Prologas

– Pažiūrėkim į tai kaip jautrūs žmonės, – sako jis.

– Pažiūrėkim į tai kaip vaikai? – klausiu aš. (Iš interviu su menininku G. Zinkevičiumi, www.artnews.lt, 2011 07 12).

Trumpa įžanga

Kaip jau įprasta, suaugę menininkai puoselėja savyje spontanišką vaiką, ir kartkartėmis leidžiasi jo (savęs) ieškoti, iškeldami mums pačias įvairiausias atradimų formas ir formules: manijas, baimes, stoką arba perteklių.

„Kiekvienas piešia savo kuprą“, – sako vienas menininkas apie kitą menininką.

Be abejonės, suaugusiųjų kūryba nuo vaikų saviraiškos skiriasi įgūdžių seka, racionalumu, patirtos ir išgyventos kančios kiekiu bei sąmoningumo lygiu, bet... Kol menas vaizdavo matomą tikrovę, o menininkas stengėsi maksimaliai meistriškai ją nukopijuoti ir padaryti sukurtąją tikrovę identišką regimajai, tol perskyra tarp vaiko ir suaugusiojo kūrinio buvo didelė. Sukaupti įgūdžiai, bręstant įgytos žinios, daug didesnės koncentracijos ir susikaupimo reikalaujantis kruopštumas ne vaiko jėgoms. Tačiau šiuolaikiniam menui artėjant prie grynojo konceptualumo, o fotografijai balansuojant ant nefotografiškumo ribos, vaiko raiška, jo atradimai ir išradimai įgauna kitą atspalvį. Bet apie tai kitą kartą.

„Tai kodėl mes tą darom? Tai kodėl mes čia būnam?“ – klausia vienas menininkas kito menininko.

Žilvinas Landzbergas ir Jamie Pietarch greičiausiai atsakytų taip: kad vedami nesaugumo, beprasmiškumo jausmo permąstytume savo vietą pasaulyje ir ieškodami pusiausvyros kas kartą pagalvotume apie save ir taip suformuotume naują prasmių ir vertybių žodyną kaip savotišką būdą išlikti. Dar ir dar kartą.

Dvi Žilvino Landzbergo instaliacijos galerijoje „Vartai“ primena ištuštėjusius namus, nesvarbu, kad ir vagonėlį ant ratų, ištuštėjusį po potvynio, sausros ar kokios cheminės atakos. Akivaizdu, kad čia gyveno dailininkas, gal net koks „papakarlas“ ar medžio amžiaus medinis žmogus, nes viskas iš medžio išdrožta. Tiesa, geriau prisiminus akmens, geležies, žalvario amžius tokio amžiaus lyg ir nebuvo, bet kodėl čia taip tuščia, mažai šviesos ir viskas iš medžio? Kodėl stiklinė furgonėlio fasade tarsi jis būtų koks didelis vandens automatas tik viena ir ta pati tuščia – iš jos neatsigersi, o minaretų sodų vonioje su fontanėliu neišsimaudysi. Tai gal bent atsigersi? Nežinau, verčių ir kultūrų perdėliojimas, perkainojimas ir dar kažkas labai asmeniško lipte lipa į akis. Kažkokia pertekliaus būsena, nuo kurios (iš kurios) randasi stokos jausmas. Perdozavimas, pertvarkymas, perprasminimas, perėjimas, per, per, per, per.

Per erdvų bet trumpą koridorių tarp žalvarinės metalinės vonios ir medinio furgono, tiksliau per Ž. Landzbergo instaliaciją „Saulėlydis“ patenku į galutinai ištuštėjusią, nafta užlietą, išdegintą, ir seniai suvalgytą, suvartotą ir visaip kaip kitaip išnaudotą, dryžuotą niekieno žemę už dryžuotos užuolaidos dryžuotų kalnų fone. Pasaulis tarsi supjaustytas vienodo storio ir intensyvumo, vienos ir tos pačios melancholijos dryžiais. Vaizdas nyksta. Tik veidrodžio balutė, naftos užlietos ar smėlio užpustytos oazės dykumoje, kurioje sustingtu ir žiūriu į save veidrodyje, yra vienintelė likusio pasaulio viltis, nes joje dar aš nedryžuota. Ta veidrodinio paviršiaus tikrovė sustiprina mano mintį, kad šiuolaikiniam menui reikia suvokėjo. Be jo jis – niekas. Iš štai aš, tiksliau manojo aš atspindys, kokiu noriu atstumu, kokiu noriu gražumu ir iš kokio noriu aukščio dabar išeina į priekį. Galiu pasijusti net angelu tiesiai iš dangaus į žemę žiūrinčiu. Ežero, gerai, gal net stiklinio debesies, paviršiuje daugiau nieko. Tik aš ir aš. Na, dar kiti lankytojai, stebėtojai, tyrėjai, analizuotojai ir kritikai, apsilankę parodoje, bet jie prieš tai, po to, dabar, vėliau. O aš čia. Čia aš!

