčia metų jaunesne įspūdingos išvaizdos aktore Dagmar Veškrnova.

V.Havelas pripažino, kad vidaus politika jam sekėsi geriau negu ryšiai su užsieniu. Tačiau kai Čekija 1999 metų kovą įstojo į NATO, o 2004 metų gegužę – į Europos Sąjungą, jo svajonės pagaliau išsipildė.

„Negaliu atsidžiaugti, kad gyvenu šiais laikais ir galiu tame dalyvauti“, – sakė jis.

V.Havelas iš prezidento posto pasitraukė 2003-iaisiais – praėjus 10-čiai metų po Čekoslovakijos subyrėjimo ir likus vos keliems mėnesiams iki Čekijos ir Slovakijos įstojimo į Europos Sąjungą (ES).

V.Havelas kelis kartus buvo nominuotas Nobelio taikos premijai ir atsiėmė dešimtis kitų garbingų pasaulinės reikšmės apdovanojimų, kurie buvo paskirti už jo, kaip pasaulinio sąžinės ambasadoriaus, pastangas ginti paniekintuosius nuo Darfūro iki Mianmaro.

Tarp daugybės jo apdovanojimų yra prestižinė Švedijos Olofo Palme premija ir garbingiausias civilinis JAV apdovanojimas – Prezidento laisvės medalis, kurį tuometinis JAV prezidentas George'as W.Bushas jam įteikė už tai, kad jis esąs „vienas didžiųjų laisvės didvyrių“.

Jis visada išliko nuoseklus kovotojas už taiką ir demokratiją ir niekada nebuvo visiškai išsižadėjęs „gėlių vaiko“ praeities ir dažnai prie savo parašo nupiešdavo mažytę širdelę.

2008 metų spalį, duodamas interviu naujienų agentūrai AP, V.Havelas smerkė Rusiją, kurios pajėgos dviem mėnesiais anksčiau įsiveržė į Gruziją, ir perspėjo Europos Sąjungos (ES) lyderius, jog mėginimas pataikauti Maskvai būtų klaida.

„Neturėtume apsimesti nieko nepastebintys... Tai didelis išbandymas Vakarams“, – sakė jis.

V.Havelas taip pat sakė pasaulinę ekonomikos krizę laikantis perspėjimu vaikantis klestėjimo neužmiršti esminių žmogiškųjų vertybių.

„Tai perspėjimas dėl minties, neva mes suprantame pasaulį; neva mes žinome, kaip viskas veikia“, - jis teigė AP savo biure Prahoje.

Tų pačių 2008 metų pradžioje V.Havelas grįžo prie savo pirmosios meilės – dramaturgijos. Jis išleido naują pjesę „Išvykimas“, pasakojančią apie savo postą paliekančio lyderio išgyvenimus, o šis kūrinys sulaukė kritikų pripažinimo.

V.Havelas sakė AP, kad teatras vėl tapo jo didžiuoju pomėgiu.

„Mano grįžimas į sceną nebuvo lengvas, – aiškino jis. – Neįprasta, kad žmogus, susijęs su teatru, taptų prezidentu, o vėliau grįžtų atgal.“

Vakarų Europos ir kaimyninių šalių lyderiai reiškia užuojautą ir atiduoda pagarbą

Čekijos piliečiai drauge su savo lyderiais ir užsienio politikais atiduoda pagarbą sekmadienį mirusiam Vaclavui Havelui.

EPA nuotrauka

Virš Prahos pilies, kurioje įsikūrusi prezidentūra, plevėsuoja vėliava su prisegtu juodu kaspinu, o paprasti čekai V.Havelo atminimui uždegė žvakutes prie paminklo 1989-ųjų „aksominei revoliucijai“ Prahos centre. Kiti žmonės atėjo prie jo vilos Prahoje padėti gėlių ir uždegti žvakučių.

Vaclavas Klausas, V.Havelo nesutaikomas politinis priešininkas, 2003 metais pakeitęs jį prezidento poste, pavadino savo pirmtaką „šiuolaikinės Čekijos valstybės simboliu“.

„Jis turi prisiimti nuopelnus už drąsią kovą su komunistiniu totalitariniu režimu, kaip „aksominės revoliucijos"“lyderis ir kaip pirmasis mūsų laisvos šalies prezidentas“, - pridūrė V.Klausas, kuris V.Havelą valstybės vadovo poste pakeitė 2003 metais.

