Iš pavasariško Vilniaus patekus į baltus kaip pasaka Šiaulius apima keistas suvokimas: Šiauliai yra labai paradoksalus miestas kultūros atžvilgiu. Šiaulių Dailės galerijoje vienoje salėje tuo pat metu kabo Mariaus Skudžinsko vaikiškas darbas „Tuoktuvininkams”, vaizduojantis botagą ant raudono aksomo pagalvės. Kažkur pakampy į sieną atremti Algimanto Švėgždos darbai. Toje pačioje salėje ketvirtadienio vakarą vyko Tado Motiečiaus ir grupės akordeonistų koncertas, sukvietęs visus muzikantų tėvelius ir kelis prašalaičius. Koncerte atliekama programa dėl mano asmeninio sugedimo nuklausyta viešajame transporte mobiliųjų melodijomis (A. Vivaldi „Keturi metų laikai“ ir pan.). Kadangi sėdėjau pačiame gale, o pakylos muzikantams nebuvo, ilgainiui ėmiau apžiūrinėti susirinkusiųjų paltus (salė vėsi, šypsenos nešildė), žavėtis vedėjos entuziazmu „mūsų Tadu […] šiauliečiams skirtame renginyje”, o netrukus ir išėjau.

Penktadienį „Saulės“ kino teatre vyko Alinos Orlovos koncertas, skirtas albumo „Mutabor“ pristatymui. Tai toks netikėtas ir sukrečiantis reginys, apie kurį tuščia kalbėti, daug verčiau nueiti pačiam. Salė, kurioje vyko renginys, jauki, išmušta aksomu, amifiteatrinė. Ant scenos stovėjo eglė baltomis girliandomis, o šalia – juodas pianinas.

Nuotraukos autorius G.Bunevičiaus

Visa aplinka labai intymi, nuoširdi. Kėdės tokios, kad kiekvienas žiūrovas galėjo nematomas paskęsti jose, kartu gerai matydamas atlikėjus. Alina Orlova visiems gerai žinoma – „mergaitė, į savo pačios koncertus važinėdavusi autostopu […], skeptišku santykiu su šlove ir branduoline energija, kuria buvo apkrėsta gimtajame Visagine” [1], nesuvokianti savo jėgos, savo talento, o tik kukliai grojanti A. Puškino ir savo poeziją pianinu, armonika, smulkiais pirštukais, dar kažkuo, ko suprasti negali.

Jai dainuojant gailiu balsu prieš akis veriasi vaikystės pasaka su tokia skurdžia ir nykia buitimi Sovietų Sąjungoje, rusiška animacija, bemiegėmis naktimis, kai viskas atgyja, apipintomis lietuvių liaudies padavimais, mitinės pasaulėvokos ir fantazijos, kai „Dangus, po lėktuvų randuotas,-/ Tai viskas, kas šiandien man duota/ Ir savo prakiurusiu luotu/ Juo plaukiu.“ Tos dainos greitai ištirpdė sienas tarp „žiūrovo“ ir „atlikėjos“, ir štai A. Orlova tampa sese ugniniais plaukais, skleidžianti savo burtą. Atrodo, kad ji – virpantis vaikas, įmestas į šitą pasaulį basomis kojomis. Ji taip jautriai, taip stipriai išgyvena viską, o dainos pilnos melsvųjų tolių ilgesio, kaip sakydavo viena filosofijos dėstytoja apie kūrėjus, kurių niekas negali suprasti, bet visi nori klausyti/ skaityti/ matyti.

Tad po keturių dainų pusė salės kūkčiojo ir virpėjo, kaip ką tik pamatę seniai vaikystėje darytą sekretą po daugiabučio balkonu. Viskas persismelkė tokiu švelnumu ir rimtimi, kaip kad vidus prisipildo, kai pabučiuojama laidojamą paukštuką, kuris ką tik mirė iškritęs iš lizdo. Koks apsirikimas! Tik jai uždainavus „Aš pavargau“ supranti, koks stiprus šis milžinas, išgyvenęs jau tūkstančius metų ir niekaip negalintis numirti. Visas pasaulis apsitraukia tamsiu debesimi, salė prisipildo skausmo ir širdgėlos, tarsi nusigyvenęs badmirys būtų atvėręs seną votį, o paklydęs šuo lėtai dvėstų prie kojų. Tu toks bejėgis ir nieko padaryti, negali tik stebėti tą graudų pasaulį. Kukli jos elgsena, trumpi „ačiū” po kiekvienos dainos, iš rankos krintantis vandens butelio kamštelis ir visas nežemiškumas galbūt paslepia begalinę energiją, kuri vos leidžia jai išsidėti prie instrumento. Asmenybę, kuri pilna visokių (tamsių ypač) spalvų, todėl yra labai graži. Tekstai ir muzika atrodo išgyventa savo kailiu: viskas naivu, bet ne banalu. O skausmas, ilgesys, sielvartas ir džiaugsmas, jaunystė liejosi į salę.

Igno Maldžiūno nuotrauka

Beklausant atrodė, kad A. Orlova paima už rankos ir vedasi į kelionę. Kelionę muzikos garsais, energingai ar, priešingai, labai jautriai spaudomus klavišus, kai tokios nuklausytos dainos suskamba naujai. Daina apie miestą, kai apsvaigusi nuo šviesų „Aš šoku tokia basa/ tokia nuoga” pradžioje skamba naiviai, tačiau netrukus visa tai pamatai. Tas pats vaikas iš vienodų savo miesto kaladėlių atvyksta į didelį pasaulį, kur viskas lekia, kur visko daug, ir štai toks atviras prisipažinimas. Nuoširdumas ir tikrumas taip papirko, jog ilgainiui buvo sunku patikėti, ar ji iš šios planetos (tiesa, visiems juk aišku, kad iš mėnulio). Jai grojant vis galvojau, kad štai tokios nuotaikos ir galėtų būti pasaulio pabaiga – tokia paprasta, prasminga ir graži. Rodėsi, kad taip turėtų vykti visos šventės, išgyvenamos vidumi, visos kelionės į nepaprastas vietas, kur joks laivas nenuneš taip lengvai ir maloniai į tokį gylį. Kelionė į šios nepaprastos mergaitės vidinį pasaulį, kuriame ir norėčiau gyventi.

[1] Radvilavičiūtė G. p. 168, „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“ 2010, Baltos lankos.