Bet instaliacija vadinasi „Ateitis yra dabar“, ir menininkas šaltakraujiškai įtaigiai ištirpdo mano karštą iliuziją, kad rytojus bus rytoj, ir aš dar spėsiu pagyventi, vaikus užauginti. Man paaiškėja, kad abi instaliacijos yra viena ir ta pati pasaulio baigtis: pirmąją sukėlė saulės perteklius, o antrąją – jos nebuvimas. Mano laikinumas čia ir dabar atsiveria visa savo didybe...

Taip nuteikta ir nusiteikusi, atsiduriu ant Jamie Pietarch nesvarumo būsenos ašmenų. Stalas – čia jau ne stalas, kėdė – ne kėdė, lėkštė – ne lėkštė. Atrodo, lyg viso to man nebereikia. Nei prie stalo rymoti, nei ant kėdės sėdėti, nei iš lėkštės valgyti. Menininkas mums įprastus reiškinius paverčia kritinio mąstymo įrankiais, o kasdieniams daiktams suteikia naujų prasmių ir verčių. Kokių? Kad koka kolos skardinė, gali sudužti, o už paprasčiausią šurmulį tenka susimokėti, kad su aldo batais geriausia pasikarti, o telefonų knygos jau senai niekam nebereikia, kad stalo monumentas – tai tik sustingusi kengūra dykumoje arba kiškis prerijose. Tiesa, visa tai jau kažkur matyta ir girdėta, bet dabar nesvarbu.

Svarbu, kad sudužusi lėkštė ne tik kad nėra išmetama į šiukšlyną, kur teršia aplinką ir yra užmirštama amžių amžiams, bet pakeičia savo paskirtį, tiksliau – atsisako bet kokios paskirties. Ji jau nebe daiktas, o juo labiau nesudužęs daiktas, bet mažų mažiausiai dailininko mūza, vedlė, šauklė, įkvėpėja, subtiliai elegantiškai išstatyta parodoje. Gėlėtos lėkštės šukės, skirtingai gėles pasisavinusios, atrodo lyg daugiau ar mažiau nutapyti paveikslai, vieni tik ką pradėti ir dar vos kruopštaus japonų meistro teptuko palytėti, kiti dar visai tušti. Baltos porceliano šukių „drobės“ kruopščiai ant molberto padėtos ir darbui su mintimis paruoštos. Nelygu mano emocinė būsena, fantazija ir nusiteikimas. Nelygu mano noras leistis į nuotykius ir atsisakius įprastos daiktiškumo iliuzijos, patirti kritinio proto kolapsą.

Pabuvus tokioje parodoje galiausiai apima euforija, kad iš nieko gali padaryti viską, kad visko perteklius ir susinaikinimo jausmas yra viltingas ir prasmingas atsinaujinimo mitas. O ir šiaip atrodo, kad šiuolaikinis menas pradeda mane atpalaiduoti. Jau pripratau ir supratau, kad jis nebūtinai, o ir visai nebūtinai būna gražus, kad jį sukurti nereikia metų metus, diena iš dienos mokytis amato, o jo suprasti taip pat nieks neprašo. Jis tik žadina mintį ir atveria dialogui tarp tavęs ir manęs, tarp kūrėjo ir suvokėjo, tarp vaiko ir suaugusiojo.

O ką šiuo atveju vaikai? Dešimtmečio Žygimanto Bagdonavičiaus iš Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokyklos (mokykla jau 20 metų veikia tos pačios galerijos „Vartai“ kaimynystėje) spontaniška iniciatyva iš kartoninės juostelės su įpjautais pakraštėliais padaryti neaiškios paskirties bet labai mielą „kubiką-rubiką“ yra įkvepianti smulkmena apie tai kalbėti, galvoti, rašyti, na ir gyventi.

Epilogas

„Kaip sakiau, menas yra visame kame ir visuose atpažįstamuose objektuose – taip pat. Paprastai meno kūrinyje sudėliojami daugiau mažiau atpažįstami objektai ir menininkas turi matyti, kiek tuose objektuose yra meno. Jis gali juos jungti ir taip išgauti daugiau meno negu jų visuma tiesiogiai sudėjus. Va čia prasideda ir baigiasi kūryba. Taip vyksta kūryba.“ (Iš interviu su menininku A. Šeškumi, savaitraštyje „Literatūra ir menas“, 2010 03 24).

Malvina Jelinskaitė