Algirdo Darongausko nuotrauka

Ne kartą degusi ir įvairių istorinių laikotarpių vėjų talžyta Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčia vėl gali tikinčiuosius priimti taip, kaip pridera. Bažnyčioje ir Bernardinų vienuolyne šeimininkaujantys pranciškonų vienuoliai įgyvendino tai, apie ką svajojo ne viena vilniečių katalikų karta – prikėlė šventovę naujam gyvenimui.

Sovietmečiu buvo sandėlis

Kai 1994-aisiais į Bernardinų bažnyčią sugrįžo veiklą Lietuvoje atnaujinę Šv. Pranciškaus ordino broliai, aplink juos iš karto pradėjo burtis tikinčiųjų bendruomenė. Deja, sandėliu sovietmečiu paversta bažnyčia tuomet buvo suniokota, o joje buvęs gausus istorinis ir kultūrinis paveldas pamirštas ir užneštas laiko dulkėmis.

Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčios sutvarkymo darbų lemtingas lūžis įvyko 2009 metais, kai viešoji įstaiga „Pranciškonų namai“ pateikė paraišką dėl projekto „Kultūros paveldo objekto – Bernardinų vienuolyno ansamblio išsaugojimas ir pritaikymas turizmui“ finansavimo.

Šiam pagal Sanglaudos skatinimo veiksmų programos 1 prioriteto „Vietinė ir urbanistinė plėtra, kultūros paveldo ir gamtos išsaugojimas bei pritaikymas turizmo plėtrai“ priemonę „Viešųjų nekilnojamųjų kultūros paveldo objektų kompleksiškas pritaikymas turizmo reikmėms“ pateikto projekto įgyvendinimui ūkio ministro įsakymu 2009-ųjų pabaigoje buvo skirta 7 427 189 Lt.

Dievo namai turi būti gražūs

Per dvejus metus trukusius darbus, kuriuos vykdė bendrovė „Mitnija“, buvo tvarkomas bažnyčios vidaus interjeras, prieangis, Trijų Karalių koplyčia, koplyčių išorė, bažnyčios išorės mūras. Taip pat atkurti Kristaus laiptų koplyčios, bažnyčios varpinės, oficinos architektūriniai elementai, tad dabar bažnyčios lankytojai vėl gali gėrėtis istorinėmis freskomis, kitomis šventovės puošybos detalėmis.

Įgyvendinant projektą taip pat buvo restauruojamas vienuolyno teritorijos rytinio kiemelio grindinys. Viso šio triūso dėka buvo atlikta daug Bernardinų bažnyčios atkūrimo ir sutvarkymo darbų, o Šv. Pranciškaus mažesnieji broliai jau galvoja apie naujus projektus, kurie padėtų tęsti pranciškonų palikimo atkūrimą Lietuvoje.

„Esame labai dėkingi už galimybę pasinaudoti Europos Sąjungos fondų teikiamomis galimybėmis ir sutvarkyti šventovę. Visais laikais tikintiesiems buvo svarbu, kad Dievo namai būtų gražūs, dabar tokius turime ir mes“, – sakė Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos ministras brolis kunigas Astijus Kungys OFM.

Pasak jo, vykdant bažnyčios restauravimo darbus, buvo labai įdomu stebėti, kaip nuo jos sienų luposi laiko sluoksniai, atidengdami skirtingų šventovės gyvavimo laikotarpių detales: „Labai įdomu, kaip skirtingų kartų broliukai įsivaizdavo sielovadą, Dievą, bažnytinį meną. Kuo skirtingi ir kuo panašūs jie buvo. Visa tai liko įspausta“, – sakė kunigas.

Jis įsitikinęs, kad Bernardinų bažnyčios atnaujinimas leis plačiau vystyti sielovados, bendruomeninę veiklą, plėtoti piligriminį turizmą, organizuojant įvairius sakralinius ir meninius renginius.

„Svajoju, kad Vilniuje ir visoje Lietuvoje būtų atkurta dar daugiau Šv. Pranciškaus mažesniųjų brolių palikimo. Tuomet galėtų vykti piligriminės kelionės broliukų takais“, – atskleidė pranciškonų lyderis.

Nustebino ir restauratorius

Bernardinų bažnyčios mūro, tapybos elementų atkūrimui ir konservavimui reikėjo itin kruopštaus rankų darbo ir sudėtingų technologijų, tai tapo tikru iššūkiu šventovėje dirbusiai restauratorių komandai. Jos moksliniu vadovu buvo pakviestas Vilniaus dailės akademijos Paminklotvarkos katedros vedėjas doc. Juozas A. Pilipavičius. Jis pasakojo, kad kai kurie radiniai nustebino ir specialistus.

„Apie Bernardinų bažnyčią nemažai žinojome, dar prieš pradėdami darbus, tačiau vis tiek buvo staigmenų. Pavyzdžiui, nežinojome, kada kurta bažnyčios centrinės navos tapyba. Dabar ši data jau aiški – tai 1578-ieji. Yra išlikęs gana aiškus freskų autoriaus parašas, todėl menotyrininkai išaiškins ir jo tapatybę. Šis faktas tikrai nenugrims istorijos užmarštin“, – teigė J. A. Pilipavičius.

Pasak jo, anuomet buvo įprasta, kad bažnyčios puošyba užsiimdavo patys vienuoliai, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad išlikę bažnytinio meno kūriniai yra mėgėjiški ar amatininkiški: „Pranciškonai visais laikais buvo linkę prie meno, tarp vienuolių buvo profesionalių dailininkų. Dailininkai iš užsienio būdavo kviečiami tik tuomet, kai vykdavo itin dideli tvarkymo darbai, kurie būdavo ne brolių jėgoms.“

Panašu, kad atvykėlis tapė ir įspūdingo dydžio šiaurinės bažnyčios navos freską. Šis kūrinys nutapytas pagal tuometines Vakarų Europos gotikinio meno tradicijas. Freskoje matyti ir to meto žmonių buities detalių, ir epizodų iš šventųjų gyvenimo, pavyzdžiui, šv. Antano pamokslas žuvims.

J. A. Pilipavičiaus vadovaujami studentai atkūrė ir barokinius vienuolyno koridoriaus skliautus puošiančią freską. Joje pavaizduotas gyvybės medis su gėlių žiedais, kurių kiekviename nutapytas koks nors šventasis.

Bendruomenė sužavėta

Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčios sutvarkymas džiugina ir aplink ją susibūrusią tikinčiųjų bendruomenę – jos nariai artėjančias Kalėdas sutiks atsinaujinusioje šventovėje, kurioje vaizdo nebegadins statybininkų ir restauratorių pastoliai.

„Aš labai džiaugiuosi tuo, kas padaryta. Tiesą sakant, net nežinojau, kad čia yra tokių gražių dalykų. Truputį baiminausi, kad restauratoriai atidengtų freskų „nenupopsintų“, nepultų dažyti ryškiomis spalvomis. Tačiau viskas atlikta tikrai subtiliai ir gerai“, – restauratorių darbą gyrė aktyvus bernardinų bendruomenės narys poetas Liudvikas Jakimavičius.

Jo įsitikinimu, restauruota Bernardinų bažnyčia niekuo ne prastesnė už Vakarų Europos šventoves. „Kaip tik prieš kelias dienas grįžau iš Romos. Turiu pasakyti, kad šita mūsų bažnytėlė niekuo nenusileidžia. Tai, kas čia padaryta, tikrai yra gal ir nedidelis, bet stebuklas.“

VšĮ „Pranciškonų namai“