Metropolitas Hilarionas

Krikščionybė, kurią bandoma marginalizuoti net tose šalyse, kur ji sudaro tikinčiųjų daugumą, sulaukia vis daugiau netolerancijos apraiškų, nepaisant pastangų jas įveikti. Visame pasaulyje neapykantos nusikaltimai krikščionims yra skaudžiausia problema.

Apie tai vis garsiau kalbama įvairiais lygmenimis. Lietuvai pirmininkaujant Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai (ESBO), tolerancijos ugdymas per švietimą buvo viena prioritetinių veiklos krypčių. Rugsėjį Romoje buvo surengta konferencija, joje buvo aptariami netolerancijos, diskriminacijos klausimai; susitikimu siekta labiau atkreipti dėmesį į neapykantos proveržius ir nusikaltimus, nukreiptus prieš krikščionis.

Kokios netolerancijos ir krikščionių diskriminacijos priežastys? Galbūt šie iššūkiai turi ir teigiamą ypatybę – gal jie paskatins glaudesnę vienybę ir bendradarbiavimą tarp įvairių krikščioniškų konfesijų? Apie tai kalbamės su Volokolamsko metropolitu Hilarionu, Maskvos Patriarchato Išorinių Bažnyčios ryšių skyriaus pirmininku.

Nors sekuliarizmo plitimas įgauna visuotinumo tendenciją, tačiau tai nėra vienintelis iššūkis, kurio sulaukia šiandienos Bažnyčia. Kaip Jūs paminėjote rugsėjo mėnesį vykusioje ESBO konferencijoje, pavojingesnis yra mėginimas prisidengus religijų įvairove išstumti krikščionybę iš politinio ir socialinio gyvenimo į visuomenės pakraščius. Koks galimas krikščionių ir Bažnyčios atsakas sprendžiant šią problemą?

Iš tikrųjų Europoje neretai kai kurie politikai, visuomenės veikėjai ir mokslininkai pristato sekuliarizmą kaip vienintelį galimą taikų sugyvenimo būdą tarp tautų, kurios skiriasi savo kultūra ir išpažįsta skirtingas religijas. Idėja apriboti religiją vien privataus gyvenimo sfera nėra nauja. Tačiau ji pavojinga, nes tokiu atveju iš tikinčiųjų atimama galimybė vadovautis savo tradicija visuomeniniame gyvenime, apginti savo nuomonę, sprendžiant aktualius šių dienų klausimus.

Kaip sakiau ESBO konferencijoje, kurioje buvo gvildenami diskriminacijos ir netolerancijos krikščionių atžvilgiu klausimai, sekuliarios pasaulėžiūros pergalė faktiškai reikš Europos krikščioniškos civilizacijos griūtį. Manau, kad mūsų dvasinis paveldas – bendra vertybė, kurios nenorime prarasti. Todėl Rusijos Stačiatikių Bažnyčia kartu su kitomis krikščionių Bažnyčiomis ir geros valios žmonėmis ragina kurti tokius multikultūrinės Europos pagrindus, kurie leistų visoms tradicinėms žemyno religijoms gyventi taikiai ir gerbiant viena kitą, atitiktų ne tik pasaulietinio politinio korektiškumo taisykles, bet pirmiausia klausytų sąžinės balso ir laikytųsi dvasinės tradicijos.

Krikščionių persekiojimai ir jų diskriminacija egzistavo nuo pat krikščionybės gimimo. Šį rudenį Katalikų katedra Maskvoje atšventė savo 100 metų jubiliejų. Jos istorija – tragiškas persekiojimo, netolerantiškumo, neapykantos ir tikėjimo išniekinimo simbolis. Tačiau ji mums suteikia daug vilties, kad galiausiai laimės tiesa. Galbūt šis liudijimas galėtų būti pavyzdys, kaip šiandien atsiliepti į netoleranciją, rodomą krikščionybei?

Išties Rusijos istorija XX a. buvo pažymėta žiauriais krikščionių persekiojimais, kuriuos beveik galėtume sulyginti su pirmųjų krikščionių patirtais persekiojimais. Tuo metu kentėjo ir dvasininkai, ir pasauliečiai, tiek priklausantys Rusijos Stačiatikių Bažnyčiai, tiek kitoms krikščioniškoms konfesijoms. Tačiau kaip pirmaisiais krikščionybės amžiais naujųjų kankinių ir tikėjimo liudytojų kančia tapo ne tik iš griuvėsių atgimstančios Bažnyčios ženklu, bet ir paskatino jos narių augimą.