„Havelo asmenybė, vardas ir darbai labai padėjo Čekijos Respublikai tapti laisvų ir demokratinių šalių bendrijos dalimi“, – sakė jis.

„Žinome dideles sveikatos problemas, su kuriomis jis grūmėsi, ir tai, kaip drąsiai jis jas kentė, ... bet suvokti šias naujienas (apie jo mirtį) vis vien sunku“, – pridūrė V.Klausas.

Užsienio reikalų ministras Karelas Schwarzenbergas pridūrė, kad V.Havelas „grąžino čekų valstybei tautinį orumą“.

Kaimyninėje Lenkijoje su komunizmu kovojusio judėjimo „Solidarumas“ įkūrėjas ir buvęs prezidentas Lechas Walesa pavadino V.Havelą „didžiu kovotoju už šalių laisvę ir demokratiją“.

„Labai gaila, tai didelė netektis. Jo iškilaus išminties balso Europoje trūks“, – sakė L.Walesa, 1983 metų Nobelio taikos premijos laureatas.

Slovakijos, kuri 1993 metais atsiskyrė nuo Čekijos, premjerė Iveta Radičova sakė, kad būtent V.Havelas „po 1989-ųjų atvėrė vartus į pasaulį“.

Rusijoje opozicijos veikėjas veteranas ir partijos „Jabloko“ lyderis Grigorijus Javlinskis teigė, kad V.Havelas buvo „sąžiningas ir orus žmogus, kuris niekada nieko nebijojo“.

„Jis paskyrė gyvenimą savo tautai nuo totalitarinio režimo išvaduoti“, – tvirtino G.Javlinskis.

Vokietijos kanclerė Angela Merkel velionį buvusį Čekijos prezidentą Vaclavą Havelą sekmadienį pavadino „didžiu europiečiu“, nenuilstamai kovojusiu už laisvę šiame žemyne.

„Labai nuliūdau sužinojusi apie jūsų pirmtako Vaclavo Havelo mirtį", - užuojautos laiške Čekijos prezidentui Vaclavui Klausui rašo A.Merkel, kuri pati augo komunistinėje Rytų Vokietijoje

„Jo kova už laisvę ir demokratiją buvo nepamirštama, kaip ir jo didis humanizmas. Mes, vokiečiai, ypač turime už ką būti jam dėkingi. Drauge su jumis gedime dėl šios didžio europiečio netekties", – pažymėjo A.Merkel.

Švedijos užsienio reikalų ministras Carlas Bildtas socialiniame tinkle „Twitter“ parašė, kad V.Havelas buvo „vienas didžiausių mūsų epochos europiečių“. „Vaclavas Havelas buvo vienas didžiausių mūsų epochos europiečių. Jo balsas už laisvę atvėrė kelią vieningai ir laisvai Europai, – rašė jis savo tinklaraštyje. – Nutilo vienas svarbiausių, stipriausių ir drąsiausių šių laikų Europos balsų.“

Austrijos prezidentas Heinzas Fischeris sakė: „Vaclavo Havelo mirtimi baigėsi įspūdingas didžio europiečio, rašytojo ir humanisto gyvenimas.“

V. Havelas – žmogus, palaikęs Lietuvos nepriklausomybės siekį

Vaclavas Havelas įprasmino taikias revoliucijas, kurios tapo pavyzdžiu Lietuvos disidentams, teigia prezidentė Dalia Grybauskaitė.

„V.Havelas įkvėpė priešintis tuos, kurie neturėjo galimybės rinktis totalitarinėje sistemoje. Jis įprasmino taikias revoliucijas savo šalyje, kurios tapo pavyzdžiu Lietuvos disidentams“, – rašoma prezidentės užuojautoje.

Seimo pirmininkė Irena Degutienė savo ir viso Seimo vardu sekmadienį taip pat pareiškė užuojautą dėl artimo Lietuvos bičiulio ir bendražygio XX amžiaus pabaigos kovose už laisvę, buvusio Čekoslovakijos ir Čekijos prezidento Vaclavo Havelo mirties.

