Kazimieras Šiaulys

Vyresnės ir pačios vyriausios kartos lietuvių estrados dainininkus 2008-ųjų vasarą TV3 sukvietė į projektą-konkursą „Švieski man vėl“. Nugalėtojo vardą ir pagrindinį prizą, automobilį „Fiat Linea“, tada laimėjo buvęs Valstybinės filharmonijos ansamblio „Estradinės melodijos“ dainininkas Adolfas Jarulis. Treti metai gerokai supaprastintos formos ir pigesnį tą patį projektą, pavadintą „Estrados klasika. Mūsų dienos kaip šventė“, suka Lietuvos televizija.

Jie visada linksmučiai. Paprašyti ne mažiau linksmai dalijasi prisiminimais apie labai linksmas praėjusias dienas. Vieną kitą dainą linksmai padainuoja. Vadinami tiesiog šeimininkais. Žiūrovai, susodinti prieš juos ir kartkartėmis aplink juos, taip pat labai linksmai klausosi ir, suprantama, labai linksmai ploja ir stebi, kuo tie šeimininkai per tuos praėjusius metus linksmai pasikeitė: pražilo ar nupliko, sulyso ar išplito, susitraukė ar pailgėjo.

Beprotiškai banalu, tad Žilvinas Žvagulis staiga pakelia koją ir trinkteli padu į fortepijono klaviatūrą, o laidos vedėjas nerado kito būdo išreikšti susižavėjimą laidos viešniai Bunkei, kaip paprašyti jos nusimauti batelį ir į jį įkišti savo koją. Farso elementai (bet dar ne farsas) vidutinio linksmumo neiškreipia, jis toliau teka savo vaga, o viršūnę linksmumas visada pasiekia laidos pabaigoje, kai čia pat suburtas laidos dalyvių ansamblis „ekspromtu“ (t. y. be repeticijos), iš popieriaus lapų gaudydamas žodžius, bando užtraukti kurį nors lietuvišką šlagerį.

Man susidaro įspūdis, kad laidos prodiuseris iš lietuviškosios estrados nori pasišaipyti. Matote, kokie jie nevykėliai! Šitaip nusidainuoja tie estrados klasikai! Vestuvininkai, pasitikdami jaunuosius, ant slenksčio geriau padainuoja.

Be abejonės, lietuvišką estrados klasiką turime, tačiau, pasirodo, norint suformuoti tokio tipo laidą būtina daryti kokybinę atranką ir stipriai padirbėti. Gaila, kad šiuo atveju nepasinaudojama net laidoje dalyvaujančio Arijaus Ivaškevičiaus, talentingo muziko, pianisto iš Šiaulių, galimybėmis. Chorvedybą baigęs A. Ivaškevičius tikriausiai bemat tuos finalinius laidos „ansambliukus“ sustyguotų.

Kone visa vadinamoji lietuviškosios estrados klasika atsirado praėjusiame XX amžiuje (1957–1990), o tos klasikos pagrindą sudaro sovietiniais „kultūros griuvėsių“ (Vytauto Landsbergio sąvoka) metais kompozitorių ir poetų parašyti kūriniai.

Klasiškumo lygį geriausioms dainoms nustatė ir suteikė ne patys kūrėjai, ne dainų transliuotojai, ne žiūrovai, o bėganti laiko tėkmė ir atsiradusi galimybė buvusią ano meto kūrybą palyginti su tuo, ką išgirdome naujaisiais postmoderniais „laisvosios rinkos“ laikais. (Netgi kai kurie anksčiau vidutiniškais ir lėkštais laikyti lietuviškosios estrados kūriniai, palyginti su Rimiškio, Radžio, Zvonkės atliekamomis dainomis, tapo pagirtinais, laiko išbandymus pakėlusiais pavyzdžiais.)