Prieš savo kančią Išganytojas davė pažadą apaštalams: „Aš jums tai kalbėjau, kad manyje atrastumėte ramybę. Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“ (Jn 16, 33). Šiame Jėzaus Kristaus, Nukryžiuoto ir Prisikėlusio pažade – amžina krikščionio viltis, kad jo kentėjimai nėra beprasmiai; jie įgauna prasmę Kristaus Kančios šviesoje ir per ją tampa pergalės prieš šį pasaulį ginklu. Esu tvirtai įsitikinęs, kad krikščionių atkaklumas ir ištikimybė savo įsitikinimams būtinai atneš gerų vaisių. Tą liudija Kristaus Bažnyčios istorija – tiek ankstesnė, tiek šių laikų.

Krikščionys vis labiau patiria diskriminaciją net tose šalyse, kur krikščionybė yra daugumos religija. Kokios šio reiškinio priežastys? Susidūrę su netolerancijos apraiškomis, krikščionys susiduria su dilema – atsakyti tuo pat būdu ar pasirinkti atleidimą. Kokį kelią tokiu atveju derėtų pasirinkti krikščioniui ir kaip reaguoti atsidūrus tokioje situacijoje? Kokių priemonių imtis, kad būtų pasiekta taika ir užkirstas kelias neapykantai?

Krikščionių, nors visuomenėje jie sudarytų daugumą, teisių pažeidimas – tai šiuolaikinio gyvenimo fenomenas, kuris, deja, Europos ir Amerikos šalyse pasitaiko vis dažniau. Toks nesiskaitymas dažnai yra pateisinamas būtinybe apsaugoti religines mažumas ir netikinčiuosius. Žmogui, kuris tik paviršutiniškai nusimano apie krikščionių tikėjimo vaidmenį europiečių ir daugybės kitų tautų atstovų gyvenimuose, šis reikalavimas gali pasirodyti teisingas. Tačiau iš tikrųjų lyginti krikščioniškos tradicijos vaidmenį su bet kurios kitos reiškia iš esmės sunaikinti Vakarų civilizaciją.

Nepaisant tokios logikos absurdiškumo, ji jau turi realių apraiškų. Atvirai imama abejoti legaliu krikščioniškų simbolių buvimu mokyklose ir kitose viešose vietose, jaunam žmogui primetamas kitų religijų pažinimas, nors jos tyčiodamosi įžeidinėja krikščioniškos tradicijos vaidmenį istorijoje. Esu įsitikinęs, kad kitų tradicinių Europos religijų atstovai nepalaikys tokio politinio mąstymo. Todėl siūloma religinių mažumų apsauga – tik pretekstas apriboti Kristaus sekėjų teises.

Tikroji išpuolių prieš krikščionis priežastis – karingas sekuliarizmas, kurio pasekėjai yra visiškai netolerantiški religijai. Mes gerbiame žmonių teises netikėti į Dievą, bet tai nereiškia, kad bedievystės labui turi pasikeisti visa visuomeninio gyvenimo paradigma tų tautų, kurių kultūros pamatas rėmėsi tikėjimu į Kristų. Tą mes jau išgyvenome sovietinėje ateistinėje praeityje. Nenorėdami to iš naujo patirti, mes esame pašaukti atsiliepti į sekuliarizmo iššūkius. Neginti savo tapatybės bei teisės pripildyti visuomeninį gyvenimą meilės, atsakomybės ir gailestingumo idealais – tai reiškia išduoti savo įsitikinimus.

Kalbame ne apie atsitiktinius išpuolius prieš žmones, turinčius sekuliarų požiūrį. Norint užkirsti kelią nusikaltimams, paremtais neapykanta, reikia tarpusavio pagarbą ir palaikymą, neveidmainišką meilę artimui paversti privataus ir asmeninio gyvenimo tikrove. Tai neįsivaizduojama be atitinkamo auklėjimo ir ugdymo, reikia suteikti galimybę tradicinių Europos religijų sekėjams sukaupti dvasines jėgas padoriam gyvenimui, kuris remtųsi savo dvasiniu paveldu.