„Vaclavas Havelas Lietuvai visada buvo išskirtinai artima asmenybė. Tai, ką Jis kaip dramaturgas ar disidentas, šalies vadovas ar tiesiog žmogus rašė ir kalbėjo apie laisvę ir tiesą, apie tautos ir žmogaus teises, apie būtinybę nesitaikyti su prievarta, dažniausiai buvo sakoma apie čekų tautą, tačiau tuos žodžius pačia atviriausia širdimi suvokė ir priėmė visi geranoriški Rytų ir Vidurio Europos žmonės, taip pat ir Lietuvos žmonės. V.Havelui buvo puikiai suprantamos lietuvių viltys ir pastangos, o mums buvo puikiai suprantamos asmeninės Vaclavo Havelo ir visos čekų tautos nuoskaudos ir kančios, istorinė patirtis ir laisvės siekiai“, – užuojautoje Čekijos Parlamento abiejų rūmų vadovams ir čekų tautai rašo I. Degutienė.

Tuo tarpu istorikė Irena Vaišvilaitė sako, kad V. Havelas – vienas didžiųjų XX amžiaus sąžinės veikėjų, sėkmingai išlaikęs išbandymą valdžia ir įgyvendinęs savo paties sukurtą moto - meilė ir tiesa visuomet įveiks neapykantą ir melą.

„Tai buvo vienas iš nedaugelio sovietinio totalitarizmo priešininkų, disidentų, sėkmingai atlaikęs išbandymą valdžia", – BNS sakė istorikė.

Pasak jos, būdamas sekuliarus intelektualas V.Havelas iš dramaturgo išaugo į politinį veikėją, nesmurtinio pasipriešinimo dalyvį, o vėliau ir vieną iš lyderių tuometinėje Čekoslovakijoje.

„Perėjęs daugkartinius įkalinimus ir visišką marginalizaciją, buvo išmestas iš bet kokio intelektualaus darbo, priverstas gyventi iš rankų darbo, V.Havelas labai nuosekliai įgyvendino savo moto, kurį jis buvo suformulavęs - meilė ir tiesa įveiks neapykantą ir melą. Tiesos, nesmurtinės laikysenos idealas jam buvo labai svarbus ir faktiškai tai mes matome per aksominę revoliuciją, per tai, ką darė jis ir jo aplinka Čekoslovakijai pereinant iš autoritarinio režimo į demokratinį – šių principų jis labai nuosekliai laikėsi",  – kalbėjo I.Vaišvilaitė.

Anot istorikės, atlaikyti išbandymą valdžia, sėkmingai įveikti tekusius istorijos iššūkius V.Havelui taip pat padėjo žmogiškas solidarumas ir išmintingas pakantumas.

„Labai svarbus V.Havelos bruožas – tai jo labai platus gyventas ir liudytas solidarumas su kitom jėgom ir su kitais asmenimis, kurie laikėsi tų pačių antitotalitarinės veiklos principų - tiesos ir meilės. Tai jo kvietimas V.Landsbergiui po Kovo 11-osios apsilankyti Čekoslovakijoje ir parama parodyta Lietuvos nepriklausomybės siekiui“, - sakė I.Vaišvilaitė.

„Tapęs Čekoslovakijos, o paskui ir Čekijos prezidentu V.Havelas pats didžiausiu savo nuopelnu laikė Varšuvos sutarties bloko demontažą, išardymą, kuris buvo tikrai labai sėkmingas veiksmas. O žmogiško ir nuolankumo, ir pakantumo įrodymu yra Čekoslovakijos išsidalijimas į Čekiją ir Slovakiją. Jis pats buvo priešiškas tokiam valstybės padalijimui, manė, kad Čekoslovakija turi didesnes perspektyvas, bet kai tas procesas prasidėjo, jis jam nesipriešino ir paskui dar tarnavo Čekijos prezidentu. Ir kaip prezidentas išlaikė išbandymą valdžia, nors, žinoma, kaip bet kuris valdžioje esantis žmogus, tapęs kasdienės valdžios figūra dalį savo autoriteto prarado“, – teigė I.Vaišvilaitė.

Anot istorikės, žvelgiant iš tam tiko laiko atstumo į V.Havelo asmenybę, akivaizdu, kad šis žmogus per visą savo gyvenimą liko ištikimas sau ir dar jaunystėje savo paties keltiems idealams.

„V.Havelas visada turėjo humoro jausmą, sugebėjo iš šalies pažiūrėti į savo figūrą, neturėjo niekada didybės manijos, „žvaigždizmo“ dalykų ir visą laiką buvo ištikimas tiems idealams, kuriuos deklaravo savo jaunystėje, prisiimdamas įvairius vaidmenis ir įvairias tarnystes gyvenime. Tai tikrai figūra iš tos pačios sekos, ne visi jie vienodi, kaip Andrejus Sacharovas - šalia didžiųjų XX amžiaus sąžinės veikėjų", – apibendrino I.Vaišvilaitė.