Bet, pasakysite, kad anais laikais kiekviena stambesnė gamykla išlaikė neprasto muzikinio lygio estradinį orkestrą, kvalifikuotus vadovus, kurie padėdavo jauniesiems atlikėjams pasiruošti dainavimui, vyko nuolatiniai konkursai ir festivaliai, koncertai respublikoje ir už jos ribų, o dainas kūrė arti dvidešimties profesionalių kompozitorių.

Laidoje „Mūsų dienos kaip šventė“ Dima Šavrovas (Sasha Song), pasodintas prieš „šeimininkus“, kurie turėjo geresnes kūrybinio augimo sąlygas, prisiminė Lietuvos televizijos laidą „Muzikinis viešbutis“ ir jos redaktorę Viliją Grigonytę, padėjusią jam žengti pirmuosius žingsnius į didžiąją sceną.

O kas dabar galėtų padėti dar palyginti jaunam atlikėjui Dimai Šavrovui, kad jo dainavimas taptų brandesnis (pernelyg užsiangažuota mikrointonavimui, prasta lietuviška tartis ir kt.)? Televizijos muzikinių laidų redaktoriai, pagrindiniai buvusių populiarių laidų sudarytojai ir idėjų generatoriai, seniai išvaikyti, orkestrų ir muzikinių vadovų nebėra, profesionalių kompozitorių menininkų taip pat nematyti.

Niekuo negali padėti ir laida „Mūsų dienos kaip šventė“: orkestro ar instrumentinės grupės neturi, aranžuotojo neturi, muzikinio redaktoriaus neturi. Tad kas belieka? Tik pasibuvimas, pasišnekėjimas ir – ne taip jau blogai – galimybė pasižiūrėti į savo jaunystės laikų televizijos įrašų fragmentus! Šitokį turinį turėtų atitikti ir tikslesnis laidos pavadinimas – ne estrados klasika, o estrados senjorų pokalbių klubas.

Aš apskritai esu prieš spekuliavimą „estrados klasikos“ sąvoka, nes estrados ir visų jos stilių (tarkime, pradedant regtaimu ir baigiant naujausiomis roko muzikos atmainomis) prigimtis ir paskirtis – nuolat atsinaujinti ir judant, ir dainuojant, ir vizualiai. Susireikšminimas ir užsišaldymas „klasikoje“ būtų estrados kaip žanro mirtis.

Kad ir kiek metų turėtum, svarbiausia neprarasti orumo ir turėto savojo sceninio statuso, nes, pasak antikinio filosofo Heraklito, į tą pačią upę dukart neįbrisi. Jei daina buvo plataus skambėjimo, o dabar balsas, ilgą laiką nelavintas, dreba, jei kažkada šokai, o dabar šokio instrumentai jau apsunkę, kad ir kaip prodiuseriai prašytų, verčiau televizijos erdvėje nesidemonstruoti, nes pamatysime tik kažkada pasiekto rezultato sumenkinimą.

Į sceną dar einantiems vyriausiems estrados dainininkams garbingai išlaikyti turėtą šlovę reiklesnių žiūrovų akyse gali padėti tik intelektas, sugebėjimas atrinkti iš savo turimų išraiškos priemonių tik tas, kurios gali būti natūralios ir paveikios šiandien.

Septyniasdešimtmetis Bobas Dylanas kiek pavargusiu balsu amerikiečiams dainuoja savo hitą „Not Dark Yet“. Šešias minutes lygiai lyg upės tekėjimas pulsuoja gitaros, elektriniai vargonai, o jis įtaigus savo tariamais žodžiais, gyvenimo išmintimi ir pasitikėjimu klausytojais.

Viskas priklauso nuo televizijos laidos ar koncerto koncepcijos arba vadinamojo formato. Ko siekiama: ar tik pašurmuliuoti ir pasikutenti, ar istoriją pratęsti ir buvusių žymių dainų kūrėjų ir dainininkų biografijoje atverti naują, šiai dienai skirtą puslapį? Aš manyčiau, kad, nepaisant metų, vis reikia eiti toliau.