Labai svarbu ne mokyti vaikus, kad visos religijos yra lygios, bet skatinti susidomėjimą tikėjimu, kuris įkvepia žmones geriems darbams ir yra išgyvenamas kaip tikras dvasinis orientyras, o ne kaip žinių sankaupa. Kol vartotojiškumas ir karjerizmas brukami visuomenei kaip siektini idealai, abipusė neapykanta ir savivalė tik augs. Čia slypi pavojus ne tik krikščionims, bet visam žmonių bendrabūviui. 

Iš istorijos žinome, jog kartais tarp skirtingų krikščionių bendruomenių egzistuoja tam tikras priešiškumas. Ar realu tikėtis pasiekti tolerancijos plačiojoje visuomenėje, jei patys krikščionys nesutaria? Ar išvis įmanoma visuotinė tolerancija? Žmonės dažniausiai juk bijo kito, kitokio, nepažįstamo, ir jiems sunku priimti ar gerbti priešingą nuomonę?

Netolerancija ir neapykanta yra dvejopo pobūdžio: viena vertus, jie yra nuodėmės sugadintos žmogaus prigimties apraiška, kita vertus, juos išprovokuoja realūs įvykiai. Kažkodėl susiklostė taip, kad pasaulyje apie nepakantumą ir priešiškumą priimta spręsti nepaisant konkrečios socialinės-politinės ir ekonominės situacijos, nekreipiant dėmesio į problemas ir sąsajas, kurios sukelia kiekvieno atskiro konflikto priežastis ir mastelius. Tačiau dažniausiai konfliktai kyla ne tuščioje vietoje, o turi konkretų pagrindą. Paprastai kiekvieną konfliktą – ar jis kiltų tarp tautų, ar tarp religijų, ar tarp konfesijų – suplanuoja ir sukelia jėgos, kurios gauna iš to tam tikros naudos. Dėl to kyla priešiškumas ir nepakantumas, o tai veikiau yra ne priežastys, o pasekmės tų pačių problemų, ekonominių ir politinių, kurių rezultatas ir buvo konfliktas. Doktrininiai skirtumai toli gražu ne visuomet būna konflikto ir nesutarimo tarp skirtingų konfesijų priežastis. Pavyzdžiui, Rusijoje niekuomet neegzistavo masinis priešiškumas liuteronams ir reformatams, kadangi, nepaisant doktrinos ir liturgijos skirtumų, realių priežasčių kilti konfliktui nebuvo.

Galbūt šiandien patiriamas nepakantumas ar diskriminacija galėtų paskatinti glaudesnį dialogą tarp pačių krikščionių bei padėtų rasti būdų labiau bendradarbiauti, vienytis?

Krikščionių persekiojimas ir diskriminacija visame pasaulyje šiandien pasiekė nerimą keliantį lygį. Atėjo laikas rimtai susimąstyti, kaip apginti tuos mūsų brolius ir seseris, kurių gyvenimams nuolatos gresia pavojus vien todėl, kad jie tiki į Kristų. Krikščionybė šiandien tapo labiausiai persekiojama religija pasaulyje. Akivaizdu, kad dauguma krikščionių, nepriklausomai nuo to, kuriai konfesijai jie priklauso, stengiasi kartu spręsti šią problemą, nori kartu padaryti galą persekiojimams, nuo kurių kenčia jų tikėjimo broliai.

Deja, mes galime tik drauge mėginti atkreipti pasaulio bendruomenės dėmesį į besitęsiantį smurtą ir persekiojimus, ir, kiek įmanoma, padėti įveikti konfliktus. Tačiau krikščionis privalo ginti teisėsaugos organai tų valstybių, kuriose jų gyvenimui kyla pavojus. Kartais ir tarptautinės bendruomenės įsikišimas atneša pastebimos naudos – pavyzdžiui, su jos pagalba pavyko pasiekti, kad būtų sustabdytas religinis konfliktas Sudane, kur galiausiai buvo sukurta nauja – Pietų Sudano – valstybė. Daugumą jos gyventojų sudaro krikščionys ir tradicinių animistinių Afrikos genčių religijų išpažinėjai.      

Rusija turi tragišką persekiojimų dėl tikėjimo patirtį. Todėl mūsų šalies krikščioniškos Bažnyčios ir bendruomenės, pačios netolimoje praeityje išgyvenusios persekiojimus, turi aktyviai kreipti visuomenės dėmesį į tai, kaip jų tikėjimo broliai kai kuriose šalyse kasdien nerimauja dėl savo, vaikų ir artimųjų gyvybės.

Kalbino Dalia Žemaitytė