Tuo tarpu kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus sako, kad mirus Vaclavui Havelui ne tik čekų tauta, bet visa Europa neteko humanizmo šauklio.

Anot V.Adamkaus, žmogiškumas, pagarba žmogui, žmogaus teisių gynimas buvo V.Havelą išskiriantys bruožai, kurie pirmiausia krisdavo į akis su juo bendraujant.

„V.Havelas iškyla kaip asmenybė, kuris vienas iš pirmųjų prisidėjo prie totalitarinės diktatūros sugriovimo ir vienas pirmųjų disidentų, kuris Čekoslovakijoje neabejotinai buvo lyderis ir išvedė tuometinę Čekoslovakiją iš komunistinės vergijos. Kas man imponavo bendraujant su juo, teko ne vieną kartą ir oficialiai, ir asmeniškai bendrauti, tai jo pažiūros bendrai į žmoniškumą, humanizmą. Aš manau, kad tai buvo jo didelė stiprybė“, – BNS sekmadienį sakė V.Adamkus.

Pasak buvusio Lietuvos vadovo, V.Havelas išsiskyrė ir savo nepalenkiama drąsa, tvirtais įsitikinimais bei principais.

„Tai buvo didelis savo tautos patriotas, nepabijojęs pasipriešinti režimui, žinodamas puikiai pasekmes, jis buvo persekiojamas, patyręs visas diktatūrinio režimo represijas, buvo ir kalėjime, ir buvo nuolat sekamas, persekiojamas, tačiau niekada nesvyravo dėl savo įsitikinimų“, – sakė prezidentas.

V.Havelui, kaip prisimena V.Adamkus, nuolat rūpėjo lietuvių tautos egzistencinė kova, jis ir nuoširdžiai rūpinosi, ir kartu džiaugėsi atkurta Lietuvos nepriklausomybe.

„Susitikimuose su juo ilgų pasikalbėjimų metu ta tema vyraudavo tarp mūsų, domėjosi visą laiką mūsų tautos egzistencine kova ir džiaugėsi tuo pačiu mūsų bendrai laimėjimu, kai atkūrėme savo nepriklausomą valstybę. Taip kad mano pagarba jam, mano šilti santykiai su juo, kurie buvo ne tik oficialūs, bet ir asmeniški. Aš kartu su visa čekų tauta liūdžiu dėl šios netekties, ir nėra abejonės – visa Europa neteko vieno iškiliausiu XX amžiaus politikų“, - sakė buvęs Lietuvos vadovas.

Šiai minčiai antrina ir kitas buvęs Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis, sakydamas, kad buvęs Čekijos prezidentas principingai ir tvirtai rėmė Lietuvos teisę atkurti valstybingumą,.

„(V.Havelo veikla) buvo labai svarbi principine parama, labai nuoširdžia ir tikra parama mūsų siekiams ir mūsų teisei. V.Havelas pirmame laiške po Kovo 11-osios atsakydamas į mano laišką pabrėžė Lietuvos teisę atkurti valstybingumą“, - BNS sekmadienį tvirtino V.Landsbergis.

Pasak Aukščiausiosios Tarybos - Atkuriamojo Seimo pirmininko, V.Havelas tuomet aiškiai įvardijo „prievartinį Lietuvos, Latvijos ir Estijos įjungimą į Sovietų Sąjungos sudėtį, kuris prieštaravo tarptautinei teisei“.

V.Landsbergio teigimu, politiškai reikšmingas buvo ir V.Havelo pasiūlymas Čekoslovakijoje surengti derybas tarp tuometinio Sovietų Sąjungos vadovo Michailo Gorbačiovo ir Lietuvos atstovų. V.Havelas taip pat pirmasis iš užsienio valstybių vadovų pakvietė V.Landsbergį oficialaus vizito į Prahą.

„Trečioji neutrali šalis siūlė, kad derybos su Gorbačiovu vyktų Prahoje - tai nemažo politinio svorio žingsnis, aiškiai žinant, kad tai tik supykdys Maskvą. Bet jam svarbiau buvo konkrečiu veiksmu pareikšti paramą Lietuvai“, - kalbėjo V.Landsbergis.

„Savo kabinete turėjau jo portretą. Man patiko, kad jis yra Aukščiausiojoje Taryboje, mano kabinete", - prisiminė politikas.

BNS ir Bernardinai.lt inf.